|
Mokytojas, rašytojas, vertėjas
Rapolo Šaltenio 100-osioms gimimo metinėms
Albertas RUZGAS
Lietuvos pirmosios Nepriklausomybės laikotarpiu dirbę pedagogai beveik visi buvo patriotai skiepijo auklėtiniams idealizmą, tėvynės, kalbos, istorijos, kultūros meilę. Todėl to meto Lietuva turėjo daug ištikimų vaikų ir daug jų paliko okupacijų metui priešintis tautos pavergimui. Tarp tų vaikų, laisvės kovotojų, kurių dėka ir atgavo nepriklausomybę Lietuva 1990 metais, buvo ir Rapolas Šaltenis.
Jis gimė 1908 m. spalio 24 (11) dieną Klyvėnų kaime, Anykščių rajone. Klyvėnai autentiškas to kaimo vardas, taip jį rašo ir pats A. Šaltenis knygoje Mūsų Baranauskas (Vilnius, 1985). Sovietmečiu kabinetiniai normintojai tą vardą iškreipia taip paplito nebuvėlis Klevėnų vardas.
1927 metais R. Šaltenis baigė Panevėžio berniukų gimnaziją (dabar Juozo Balčikonio gimnazija). Jo mokytojas ir auklėtojas buvo J. Lindė-Dobilas. Rapolas aktyviai dalyvavo J. Lindės-Dobilo įkurtoje jo vadovaujamoje moksleivių Meno kuopoje. Mokytojo ir mokinio ryšiai nenutrūko ir Rapolui baigus gimnaziją. 1932 metais Dobilas buvo pasikvietęs Rapolą pas save paviešėti.
1927 metų rudenį R. Šaltenis įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, germanistiką ir filosofiją. Vėliau filosofijos atsisakė. Be to, studijuodamas lankė B. Sruogos teatro seminarą, dalyvavo studentų meno draugijos Šatrija veikloje. Universitete 1929-1930 metais buvo renkamas į Humanitarinių mokslų fakulteto literatų sekcijos valdybą, rašinėjo į laikraštį Studentų balsas. Kaip gabus studentas gavo iš valstybės stipendiją: pradžioje 150 litų, vėliau 75. Universitetą baigė tik 1938 metais, nes susirgo džiova. Baigęs universiteto du kursus Rapolas pradėjo intensyviai gydytis, gulėjo sanatorijoje ir išsigydė išgyveno vos ne šimtą metų.
Netrukus prasidėjo jo ilgametė pedagoginė veikla. Mokytojauti teko keliose gimnazijose: Kaišiadorių (1938-1941), Ukmergės (1941-1942), Anykščių (1942-1944, čia dirbo direktoriumi). 1944-1945 metais dirbo mokytoju Skiemonių (Anykščių r.) progimnazijoje. 1945 metais švietimo sistemos administracija perkėlė į Uteną (ten dirbo iki pensijos 1972 metų: mokytoju, švietimo skyriaus inspektoriumi, berniukų gimnazijos direktoriumi). Visose mokyklose dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, o kai kuriose dar ir vokiečių kalbą.
1940 metais dalyvavo bolševikinės okupacinės valdžios suorganizuotame Kaune vykusiame respublikiniame mokytojų suvažiavime, kuriam pasibaigus buvo demonstratyviai sugiedotas Lietuvos himnas. Tai įsiutino okupantus ir kolaborantus. Dėl parodyto visuotino patriotizmo 1941 metų birželį mokytojai buvo masiškai tremiami į Sibirą. Rapolas tada laimingai liko neištremtas, nors buvo įtrauktas į sąrašą, skirtą antrajam trėmimų srautui.
Mokinius Rapolas ne tik mokė per pamokas, bet ir rūpestingai auklėjo užklasiniame darbe. Jam režisuojant mokyklose buvo pastatyta daugybė veikalų. Buvo dėmesingas, taktiškas, bet ir reiklus: repeticijose reikalavo taisyklingos kalbos, teisingo kirčiavimo, aiškaus artikuliavimo. Vadovavo dramos, literatų būreliams, literatūros vakarams, naujametiniams karnavalams ir kt. Suorganizavo daug išvykų į teatrus dramos, operos, baleto. Nuoširdžiai, subtiliai skleidė dvasingumą. Yra išsitaręs: Aš noriu, kad tarp mano mokinių neliktų nė vieno nesidominčio menu.
Būdamas nepartinis, neretai sovietinės valdžios buvo ignoruojamas, ypač vietinių pareigūnų, tačiau nustumti jo į paribį nepavyko. Antai kaip aukščiausios kvalifikacijos pedagogas jis yra buvęs sovietmečiu Švietimo ministerijos paskirtos komisijos nariu. Ta komisija turėjo patikrinti kandidatų į medalininkus rašomuosius darbus, siųstus į Švietimo ministeriją. Pagaliau penkiasdešimtmečio proga jam buvo suteiktas nusipelniusio pedagogo vardas.
Rašinėti į periodinę spaudą Rapolas pradėjo dar mokydamasis gimnazijoje. Pirmasis jo rašinys buvo išspausdintas 1926 metais žurnale Jaunimas. 1932-1935 metais dirbo Šiauliuose ėjusio savaitraščio Šiaurės Lietuva redakcijoje sekretoriumi, tame laikraštyje išspausdino nemažai savo straipsnių, bendradarbiavo dienraščiuose Lietuvos aidas, Lietuvos žinios, žurnaluose Jaunoji Lietuva, Jaunoji karta, Naujoji romuva ir kituose periodiniuose leidiniuose. Po rašiniais dažnai pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais ir kriptonimais. 1940 metais Naujojoje Romuvoje paskelbė fragmentą iš pradėtos rašyti biografinės apybraižos, skirtos J. Lindei-Dobilui.
Mokytojaudamas Kaišiadoryse, parašė scenos veikalų. Pirmoji pasirodė penkių veiksmų drama Tradiciniu keliu, dedikuota Mano brangiems mirusiems: žmonai ir mokytojui J. Dobilui. Ją sutiko išleisti Kaune veikęs J. Karvelio knygynas. 1944 metų vasarą ši knygelė buvo surinkta. Antroji knygelė 3-jų veiksmų pjesė Gimnazijos kasdienybė dedikuota jo auklėtiniams Kaišiadorių gimnazijoje. Ir ji 1944 m. vasarą buvo surinkta J. Karvelio knygyno. Deja, dėl priartėjusio Rytų fronto, taigi atslenkančios antrosios sovietinės okupacijos siaubo, abi šios knygos liko neišspausdintos, išliko tik jų korektūros.
Sovietmečiu Rapolas vengė spaudoje bendradarbiauti, nes visa toji spauda ideologizuota. Cenzoriai reikalavo ideologizuoti rašinius ir patys taip darė, neatsiklausdami autorių. Rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas pasakodavo Rapolui, kaip atkakliai ir įžūliai prievartavo jį Glavlito šefas Gurvičius, reikalaudamas ideologizuoti romaną Puodžiūnkiemis. Čia derėtų priminti, kad Rapolo motina buvo A. Vienuolio sesuo, o senelio brolis vyskupas Antanas Baranauskas. Į kūrybos barus Rapolas grįžo tik susilpnėjus cenzūros varžtams. O 1990 metais Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jis jau buvo išėjęs pensiją, todėl galėjo susitelkti intensyviam kūrybiniam darbui.
Maždaug per 25-erius pensinius metus jis parašė šešias knygas. Iš jų knygos biografinės apybraižos: Mūsų Baranauskas (1985), Tarp dangaus ir žemės: Dobilo gyvenimo ir darbų pėdsakais (1990) ir Tikras ir netikras A. Vienuolis (1990). O prisiminimų trilogiją sudaro šios knygos: Jau skleidėsi burės (1991), Gaudeamus igitur (1993) ir Aš mokytojas: dienoraščiai, laiškai, prisiminimai (2007). Pastarojoje knygoje, turinčioje 488 puslapius, pasakojama apie Lietuvos literatūrinį, visuomeninį ir jo šeimos gyvenimą.
Be to, R. Šaltenis yra išvertęs iš vokiečių kalbos tris knygas. Reikšmingiausia iš jų drauge su Vida Gaigalaite išverstas Vydūno veikalas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (2001). Vokiečių kalba ši knyga išėjo 1932 metais. Joje parodyta vokiečių nuožmi ekspansija (pradedant kryžiuočių karo žygiais) į Lietuvą. Hitlerininkai šią juos diskredituojančią knygą uždraudė ir apie 1200 egzempliorių spaustuvėje konfiskavo. Be to, kartu su V. Gaigalaite išvertė Vydūno veikalą Mano tėvynė (1993) ir vienas pats Liudviko Rėzos veikalą Žinios ir pastabos apie 1813 ir 1814 metų karo žygius: iš vieno Prūsijos armijos kapeliono dienoraščio (2000).
Rapolas Šaltenis mirė 2007 m. spalio 12 dieną Utenoje, išgyvenęs ten 66 metus.
© 2008 XXI amžius
|