Atnaujintas 2008 m. spalio 22 d.
Nr. 80
(1673)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Pagerbė vengrų belaisvių atminimą

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Spalio 7 dieną Vilniaus karininkų ramovėje atidaryta paroda „Vengrijos karo belaisviai Sovietų Sąjungoje“.

Šiek tiek istorijos. Antrajam pasauliniam karui krypstant vokiečių nenaudai Hitleris Vengrijai pateikė dilemą: arba atsiųskite armiją, kuri parems atsitraukiančius vokiečius Rusijoje, arba Vengrija bus okupuota. Buvo pasirinktas pirmasis variantas ir vengrų antroji armija, peržengusi savo valstybės sieną, patraukė Dono linkui padėti atsitraukiantiems vokiečių pulkams. Jų užduotis buvo neleisti rusų kareiviams persikelti per Doną. Vengrų antroji armija nebuvo profesionali – ją sudarė menkai išsilavinę valstiečiai, rezervistai, ji buvo prastai ginkluota, kariai neturėjo šiltų drabužių.

Netenka stebėtis, kad vokiečiams ji mažai galėjo pagelbėti. Rusai vis tiek persikėlė per Doną. 1943 metų sausio mėnesį iš dviejų tūkstančių vengrų armijos daugiau nei pusė žuvo mūšiuose, apie 60-80 tūkstančių paimta į nelaisvę ir patyrė lagerių kančias. Lietuviai politiniai kaliniai savo prisiminimuose dažnai užsimena, kad daugiatautėje pasmerktųjų minioje buvo ir vengrų. Iš lagerių pragaro sugrįžo tik nedaugelis. Dono kilpos tragedija Vengrijoje iki šiol – skaudus prisiminimas. Dėl šios tragedijos įvertinimo politologai nesutaria. Vieniems atrodo, kad to pragaro, į kurį buvo pasiųsti gyvi žmonės, galima buvo išvengti. Kiti yra įsitikinę, jog okupacijos atveju būtų žuvę dar daugiau tėvynainių.

Kelios dešimtys parodoje eksponuojamų didelio formato stendų byloja: blogiausia, kas gali nutikti žemėje, yra karas – negalime dėti lygybės ženklo tarp politinių sistemų ir kariuomenių, kurios buvo priverstos vykdyti tų sistemų įsakymus, privalome gerbti visų tautų žmones, politinių jėgų įsuktus į karo mašiną.

Pirmiausia paroda „Vengrijos karo belaisviai Sovietų Sąjungoje“ buvo eksponuojama Maskvoje. Dabar – Vilniuje. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Dalia Kuodytė pasidžiaugė prasmingu bendradarbiavimu su vengrų tauta. Prieš porą metų Lietuva plačiai paminėjo Vengrijos sukilimo penkiasdešimties metų sukaktį. Tada Vengrijoje buvo demonstruota mūsų šalies paroda „Karas po karo“ apie pokario pasipriešinimą bolševikų okupacijai. Dabar Lietuvoje – atsakomoji vengrų paroda, parengta su meile, užuojauta, šiluma kiekvienam Vengrijos žmogui. „Paroda skatina prisiminti karą ir pokarį, taip pat taikos, ramybės, saugumo troškimą“, – teigė D. Kuodytė.

Parodos atidaryme dalyvavo Vengrijos ambasados Lietuvoje atstovai, Užsienio reikalų ministerijos atstovai, ją aplankė apaštalinis nuncijus arkivyskupas Peteris Stephanas Zubrigenas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija