Atnaujintas 2008 m. spalio 31 d.
Nr. 82
(1675)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Specialiai „XXI amžiui“

Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą

Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ

Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Jau esame spausdinę šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį iš Prancūzijos. Šiandien tęsiame kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos.

Šeštadienis, 2008 07 12, Handrupas

Paslaptingoji Rožė

Italija. Montichiaris-Fontanelis. Nedidelė Šiaurės Italijos parapija. Mudu su s. Danute prieš keliolika metų buvo nuvežęs anuometinis Vatikano radijo lietuvių skyriaus vedėjas mons. Vytautas Kazlauskas, kurį Kauno Prisikėlimo bažnyčios pamūrėje neseniai palaidojome ir kurį iš bičiuliškumo ir dėl draugystės su mano broleliu Kastuku (su kuriuo jiedu kartu mokėsi seminarijoje) vadindavau Vytautėliu. Jis mudu nuvežė tuomet, kai dar buvo gyva Pierina Džili, Švč. Mergelės Marijos regėtoja, mačiusi šiose vietose Dangaus Karalienę, pasivadinusią Paslaptingąja Rože. Jai tada buvo uždrausta apie Ją kalbėti, bet kelis sakinius pasakė apie Lietuvą, kad ji bus laisva. Tik reikia melstis. Šiandien Lietuva, ypač Šiluvoje, irgi švenčia Paslaptingosios Rožės ir Fatimos apsireiškimus, o mes nešame per Vokietiją Jos paveikslą. Štai netrukus po pamaldų Handrupo parapijos bažnyčioje, kur iš pradžių mus maloniai sutikęs Tėvelis nedalyvavo pamaldose, bet per pakylėjimą kažkur iš miesto atėjęs išbuvo su mumis iki pamaldų pabaigos ir po Eucharistijos sutvarkė rūbus, altorių ir mus išlydėjęs į pusryčius, pavalgė kartu, padovanojo apie 75 metų Jėzaus Širdies parapijos bažnyčią kroniką-knygą „Chronik Herz-Jesu-Kirche Handrup 1927-2002“, o seselės grąžino mums visus pernakt išskalbtus, sutvarkytus ir išdžiovintus skarmalėlius.

Vėlei skamba bažnyčios varpas. Mūsų kryžnešiai iškeliauja į kitą vokišką parapiją – Bergę. Tėvelis, nuėjęs į bažnyčią, mūsų maldininkus išlydėjo su varpais. Šviečiant saulei ant kalnelių vėjinių malūnų sparnai šiandien sukasi dar linksmiau. Ačiū Dievui už saulę, už tylą, kurioje taip ryškiai skamba Handrupo parapijos bažnyčios varpų dūžiai.

Išeidamas iš šio tvarkingo vienuolyno, kur mūsų kryžnešiai ramiai praleido naktį, kelioms minutėms užsuku bažnyčion. Priešais mane, dešinėje pusėje medžio mozaika – ant kryžiaus pakibęs Kristus, o apačioje daug viršun pakeltų veidų – įvairių rasių, kalbų, tautų ir valstybių žmonija. Mintis aiški – Jėzus mirė už visą pasaulį. Taip, Kristau, mirei už mane. Dėkui Tau, kad leidai pamatyti šį pasaulį, kad leidai man atsidurti šioje vietoje, kur man priminei tą didžiąją savo paskirtį, kuriai pagimdė Tave iš Šventosios Dvasios Tėvas su Šventąja Dvasia, kad atpirktum tą nenusakomą daugybę iš meilės sukurtųjų, tarp kurių nepamiršai ir manęs. Dėkui už šį priminimą prie šio vokiškoje bažnyčioje kabančio medinio pano, kurio stambus ir ryškus raižinys man taip įsmigo tada, kai reikėjo palikti šią Handrupo Jėzaus Širdies bažnyčią. Koridoriuje sutinku pilkais rūbais seselę, kurių čia iš viso keturios. Atiduodu jai svečių kambario raktą. „Danke vielmals, Schwester, für alles. Auf Wiedersehen! Ende gut, alles gut...“ – „Glückliche Reise!..“(„Nuoširdžiai už viską dėkoju, sesele! Viskas gerai, kas gerai baigiasi“. – „Laimingos kelionės!“)

Sekmadienis, 2008 07 13, Bergė

Linksmoji kompanija

Kai tik įžengę per parapijos namų slenkstį prie švediško pietų stalo pasimeldėme, šie Bergės parapijiečiai, mūsų laukę ne tik su skania mišraine, kaip įprasta, kava ir arbata, bet ir visokiais kitais priedais, kuriuos vokietės šeimininkės tikrai moka gaminti, pradėjo linksmai kalbėtis ir, mums pridurdami, netgi linksmai kvatotis. Mūsų bendro pokalbio tema vienąsyk lietė labai jau jauną dvidešimtmetį vietinio laikraščio korespondentą Hendriką, tik baigusį vidurinę mokyklą, o dabar per vasaros atostogas mėginantį parašyti vieną kitą straipsnį, už kurį, anot jo žodžių, nedaug – tik duonai ir arbatai – laikraštis temokąs, o paskui, nuo rugsėjo 15-osios, jau ketina studijuoti universitete prancūzų ir italų kalbas, kuriomis daugmaž jau dabar neblogai susigraibo. Todėl, kad nereikėtų man slebizavoti linksmosioms bergietėms padėkos rašto vokiečių kalba, paprašiau jį perskaityti Hendriką, kuris labai mielai tą padarė. Juokais pradėjau kalbinti greta mūsų sėdintį kaimyną jaunąjį žurnalistą kartu su mumis keliauti į Šiluvą. Jam mokslas teprasideda rugsėjo 15-ąją, tai kaip tik galėtų lig to laiko grįžti. Žinoma, jaunuolis atsikalbinėjo: dabar reikia močiutei padėti, paskui, už dviejų savaičių – kelionė ir dar visokių kitokių priežasčių. Kartais mūsų, prie stalo sėdinčiųjų, pokalbis nukrypdavo prie parapijos ir bažnyčios reikalų, kartais prie ponios Rūtos, bendravusios su kitu kolega, irgi priešais mus sėdinčiu prie stalo, vietinėje vidurinėje mokykloje ir dar lig šiandien tebemokytojaujančiu. Tačiau pati įdomiausioji pokalbio dalis – vieno iš mūsų keliauninkų noras būti kunigu. Tiek vokiečiai, tiek ir mūsiškiai nuoširdžiai pritarė tokiai minčiai – visur trūksta pašaukimų, todėl vaikino troškimas girtinas ir savalaikis...

Išsikalbėjęs su vienos ponios vyru, paklausiau, ar jie neturį kokios nors literatūros apie savo parapiją. Vienas pokalbio dalyvis pakilo nuo stalo ir kažkur valandėlei išėjo. Staiga, prieš pat mūsų atsisveikinimą, jis grįžo rankoje nešinas trimis šios senos bažnyčios nuotraukomis ir trimis knygutėmis, kurių vieną atidaviau seselei Zitai: St. Servatius Berge.

Sekmadienis, 2008 07 13, Kvakenbrukas

Keičias rūbai margo svieto

Nespėjome dar užmiršti linksmųjų bergiečių, o jau žvalgomės pro Kvakenbriuko (Quakenbruck) klebonijos langą. Klausiu kunigo Pranciškaus (Francis House), ką iš tikrųjų reiškia miestelio pavadinimas: kvaken – išties varlių kurkimas, o briuk – tiltas. Taigi lyg ir būtų kurkiantis tiltas. Tikriausiai šiame keturiolikos tūkstančių gyventojų miestelyje prie tilto kadaise būta daug varlių, kurios garsiai kvarkė.

Tipiško vokiečių miestelio aikštė, kurios pašonėje skirtingais laikotarpiais ir iš skirtingų medžiagų – raudonšonių plytų ir balsvo smiltainio akmenų – pastatytos abi šoninės bažnyčios pusės, o vidurinysis bokštas – neogotikinis raudonų plytų. Mūsų kryžnešiams įnešus savo brangiąją naštą, paprašiau, kad klebonas Klausas papasakotų apie bažnyčią ir savo parapiją. Tas pasakojimas gana trumpas. Mūsų atvykimo proga iš visų plaučių ilgai skamba bažnyčios varpas, o vertėja pasitaikė itin tyliakalbė, tad mažai ką girdime. Čia norėčiau tarti tik vieną kitą žodį apie mėginimą moderniai atnaujinti senosios bažnyčios vidų. Mano supratimu, jis tikrai sugadintas. Tos orios, pagarbos vertos senoviškos iš oro sienos, liudijančios amžių kaitą ir kartu ne tik šios bažnyčios, bet ir viso miestelio istoriją, kažkaip nesiderina su mėgintu pavaizduoti Šventojo Rašto ir Bažnyčios istoriją moderniu stiliumi. Kai tik įžengęs bažnyčios prieangin (vadinamajame bobinčiuje) dirstelėjau į apačioje storo tinko sluoksnio paslėptus senosios bažnyčios likučius, kurių neužtinkuotas ruoželis dar leidžia žvilgtelėti į tikrąją senų laikų sieną, pagalvojau – būta tikrai vertingo pastato. Tačiau ir dabar, nepaisant to klastingo tinko sluoksnio, žiūriu, užslinko pro spalvoto vitražo stiklus išsprūdęs saulės spindulys. Ak, kaip atkuto, kaip sujudo vaivorykštės atspindžiais tos nebyliosios sienos! Greta šio didingo pastato dabar suvirtę ant akmeninių laiptų keli miesto berniūkščiai, netoliese kaip pakliūva išmėtę savo dviračius, ramiai priešais saulę šnekučiuojasi. Pro didžiąsias bažnyčios duris mūsų kryžnešiai netrukus įneš Kryžių Keliauninką. Ant pjedestalo stovi kažkoks dar nuo kaizerio laikų senas pažaliavęs karys. O čionai! Spalvotos šviesos pluoštams palietus tas nebyliąsias plokštumas tarsi karališkos svetainės grožiu nusidažė šios šventovės nykoki sienų plotai. Prisimenu kažkur skaitytus puslapius, kaip pasikeitė Kūdikėlio Jėzaus Gimimo akimirką apšnerkšti to tvartelio užkampiai, kaip voratinklių raizginiai pavirto žvilgančiais perlų vėriniais, o gruoblėtos kūtės sienos tapo smaragdais, ametistais ir kitais brangakmeniais nusagstytais koralais. Dievo rankoje paversti dykumas sodais, šiukšlynus – puošmenimis, kietus ir šaltus akmenis – deimantais. Žvalgausi į šalis. Prie dešinės kolonos – ne tik Švenčiausiasis, pakeltas ant aukštokos keturkampės pakylos, kurią gali matyti ne tik iš bažnyčios vidaus, bet Jį, Tabernakulį, taip pat gali garbinti ir nedidukėje koplyčioje, kur kelios kėdės, viena kita gėlių puokštė ir iš bažnyčios kolonų apsuptas, beveik niekieno nematomas, gali čia valandėlę ramiai pamąstyti. Tačiau išėjęs iš šios mažutės koplytėlės pamatai 1250 metų kryžių, ant juodo aukšto postamento storais stiklais apsaugotą. Neįsiminiau, kokia proga čia jis atsirado, nes mane daugiau domino prie altoriaus senoji, sidabru blizganti krikštykla, kurios meniška, spindinti tarsi karaliaus karūna viršutinė dalis nesiderina su tomis cementinėmis XXI amžiaus išilginėmis linijomis išmargintomis presbiterijos sienomis, su tąja didingai kadaise išrodančia visa senovine aplinka.

Ir dar kai kas šioje bažnyčioje maloniai nustebino. Jau ne pirmoje šio krašto pseudogotikinio stiliaus raudonų plytų bažnyčioje pastebiu čia vienoje, čia kitoje pusėje stovinčią šv. Ignaco Lojolos statulą. Kažkodėl šis kraštas, ypač katalikai, anais laikais dažnai pagerbdavo ir prisimindavo šį Jėzaus Draugijos ordino įkūrėją. Gal anuomet, kai plito protestantizmas, šio basko įkurtoji Draugija, Lietuvoje švenčianti 400-ąsias metines, čia gerokai pakėlė savo evangelinę žodžio špagą, kad apgintų katalikų teises, kurios taip buvo pradėtos trypti nuo Martyno Liuterio laikų. Klūpau prie didžiųjų durų. Labai gera stebėti įeinančius ir išeinančius. Jeigu Lietuvoje bažnyčios ir katedros dažniausiai būna užrakintos, tai čionai, priešingai, beveik visos perdien atviros. Neilgai kalbėjau vieną dalį rožinio. Tačiau gal du trys jaunuoliai, viena jauna šeima, atėjusi pasisveikino: „Guten Morgen“ – „Labą rytą“.

Žengiu miestelio aikšte. Jos kampe ant neaukšto postamento stovi kaizerio laikų uniforma apsivilkęs rotmistras, o gal ir pats maršalas, o jo rankoje nuo šrapnelių ir kulkų sudraskyta metalinė vėliava su stiebu. Kiek tolėliau – naujoviškas paminklas, regis, 1990 metais iškaltas iš monolitinio akmens, su dviem skylėmis, lyg į patranką, lyg į kažkokią žmogišką susirietusią figūrą panašus moderniškas kūrinys, pavadintas „Europa“. Jeigu toks mūsų žemynas, tai jis – beveidis, šaltas ir sunkus, mįslingas, aklai bukas žemės gabalas. Gal jis, tas prototipas, atsirado kokiai įžymiai datai pažymėti, gal kokiam kitam tikslui skirta šitoji abstrakti kompozicija, tarsi vaikų čiuožykla, ant kurios paskui vakare karstysis ir mūs jauniausieji keliauninkai Rita su Denisu. Šitas iš vieno akmens gabalo iškaltas stambokas griozdas, mano akimis, tarytum ir nepanašus į paminklą.

Miestelyje vakarėjančio sekmadienio nuotaika. Viena iš šeimininkių, rengiančių mums vakarienę, ateina į kambarį, kur žiūriu pro langą. Aš įsitaisęs prie rašomojo stalo. Toji moteris grįžta ko nors pasiimti iš spintos, kurią ji kiekvieną kartą užrakina. Bet pagaliau jai, matyt, nusibodo rakinėti – podėlį palikusi nerakintą, uždarė duris. Kadangi kažką daug nešėsi, ją, nešančią mūsų išvalgytų valgių tuščią kraitę, palydėjau prie automobilio. Taip ir išvažiavo namo, ar užmiršusi, ar tyčia palikusi tą lobių spintą be užrakto. Taip liko ji neužrakinta ir netgi atvira ir tada, kai jau rengiausi išeiti iš šio susirinkimų ir posėdžių kambario. Moteris gera. Ji paliko mums pernakt mūsų nakvynės namų raktus. Dėkui darbščiosioms vokietėms moterims, nepatingėjusioms vakare ir ryte pamaitinti 21 burną – alkanų kryžnešių grupę.

Jau prieblanda. Miestelis rengiasi kitai darbo savaitei. Klebonas Klausas su mumis atsisveikinęs išeina pas ligonį – miršta jo parapijietis, reikia suteikti Sakramentus.

Vienas po kito, pasivaikščioję siauromis miestelio gatvėmis, grįžta ištiesti pavargusių kojų ant grindų pamestuose miegmaišiuose didžiosios Pranciškaus namų salės pasieniais mūsų žilaplaukiai, jau gerokai sumitę ir patys jauniausieji kryžnešiai. Paskutinis iš aprimusio bažnytkaimio mojuodamas prisirinktos miestelyje iš visų įmanomų pakampių reklaminės literatūros pluoštu – lankstukais, lapeliais, žurnalais nešinas – paržygiuoja Vygandas, save vadinantis Žemaitijos žydeliu. Tai vienas iš ryškiausių mūsų kryžiaus šeimos, anot Jolantos, „personažų“, dažniausiai pats paskutinis grįžtąs iš pasivaikščiojimų ir pats pirmutinis anksčiausią rytą išdūlinąs į miestą „žebravoti“ grupės narys, greičiausiai ir pigiausiai prisirankiojąs knygų, meno albumų ir kitokios literatūros, rūpestingiausiai apšniukštinėjąs visokiausias parduotuves, užtinkąs reikalingiausių prekių, pats pirmutinis sužinąs miesto įvykius ir surenkąs būtiniausias žinias apie kiekvieną smulkmeną.

 Tuo tarpu besirengiančioje poilsiui nakvynvietėje – savi rūpesčiai. Stefanija, palinkusi prie stalo, dūsauja – nežino, ką rašyti laiške, kurio vieną lakštą jau sugniaužė rankoje ir niekaip nesuranda reikalingų žodžių. „Stefanija, gali iš vienos mūsų dienos parašyti romaną, o tu nerandi puslapiui žodžių“, – sako kažkuris, slinkdamas į savo guolį. Tuo tarpu Gintaras, už stalo užlindęs, kažkam savo plieninėmis rankomis įnirtingai trina nugarą, kad atleistų raumenis – masažuoja. Kitame kampe – moterys viena kitai su pincetu rankioja įsikirtusias erkes.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija