Atnaujintas 2008 m. lapkričio 5 d.
Nr. 83
(1676)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Istoriją rašęs... fotoaparatu

Vytautas Bagdonas

Paskutinioji Izidoriaus Girčio
fotografija, daryta
1989-ųjų sausio 13-ąją
Autoriaus nuotrauka

Javapjūtės pabaigtuvės Viešintose

„Lenino keliu“ kolūkio šventėje
Izidoriaus Girčio nuotraukos

Greitai bus dvidešimt metų, kai anykštėnai nebemato fotoaparatais apsikarsčiusio žilagalvio senuko – Lietuvos fotografijos veterano, prieškarinių laikų spaudos bendradarbio. Žmogaus, kuriam spaudė ranką ir už nuotraukas dėkojo Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, tuometinės vyriausybės nariai, ministrai, prieškario laikų įžymybės – menininkai, rašytojai, dainininkai. Daugybę metų jis, Izidorius Girčys (1903-1989), fotoaparatu rašė ir Anykščių krašto istoriją, čia jis ir užbaigė savo žemiškąją kelionę...

Apie šį meniškų polinkių, nepaprastų gabumų žmogų ir norisi papasakoti mūsų laikraščio skaitytojams. Juolab kad užmaršties dulkės vis labiau gula ant jo paveikslo, atliktų darbų, šalies fotografijos istorijoje paliktų pėdsakų...

Motina sūnų vadino burtininku...

Izidorius gimė 1903 m. vasario 28-ąją Bradesių kaime, netoli gražuolio Zarasų krašto ežero – Sartų. Vėliau po nuotraukomis, žinutėmis, straipsniais vietinėje spaudoje jis ir pasirašinėjo Bradesiūno slapyvardžiu. Kaip aiškindavo Girčys kitiems, taip jis norėjo įamžinti savo gimtinės vardą...

Girčių šeimoje augo devynetas vaikų. Žemės tėvai turėjo labai nedaug, ir ta pati buvo smėlėta, krūmokšniais apaugusi. Todėl vaikai eidavo pelnytis duonos pas turtingesnius ūkininkus. Izidorius net aštuonias vasaras praleido prie svetimų gyvulių. Rašto, skaityti pramokė tėvai, jam net nebuvo lemta lankyti mokyklos. Džiaugėsi išmokęs batsiuvio amato, nes, eidamas iš kaimo į kaimą, iš sodybos į sodybą siūti batų, susitikdavo ir labai įdomių žmonių. Net seilė nutįsdavo regint fotografus su didžiulėmis kameromis ant pečių. Panoro ir jis išmokti fotografuoti.

Dvidešimt penkerių metų pirmą kartą į savo rankas paėmė fotokamerą. Pirko ją nenaują Pasvalyje, susitaupęs iš užmokesčio už batų siuvimą. Grįžęs į gimtuosius Bradesius fotografuodavo namiškius ir ilgas valandas tūnodavo patamsyje, kol padarydavo nuotraukas. Senutė motina sūnų vadino burtininku, nes niekaip nesuprato, kaip didžiulėje dėžėje su visokiais stiklais ir rankenėlėmis atsiranda žmogaus atvaizdas. Stebėdavosi Izidoriaus užsiėmimu ir kiti namiškiai, kaimynai. O šis tiktai šypsodavosi ir niekur nebesiskyrė su gremėzdišku fotoaparatu...

Kelias į spaudą

Susižavėjęs fotografija, I. Girčys metė batsiuvystę ir nusprendė savo gyvenimą atiduoti būtent šiam „stebuklui“. Fotografuodavo krikštynas, vaikų Pirmąją Komuniją, vestuves, laidotuves, darė nuotraukas dokumentams, mėgo fotografuoti miestus, miestelius, sodžius, gamtos vaizdus ir bandė daryti menines fotografijas.

Mokėsi Šiaulių fotostudijoje „Lietuva“, nes labai trūko žinių. (Iki tol jis mokėsi fotografijos dalykų tik iš knygų ir vyresniųjų fotografų.) O kai Panevėžio krašte, Ramygaloje, atidarė savo fotostudiją, lankytojų čia netrūko. Būtent Ramygaloje prasidėjo I. Girčio kelias į žurnalistinę fotografiją. Mat pabandė į Kaune leidžiamų žurnalų redakcijas pasiųsti keletą savo nuotraukų. Tai jis darė gerokai baimindamasis, nes nežinojo, kaip tie darbai bus priimti, įvertinti, ar niekas iš fotografo nesijuoks, ar nuotraukų neišmes į šiukšlių dėžę. Ir kokia buvo nuostaba, kaip buvo gera širdyje, kai žurnalai nuotraukas išspausdino, o iš redakcijų atskriejo laiškai su kvietimu ir toliau bendradarbiauti.

Neilgai trukus Izidorius atsidūrė Kaune. Pradėjo bendradarbiauti leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Mūsų Vilnius“, „Jaunoji karta“, “Trimitas“, „Lietuvos geležinkelininkas“, „Sveikata ir darbas“ bei kituose.

Šių eilučių autoriui anykštėnas pasakojo, jog tuometė jo kūrybinė veikla Kaune buvo labai intensyvi, jis vos spėdavo atlikti redakcijų užduotis, „lakstyti“ po renginius, susitikimus, susirinkimus. Jo darytas nuotraukas leidiniai mielai spausdino, Izidorius po savo darbais išdidžiai pasirašinėjo „Spaudos fotografas Izidorius Girčys“. Fotografuodavo didžiule kamera, kurią juokais vadino „puška“ (patranka). Įsigijo ir nedidelį vokišką fotoaparatą „Supper nettel“, kainavusį pasakiškus pinigus – net 400 litų. Už tiek tuomet buvo galima nusipirkti du dviračius arba tris karves... Akcinė bendrovė „Vaga“ suteikė Izidoriui butą ir fotolaboratoriją. Čia jis jau turėjo ir fotodidintuvą. Ligtol nuotraukas spausdindavo kontaktiniu būdu: padėdavo fotopopierių po išryškinta plokštele su nufotografuotu atvaizdu ir jį apšviesdavo. Toks darbas buvo lėtas, negalėdavai padidinti vaizdo, buvo prastesnė nuotraukų kokybė. O su didintuvu, pasak fotografo, daryti nuotraukas buvo vienas malonumas...

I. Girčys buvo laikomas vienu geriausiu ir gabiausiu to meto Lietuvos fotografų. Todėl Kauno fotografų draugija pasiuntė jį pasitobulinti į Prancūziją, susipažinti su fabriko „Liumjer“ produkcija, pasimokyti dirbti su šios garsios firmos gaminiais. Barševskio parduotuvė Kaune prekiavo firmos „Liumjer“ gaminamomis fotoprekėmis ir finansuodavo gabiausių fotografų keliones į Prancūziją. Vienu iš tokių laimingųjų buvo ir I. Girčys...

Fotografas griuvo prieš... Prezidentą

I. Girčys šių eilučių autoriui yra pasakojęs apie daugybę savo susitikimų su žinomais šalies žmonėmis, džiaugėsi, kad daugelį įžymybių fotografavo, o paskui jiems dovanojo savo darytas nuotraukas. Užtai rašytojai, artistai, menininkai, kompozitoriai, politikai jį gerbė, su juo visuomet sveikindavosi. Fotografui tekdavo dalyvauti svarbiausiuose renginiuose, susitikimuose, priėmimuose. Jis gerai prisiminė tą liūdną dieną, kai į Karo aviacijos stadioną lėktuvas atgabeno legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno palaikus. Susirinko minios žmonių, buvo daugybė fotografų. Tiktai temo ir fotografuoti buvo labai nepalankios sąlygos. Ne visiems nuotraukos išėjo ryškios, o Izidoriui labai pasisekė, jo darytos fotografijos atsidūrė daugelio leidinių puslapiuose. Atminty išliko ir vyriausybiniai priėmimai, susitikimai su prezidentu Antanu Smetona. Kartą net įvyko labai nemalonus incidentas.

Prezidentas dalyvavo susitikime su užsieniečiais, tad į Prezidentūrą buvo pakviestas ir spaudos atstovas I. Girčys. Fotografas pasistatė ant trikojo savo kamerą – „pušką“ ir pasiruošė darbui. Bet kaip tiktai tuo metu, kai šalies vadovas įėjo į salę su garbiais svečiais, I. Girčys, avėjęs batais su mediniais padais, paslydo ant parketo ir su visa „amunicija“ išsitiesė prieš pat Prezidentą ir jo svečius. Tiesa, jis greitai pašoko, pasistatė štatyvą su fotokamera ir dar spėjo padaryti keletą nuotraukų. Nepamiršo ištarti ir atsiprašymo žodžių. Vis dėlto šalies vadovo asmens sargybiniai fotografą mandagiai išprašė lauk, o vėliau už Prezidento įžeidimą jis dar buvo nubaustas ir 50 litų bauda. Kai renginio fotografija pasirodė „Kario“ žurnalo viršelyje, Izidorius gavo 50 litų honorarą ir nusipirko neslystančius chromo batus...

Karo audros, pokario suirutės

Kaune gyvendamas I. Girčys sukūrė šeimą su mergina, kilusia nuo Traupio ir tarnavusia Kauno žydų ligoninėje. Prasidėjus karui teko palikti miestą. Mat jie gyveno visai netoli geležinkelio stoties, kuri ne kartą buvo bombarduojama. Girčiai bijojo, kad kokia bomba nepataikytų ir į jų namą. Nusprendę, kad karo metais bus saugiau kaime, jie pasitraukė į Traupio apylinkes. Pokariu I. Girčys atidarė savo fotografijos studiją Troškūnuose. Paskui įsidarbino Anykščių rajono laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ fotokorespondentu. Fiksavo kolūkiečių darbus, jų šventes, fotografavo pramonės įmones, įvairius renginius, naujas statybas, darbo pirmūnus. Prie nuotraukų darydavo trumpus prierašus. Tarybinio gyvenimo „šaukliu“, tarybų valdžios „ruporu“ Izidorius netapo. Todėl greitai neįtiko rajkomo darbuotojams ir tuometiniams laikraščio redaktoriams. Šių eilučių autoriui teko vartyti „Kolektyvinio darbo“ redaktorių įsakymų knygas. Ne viename įsakyme vis mirgėjo Girčio pavardė – tai jis įspėtas, tai jam sumažintas atlyginimas, tai jam nurodyta, kad neatliko kažkokių užduočių. 1955 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas skelbė, jog I. Girčys įspėtas, kad bus atleistas iš einamų literatūrinio darbuotojo pareigų, nes „nesugeba atlikti tarybinio laikraštininko darbo, negali įvykdyti redakcijai keliamų uždavinių“. O rugsėjo 15-ąją iš tiesų jis iš darbo ir buvo atleistas.

Ne kartą apie savo darbą Anykščių rajono laikraštyje I. Girčys kalbėdavo su šypsena. Neįtiko todėl, kad prieš nieką nesilankstė, nekeliaklupsčiavo, visuomet turėjo savo nuomonę ir garsiai ją reikšdavo. Jis be galo stebėdavosi tuo, kad, būdamas mažaraštis, neturėdamas jokio išsilavinimo, kurį laiką net buvo įdarbintas literatūriniu darbuotoju. Taigi turėdavo rašyti rašinius, ruošti spaudai skaitytojų atsiųstus laiškus. „Ar ne anekdotai, ar ne šposai“, – šaipydavosi Girčys ir iš to fakto, kad jis kurį laiką buvo įdarbintas net atsakinguoju sekretoriumi. Svėdasų mašinų-traktorių stoties (MTS) politinio skyriaus laikraštyje „Kolūkiečių balsas“.

Važinėjant po kaimus ne kartą teko „akis į akį“ susidurti ir su „miško broliais“. Nuo jų rankos nenukentėjo, nors ir dirbo tarybinėje spaudoje, bendravo su tarybiniais aktyvistais – kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę – priešais. Fotografas tai aiškindavo tuo, kad niekuomet „miško broliams“ „nenusidėjo“, jų neišdavė, neįskundė, o ir pats nebuvo tarybinės valdžios patriotas, komunistas. Be to, ir partizanams bei jų artimiesiems reikėjo nuotraukų, ne kartą Girčys jiems yra padėjęs, juos fotografavęs....

Fotografijos veterano archyve buvo sukaupta be galo daug vertingų nuotraukų, negatyvų. Jis daugybę kartų fotografavo anykštėną rašytoją Antaną Vienuolį-Žukauską, buvo tarsi jo asmeninis fotografas. I. Girčys fotografavo ir šio rašytojo laidotuves. Užfiksavo ir kito anykštėno rašytojo – Jono Biliūno – palaikų, atvežtų iš Zakopanės (Lenkija) perlaidojimą Anykščiuose, vienas pirmųjų fotoaparatu įamžino Anykščių bažnyčios bokšto gaisrą bei kitus unikalius kadrus...

Fotografija – gyvenimas, meilė ir svajonė...

Taip I. Girčys kalbėjo gulėdamas ligos patale 1989-ųjų sausio 13-ąją, kai sumaniau jį aplankyti ir užrašyti fotografijos veterano prisiminimus savo diplominiam darbui „Anykščių kraštas senose fotografijose“, kurį ruošiau baigdamas žurnalistikos studijas Vilniaus valstybiniame universitete. Žilagalvis senolis sunkiai sirgo, karščiavo ir su niekuo nenorėjo bendrauti. Tačiau mane jis gerai pažinojo, nes dažnai susitikdavome įvairiuose renginiuose, pasikalbėdavome apie bendrą hobį – fotografiją, ne kartą pabendrauti jis užsukdavo pas mane į darbą – į laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakciją. Todėl sutiko pasikalbėti, nors ir sirgo. O kai išgirdo, kad kalbėsimės būtent apie jį, kaip vyresniosios kartos fotografą, nudžiugo, atkuto ir mielai kalbėjo, pasakojo, dalijosi prisiminimais. I. Girčys neslėpdamas pasididžiavimo sakė, kad fotografijai jis paskyrė net šešiasdešimt savo gyvenimo metų. Ir dėl to tiktai džiaugiasi. Jeigu viską vėl gyvenime reikėtų pradėti iš pradžių – vėl imtų į rankas fotoaparatą... Pašnekovas prisiminė, kaip 1956-ųjų gruodyje žurnale „Švyturys“ buvo išspausdintos devynios jo darytos nuotraukos ir įdėtas žurnalisto A. Remeikio pasakojimas, skambiu pavadinimu – „Lakštingala negali nečiulbėti...“ Pasak Izidoriaus, tas rašinio pavadinimas labai tiksliai atspindėjo jo gyvenimo kredo – „Lakštingala negali nečiulbėti, o Girčys negali nefotografuoti...“

Niekam iš anykštėnų, pažinojusių I. Girčį, nebuvo paslaptis, kad jis gyvena gana vargingai ir iš kuklios pensijos vos išsiverčia. Jeigu tik jis būtų išsaugojęs negatyvus, vertingas nuotraukas – galėjo labai gerai uždirbti iš muziejų, archyvų, spaudos leidinių ir net prabangiai pagyventi. Deja, deja... Nuotraukų jis nesaugojo, išdalydavo kitiems. Senų laikų negatyvų irgi neišliko. Daug plokštelių (seniau buvo fotografuojama ant šviesai jautrių cheminių medžiagų sluoksniu padengtų stiklinių plokštelių) žmona karo metais užkasė į žemę. Ten pat slėpė, norėdama išsaugoti savo vyro darbus, ir celiuliozines negatyvines plokšteles, fotojuostas. Į popierių ir skudurus susukti negatyvai žemėje sudrėko, sugedo, stiklinė plokštelės suskeldėjo, sudužo. Taigi vertingiausi prieškario ir pokario metų negatyvai neišsilaikė. Mūsų susitikimo metu I. Girčys dėl to labai išyveno. Taip pat jis nuogąstavo, kad ne visas nuotraukas jis žymėjo savo parašu, todėl laikui bėgant žmonės pamirš jo pavardę, ateities kartos net nežinos, kas vienos ar kitos nuotraukos autorius...

Tai buvo mudviejų paskutinis susitikimas. Fotografijos veteranas, sukaupęs paskutines jėgas, dar apsirengė, išėjo į lauką ir pats papozavo prieš mano objektyvą. Aš buvau paskutinysis (ir bene vienintelis) žurnalistas, ilgėliau su šiuo fotografu bendravęs ir išsamiai aprašęs jo gyvenimo bei kūrybos epizodus. 1989-ųjų balandį I. Girčys iškeliavo Amžinybėn.

Keistuolis

Anykštėnas I. Girčys buvo sunkaus charakterio, šiurkštoko būdo, tad mažai su kuo rasdavo bendrą kalbą. Kadangi buvo labai tiesmukiškas, mėgo sakyti visiems tiesą į akis, nesiskaitė su jokiais autoritetais, nesusilaukė jokių įvertinimų, paskatinimo ir senatvėje juto nepriteklių. Girčį daug kas vadino „maištaujančiu fotografu“, kovotoju su blogiu, aštrialiežuviu. Ypač siutino jį visokios spec. parduotuvės, privilegijos, spec. paketai valdžios atstovams ir tušti prekystaliai paprastam žmogui. Jis niekuomet nesiskyrė su fotoaparatu, nors jo nuotraukų nebespausdino laikraščiai, žmonės irgi nelabai naudojosi šio fotografo paslaugomis. Vis tiek jis fotoaparatą su savimi nešiodavosi. Be galo piktindavosi, jeigu kokie vaikigaliai pasišaipydami pasakydavo: „Girčio tuščias aparatas“. Nors jis, jau sulaukęs garbaus amžiaus, fotografuodavo su labai paprastu ir pigiu fotoaparatu „Smena“, tačiau nuotraukas padarydavo labai kokybiškas, tiesiog meniškas. Matėsi, kad dirba fotografas profesionalas...

Užmaršties dulkės

Kad ir keistoko būdo, šiurkštoko charakterio buvo I. Girčys, tačiau niekas nepaneigs jo nuopelnų Lietuvos fotografijos, prieškario spaudos istorijai. Galų gale dideli jo nuopelnai ir Anykščių krašto istorijai, nes I. Girčys tą istoriją daug dešimtmečių rašė fotoobjektyvu ir paliko daug vertingų nuotraukų. Todėl tokio fotometraštininko, prieškario spaudos bendradarbio, fotografijos veterano atminimo neturėtų dengti užmaršties dulkės. Tačiau taip jau yra.

Retai kada Anykščiuose šis žmogus beprisimenamas, jau nekalbant apie gimtąjį Zarasų kraštą ar Kauną, kur jis žengė pirmuosius žingsnius į žiniasklaidą. Nėra Anykščiuose jo vardu pavadintos gatvės, nėra niekur jokio atminimo simbolio, kad šičia gyveno, kūrė lietuviškosios fotografijos patriarchas. Anykščių rajono savivaldybė jau penketą metų skiria žinomos anykštėnės muziejininkės ir kraštotyrininkės Teresės Mikeliūnaitės (1928-1984) vardo kultūrines premijas. Šios premijos laureatais jau tapo būrys anykštėnų. Ar I. Girčys, kad ir po mirties, nenusipelno tokio įvertinimo, tokios premijos? Gal reikėtų įsteigti I. Girčio vardo premiją jauniesiems Anykščių krašto fotomėgėjams arba netgi Anykščių krašto fotografams skatinti? Kodėl iki šiol niekas jokia proga neišleido nors kukliausio lankstinuko apie I. Girčį, neišspausdino nors kelių šio fotografijos veterano darytų nuotraukų? Progų tam būta. 2003-iųjų pavasarį sukako šimtmetis, kai šis fotografas gimė, visai neseniai suėjo 15 metų, kai jo netekome. Gerai dar, kad Anykščių rajono savivaldybės Viešoji biblioteka prieš kurį laiką organizavo jo darbų, spaudos publikacijų parodą. Bent jau šis tas, dar fotografo vardas galutinai neužmirštas....

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija