Atnaujintas 2008 m. spalio 22 d.
Nr. 80
(1673)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Dešiniųjų klaidos: nesusipratimas ar neišmanymas

Gintaras VISOCKAS

Per šiuos Seimo rinkimus sugadinti
biuleteniai. Daugiamandatėje apygardoje
tokių buvo 73239 (5,59 proc.), tiek
rinkėjų balsų būtų užtekę vienai
partijai patekti į Seimą ir gauti
penkis mandatus. Vienmandatėse
apygardose sugadintų biuletenių
buvo net 81581 (6,23 proc.)
Autoriaus nuotraukos

Kai  tik paaiškėjo preliminarūs pirmojo rinkimų turo rezultatai, žurnalistai užpuolė Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos vadovą Andrių Kubilių, klausdami, su kuriomis kitomis į Seimą patekusiomis politinėmis jėgomis jis galįs sudaryti koalicijas, o su kuriomis – ne. Žurnalistai tąsyk buvo neteisūs, ironiškai šaipydamiesi iš konkrečiai kalbėti nepanorėjusio konservatorių lyderio. Žurnalistams tą vakarą derėjo atkreipti dėmesį visai į kitus dalykus. TS- LKD vadovas nuolat kartojo, jog norint atsakyti į žiniasklaidos iškeltą klausimą, su kuo jis eisiąs obuoliauti, būtina sulaukti antrojo rinkimų turo rezultatų. Tiksliau sakant, verta pasižiūrėti, kokia rinkėjų valia bus po dviejų savaičių. Pasak vyriausiojo konservatorių-krikdemų stratego, rinkėjai jau per pirmąjį rinkimų turą pareiškė norį permainų. Tačiau iš kai kurių politiko užuominų ar nutylėjimų buvo galima susidaryti įspūdį, jog rinkėjai per antrąjį rinkimų turą turėtų dar tvirčiau ir stipriau pasakyti, ar tikrai jie nori kardinalių pasikeitimų šalies politiniame, ekonominiame bei kultūriniame gyvenime. Suprask, kuo daugiau vietų naujajame Seime turės konservatoriai su prisijungusiais krikdemais, tuo dešiniesiems bus lengviau įgyvendinti savo pozityvius sumanymus.

Permainų pasiilgę net tie, kurie nebalsavo

Jei man būtų sudaryta galimybė dalyvauti tuose televizijos debatuose, skirtingai nei kai kurie žurnalistai, būčiau paklausęs, o ar pati konservatorių – krikdemų vadovybė pasirengusi kardinalioms permainoms. Naivu manyti, jog rinkėjai netrokšta saugesnio, ramesnio, sotesnio gyvenimo. Drįstu manyti, jog permainų pasiilgę net tie, kurie nėjo balsuoti. Įtariu, kad permainų nori ir tie, kurie sugadino balsavimo biuletenius, juose pripaišydami įvairiausių zuikių, krokodilų, kirvių, prirašinėdami „anarhija – mat poriadka“, „kas jie tokie?“, „balsuoja tik lavonai“ ar „balsavau už Džeimsą Bondą“. Tačiau šiandien dauguma rinkėjų, matyt, nuoširdžiai mano, jog į valdžią vyrai ir moterys veržiasi visai ne valstybės reikalais rūpintis. Dalį rinkėjų kamuoja abejonės, ar dešinieji, tegul net gavę absoliučią balsų daugumą, ir vėl neišbarstys savųjų dividendų. Apie konservatorių ir krikdemų klaidas byloja karti 1992-ųjų ir 2000-ųjų patirtis. Lyg ir turėjo savo rankose pagrindinius, svarbiausius šalies valdymo svertus, bet čia pat viską gėdingai prašvilpė. Iki šiol negaliu užmiršti Elvyros Kunevičienės žodžių, ištartų, regis, 1996-aisiais, kai konservatoriai su krikdemais iškovojo įspūdingą pergalę parlamento rinkimuose. Tada konservatorė išdidžiai tvirtino, esą jie, dešinieji, į valdžią atėjo jei ne visiems laikams, tai bent šimtui metų į priekį. Neprabėgo ir penkeri, o dešiniųjų pergalė ištirpo kaip pavasarinis sniegas. Ištirpo ilgiems aštuoneriems metams, per kuriuos prorusiškos jėgos dar giliau suleido šaknis visose strategiškai svarbiose šalies struktūrose. Ar neatsitiks panaši bėda ir šįkart?

Nesijaučiu esąs išdavikas

Tokios abejonės kamuoja ir mane, šių eilučių autorių. Už konservatorius balsavau ir juos visur visada palaikiau ištisus 17 metų. Per šiuos rinkimus – ne. Ar išmintingai pasielgiau, parodys gyvenimas. Tačiau dėl savojo elgesio, matyt, derėtų viešai pasiaiškinti. Jau vien dėl to, kad kai kurie „XXI amžiaus“ skaitytojai visus, kurie rėmė ne Andriaus Kubiliaus dešiniuosius, o, sakykim, Arvydo Akstinavičiaus vadovaujamą Socialdemokratų sąjungą, laiko tarsi ir išdavikais. Nesijaučiu esąs išdavikas. Greičiau jaučiuosi išduotas nei pats ką nors išdavęs. Ir šį savąjį teiginį noriu pagrįsti argumentais, į kuriuos, mano supratimu, negalima neatsižvelgti. Juos galima menkinti, iš jų galima šaipytis, tačiau jų visiškai ignoruoti nederėtų net didžiausiems mano oponentams. Štai keletas epizodų.

Neprašiausi priimamas į komunistų partiją

Atgimimo išvakarės spaudoje nesmerkiau vadinamojo „nesankcionuoto nacionalistų – ekstremistų mitingo prie Šv. Onos bažnyčios“. Vilniaus universitete studijuodamas žurnalistiką dar sovietmečiu važinėjau į dabartinę Kaliningrado sritį ir domėjausi, kodėl ten nerestauruojami išlikę prūsų, Mažosios Lietuvos kultūros, istorijos, architektūros paminklai, kodėl jie verčiami sandėliais ir gamyklomis. Važinėdamas po Kaliningrado sritį rinkau medžiagą apie sąmoningai, kryptingai rusinamus šio krašto lietuvius. Juk apie internacionalizmą daug ir garsiai šaukusi tuometinė Maskva sąmoningai nepasirūpino, kad srityje gyvenantys lietuviai turėtų lietuviškų darželių, mokyklų bei laikraščių. To meto mano probleminius rašinius spausdino „Literatūra ir menas“, „Kaliningradskaja pravda“, „Literaturnaja gazeta“.

Visų komandiruočių ir nesuskaičiuosi

1991-aisiais gūdžią sausio 13-ąją nesėdėjau pasislėpęs namuose, o dirbau tuometinėje Aukščiausioje Taryboje, į tuometinį „Lietuvos aidą“ rašydamas išsamius straipsnius apie „naktinius posėdžius“. Kai viename dienraštyje pasirodė daug triukšmo sukėlęs rašinys „Istorinė klaida“, viešai gyniau tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, tvirtindamas, jog V. Landsbergis patikimesnis nei Algirdas Brazauskas. Kai susikūrė vadinamasis LAF’as, tas neaiškus inteligentų sambūris, tapau aršus antilafininkas. Spaudoje abejojau visokių jasukaityčių, prunskienių, juozaičių padorumu ir sąžiningumu. Kai prof. V. Landsbergis skrido į Maskvą tartis su tuometiniu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu dėl sovietinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos, kai prof. V. Landsbergis važiavo į Taliną, Minską ar Kijevą tartis dėl kitų ne mažiau svarbių reikalų, daug kur jį lydėjau. Apie tai byloja reportažai, paskelbti iš Talino, Minsko, Rygos, Maskvos, Kijevo. Beje, tie vizitai į Maskvą ar Taliną man nebuvo labai lengvi. Visi grįždavo namo miegoti, o aš sėsdavausi prie rašomojo stalo ir iki ryto rašydavau straipsnį, kad anksti ryte spėčiau publikaciją padėti redaktoriui ant stalo. Kai 1994-aisiais Šiaurės Kaukaze kilo kariniai konfliktai, išskridau į Grozną. Išvažiavau ne šašlykų valgyti, o demaskuoti Rusijos nusikalstamų veiksmų Čečėnijoje. (Beje, ši beveik metus trukusi kelionė buvo derinta su to meto dešiniaisiais, kai kurie dešinieji tąsyk mane sušelpė net pinigais.)

Domėjimasis kariniais reikalais nebuvo atsitiktinis

Dirbdamas viename itin didelį tiražą tuomet turėjusiame kaimiško profilio leidinyje, net penkerius metus vadovavau skyriui, pasakojusiam apie mūsų miško brolių kovas, apie mūsų politinių kalinių, tremtinių vargus sovietinėje Lietuvoje. Kai Lietuvoje ėmė kurtis ginkluotosios pajėgos, spaudoje palaikiau tuos, kurie įsitikinę, jog kariuomenę privalo turėti kiekviena nepriklausoma, suvereni valstybė, bent kiek besirūpinanti savo saugumu. Kai iš mūsų savanorių kai kurie „išminčiai“ viešai šaipėsi, vadindami juos „skatinomis“, viešai pasakojau, kad štai danai, suomiai, norvegai, švedai ar britai savus savanorius gerbia, myli ir dar solidų finansavimą parūpina. Kai Lietuvoje kilo ginčai, verta ar neverta šaliai stoti į NATO, spaudoje rėmiau tas jėgas, kurios sakė, jog Lietuvai būtina priklausyti NATO gynybiniam – politiniam aljansui. Domėjimasis kariniais reikalais nebuvo nei atsitiktinis, nei vienadienis – jis truko daugiau nei šešerius metus. Būtent tiek metų vadovavau dideliu tiražu ėjusiam specializuotam priedui „Vardan Lietuvos“.

Paminklų neprašiau ir neprašau

Jokiu būdu nesakau, kad ši žurnalistinė veikla kuo nors ypatinga, kad už ją, vaizdžiai tariant, korespondentui būtina statyti paminklą, sakykim, kad ir prie Tėvynės Sąjungos-KD būstinės Vilniuje. Tačiau visus tuos metus buvau šventai įsitikinęs, jog mes – bendraminčiai, bendražygiai, kolegos. Pasirodo, klydau. Visos mano pastangos bendradarbiauti su konservatoriais atsimušdavo į abejingumo sieną. Apie kai kurias problemas, kylančias žiniasklaidoje bei kariniuose dalykuose, bandžiau informuoti konservatorių vadovybės narius. Pavyzdžiui, Rasą Juknevičienę. Nesiteikė net išklausyti. Ką jau ten kalbėti apie bent kiek nuoširdesnes diskusijas. Mano gyvenime būta dviejų itin sunkių laikotarpių. Omenyje turiu gyvenimą Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Sunkios tos atkarpos ne dėl to, kad teko fiziškai dirbti tiek šiltnamiuose, tiek naktiniu paštininku. Sunku buvo morališkai. Jau vien dėl to, kad niekas iš konservatorių, nors su visais jais asmeniškai pažįstamas, nepasigedo manęs, nepasiteiravo, kaip man sekasi, nepasiūlė grįžti atgal į Lietuvą. Trumpomis laisvalaikio akimirkomis po gėlių ar laikraščių nešiojimo daug svarstydavau, ką ne taip per pastaruosius keliolika metų dariau, kad atsidūriau tokioje nepavydėtinoje padėtyje. Absurdiškiausių minčių tuomet šaudavo į galvą. Net tokių: gal privalėjau dar atkakliau, dar įnirtingiau ginti dešiniuosius nuo pagrįstų ir nepagrįstų išpuolių? Šiandien taip nemanau. Savo esminę klaidą nūnai įvardinčiau taip: per daug rūpinausi dešiniųjų įvaizdžiu ir per mažai rūpinausi savo asmeniniais reikalais.

Pasigendu prisipažinimo klydus

Praėjusį sekmadienį paskambino Socialdemokratų sąjungos vadovas Arvydas Akstinavičius ir paklausė, ar galįs duoti mano mobilųjį telefoną parlamentarui Rimantui Dagiui. Suprask, šis buvęs mano konkurentas vienmandatėje Kauno Šilainių apygardoje tikriausiai prašys, jog antrajame rinkimų ture paremčiau jo kandidatūrą. Nežinau, ar galiu palaiminti šį sumanymą. Iš visų antrajame rinkimų ture dalyvaujančių politinių jėgų konservatoriai man labiausiai priimtini. Bet aš bijau juos remti. Kodėl? Užtektinai balsų surinkę konservatoriai ir vėl išpuiks, vėl užries nosį. Dėl šito tikriausiai niekas neabejoja. O kad įgyvendintų savo nuostatas, – dar nežinia. Kadaise jiems dirbti sutrukdė krizė Rusijoje, paskui – Adolfas Šleževičius, paskui – Rolandas Paksas...  O juk ir dabar atsiras bent keletas priežasčių, kurias nesėkmės atveju A. Kubilius įvardins kaip tuos akmenėlius, kurie apvertė darniai riedėjusį vežimą. Kai dešinieji kuo nors kaltina Artūrą Paulauską ar Rolandą Paksą, jų žodžiuose pasigendu nuoširdaus savų klaidų pripažinimo. Kas atvedė į valdžią paulauskininkus, paksininkus? Ar ne jie patys?Kodėl konservatoriams, į savo būrį pasikvietusiems jaunąjį lakūną R. Paksą, nerūpėjo sužinoti, ką šis aviatorius veikė Kyviškių aerodrome pirmaisiais nepriklausomybės metais? Bet nepasidomėjo arba pasidomėjo nepakankamai nuoširdžiai ir giliai.

Žiniasklaidos formavimo klaidos

Ypač keistas konservatorių ne toks jau senas sumanymas tiek morališkai, tiek, jei mano žinios teisingos, finansiškai remti naują leidinį – savaitraštį „Panorama“. Kvailiau ir nesugalvosi. Šiais laikais įkurti naują leidinį ir jį išpopuliarinti, – titaniškas, milžiniškų pastangų ir ne mažiau įspūdingų investicijų reikalaujantis užsiėmimas. Nuo pat pirmųjų šio sumanymo akimirkų buvo aišku, kad „Panorama“ pasmerkta žlugti. Pasmerkta nesėkmei jau vien dėl to, kad tame laikraštyje, bent tuose numeriuose, kuriuos atidžiai skaičiau, neradau nė vienos kritinės pastabėlės, nukreiptos į dešiniųjų pusę. Toks pataikūniškas, giliau į gyvenimą nežvelgiantis leidinys išsilaikyti žiaurioje žiniasklaidos rinkoje pajėgus tik tuo atveju, jei nuolat susilaukia ženklių dotacijų. Prisimenu, kaip viename pensininkų - konservatorių, kuriems buvo nemokamai dalinama „Panorama“, susibūrime konservatorius Jurgis Razma susilaukė priekaištų. Pensininkai pasiskundė, kad laikraštis neįdomus. O ką atsakė konservatorių vadovybei priskiriamas parlamentaras? Ogi paragino pensininkus daugiau rašyti į laikraštį, matot, tada leidinys bus įdomesnis. Kvailiau nesugalvosi. Jei pensininkai pajėgtų sukurti konkurencingą, įdomų, pelną nešantį leidinį, - tai būtų didžiausias pasaulio stebuklas. Šitaip sakau jokiu būdu nenorėdamas įžeisti garbaus amžiaus sulaukusių žmonių. Tiesiog visiems akivaizdu, kad pensininkas negali taip važinėti į komandiruotes ar surasti skandalingos informacijos problemiškiems straipsniams, kaip jauni, energingi, specialius mokslus baigę jaunuoliai. Tik kodėl konservatoriui J. Razmai ši aksioma sunkiai įkandama?

Dėl ko prarasta „Respublika“ ir „Lietuvos aidas“?

Toji „Panorama“ netrukus tyliai numirė. Nieko keisto. Keista tik tai, kad konservatoriams, iš savo biudžeto skyrusiems lėšų neperspektyvaus leidinio prenumeratai, nešovė mintis, kaip turimas lėšas panaudoti racionaliau. Juk galėjo jie kreiptis į daugiau kaip 15 metų sėkmingai einantį „XXI amžių“, šiam leidiniui pasiūlyti finansinę paramą. Bet nepasiūlė. Nors tuo metu konservatoriai puikiai žinojo, jog šis leidinys jiems palankus, draugiškas ir tikrai norėtų abipusiai naudingai bendradarbiauti. Kai kas šiandien priekaištauja „XXI amžiui“, esą jam trūksta modernumo, gaivumo, įdomumo. Niekas nesiginčija. Trūkumų esama. Tačiau tokiu atveju pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, kodėl egzistuoja minėti trūkumai: ar dėl leidėjų ribotumo, ar dėl finansinių sunkumų, kuriuos skatina itin žiauri konkurencinė kova žiniasklaidos srityje. Galima drąsiai pasakyti, kad esant ir visai mažiems finansiniams ištekliams, „XXI amžius“ yra netgi labai geras ir išradingas laikraštis.  Sakyčiau, netgi išskirtinis, palyginti su kitais, savo krikščioniškomis ir tautiškomis nuostatomis.

Beje, konservatorių nesigaudymas žiniasklaidos sferose – daugiau nei akivaizdus. Savo rankose dešinieji turėjo „Respubliką“. Pagal to meto investicijas tas leidinys buvo itin perspektyvus. Bet prarado jį, naiviai atiduodami į glėbį tiems, kuriems valstybės reikalai mažai rūpėjo. Pabandė įkurti ir išlaikyti savo įtakoje „Lietuvos aidą“ – ir vėl apsijuokė. Trečias bandymas turėti padorų įdomų leidinį buvo „Panorama“...

Apmaudžiausia, kai nesimokoma iš klaidų

Apmaudžiausia net ne tai, kad dešinieji padarė klaidų, formuodami leidinių akcininkus bei pasirinkdami vyriausiuosius redaktorius. Nuo klaidų nė vienas neapdraustas. Apmaudžiausia, kad jie nesimoko iš savo klaidų. Klausimą, kodėl buvo prarasta „Respublika“ ir „Lietuvos aidas“, esu pateikęs daugeliui to meto Sąjūdžio lyderių. Nė vienas neprisipažino, jog čia esama ir jo klaidos. Visi kalbėjo taip, tarsi čia kalti tik kiti, tarsi jo kaltės čia nėra nė kruopelės. Ir nė vienas iš šia tema kalbintų dešiniųjų nepasiteiravo mano asmeninės nuomonės, ką aš, baigęs žurnalistiką ir aktyviai šioje srityje dirbantis daugiau nei du dešimtmečius, manau apie tikrąsias dviejų dienraščių praradimo priežastis. Juk aš ne vienerius metus dirbau ir „Respublikoje“, ir „Lietuvos aide“. Kai buvo žvalgomasi į „Panoramą“, manęs  vėl niekas nepasigedo. O mano nuomonė tokia: žvelgiant į šios dienos realijas, konservatoriai ir prisijungę krikdemai už savo politinę reklamą į Lietuvos reikalais ne itin besirūpinančius leidinius investavo dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių litų, tokiu savo elgesiu juos ženkliai sustiprindami, o jų idėjoms artimam „XXI amžiui“ faktiškai jokios paramos nesuteikė, apsunkindami ir taip sunkią jo finansinę padėtį. Šis nesiskaitymas teturi vieną apibūdinimą: išdavystė arba kvailystė. Juk sulaukęs paramos „XXI amžius“ galėtų konkuruoti su daugeliu šiandieninių žiniasklaidos lyderių.

Tad ar nuostabu, kad šį kartą nebalsavau už konservatorius? Šiandien nuoširdžiai nebetikiu jų nuoširdžiu noru imtis kardinalių Lietuvos gelbėjimo darbų. Kaip bus rytoj, pamatysime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija