Atnaujintas 2008 m. lapkričio 5 d.
Nr. 83
(1676)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Mažosios Lietuvos likimas

Kazys BLAŽEVIČIUS

Formuojantis Mindaugo Lietuvai, baltų genčių gyvenamąsias vietas kairėje Nemuno pusėje ir apie Prieglių prie Lietuvos prijungti sutrukdė Vakarų Europos remiami ir Romos popiežių laiminami kryžiuočiai. Daugelį šimtmečių tos žemės buvo vokiečių užgrobtos, o autochtonai engiami. Tačiau iki pat Pirmojo pasaulinio karo lietuviška dvasia ten išliko gyva. 1918 metais Lietuvai atkūrus savo valstybę, Mažosios Lietuvos šviesuomenė išreiškė norą Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. Deja, Vakarų Europos galingieji tą norą ignoravo.

Po Antrojo pasaulinio karo Potsdamo konferencijoje Prūsija buvo padalinta tarp Lenkijos ir SSRS. Mažoji Lietuva – Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštas – atiteko Sovietų Sąjungai. Iki Taikos sutarties pasirašymo SSRS atitekusios Prūsijos dalies administravimas buvo patikėtas Maskvai. Taikos sutartis nepasirašyta iki mūsų dienų.

Griuvus antrajai imperijai, Mažoji Lietuva liko padalinta tarp Lenkijos (Ungaros, Geldapės ir Žydkiemio apylinkės), Rusijos (Karaliaučiaus sr.) ir Lietuvos (Klaipėdos kr.).

Mažoji Lietuva

Nuo seno rytiniame Baltijos pakraštyje tarp Vyslos ir Nemuno gyveno baltų gentys (vardą baltai 1845 metais pasiūlė vokiečių kalbininkas G. H. Neselmanas). XIII amžiaus pradžioje tose žemėse formavosi prūsų tauta, kuriai savo valstybę įkurti sutrukdė kryžiuočiai. 1231-1274 metais vyko aršus prūsų genčių karas su Kryžiuočių ordinu, būta kelių sukilimų, tačiau visos prūsų gentys viena po kitos buvo pavergtos. Užgrobtame krašte susikūrė teokratinė ordino valstybė, pavadinta Prūsija, su sostine Marienburge. 1466 metais ordino sostinė perkelta į Karaliaučių.

Nuo Šešupės žemupio į pietvakarius driekiasi Mažosios Lietuvos žemės. Tai žemės abipus Priegliaus ir jo intakų ir Nemuno žemupio baseinas su Klaipėdos kraštu. Kairiajame Nemuno krante Mažosios Lietuvos žemes 1274-1283 metais užkariavo kryžiuočiai. Klaipėdą su apylinkėmis XIII amžiaus viduryje užgrobė Livonijos ordinas, kuris 1262 metais Klaipėdoje pastatė pilį. Mažosios Lietuvos plotas – apie 17 tūkst. kv. kilometrų. XVIII amžiuje lietuvininkai sudarė gyventojų daugumą.

XIII amžiaus pabaigoje – 1525 metais Mažoji Lietuva priklausė Kryžiuočių ordinui, 1525-1701 metais – Prūsijos kunigaikštystei, 1701-1871 metais – Prūsijos karalystei, 1871-1945 metais – Vokietijos imperijai.

Aukštesnės civilizacijos vokiečių kolonistų įtakoje lietuvininkų kultūra plėtojosi žymiai sparčiau nei Didžiojoje Lietuvoje, kuri XIX amžiuje dar kentė carinę priespaudą. Mažosios Lietuvos šviesuomenė daug prisidėjo prie Didžiosios Lietuvos tautinio atgimimo ir žygio į Vasario 16-ąją.

Prūsų, o vėliau lietuvininkų diskriminaciją ir prievartinį vokietinimą pradėjo kryžiuočiai ir vokiečių kolonistai. Vėliau autochtonų priespaudą, išnaudojimą, asimiliaciją ir vokietinimą tęsė visos okupantų valdžios iki Trečiojo reicho žlugimo. Nepaisant tautinio ir socialinio engimo, XIX amžiaus pradžioje dauguma Mažosios Lietuvos gyventojų kalbėjo lietuviškai.

1862 metais Oto fon Bismarkui tapus Prūsijos „geležiniu“ kancleriu, prasidėjo itin įžūli autochtonų diskriminacija, vokietinimas ir planinga kolonizacija. Lietuvių kalba buvo gujama iš valstybinių įstaigų, mokyklų, bažnyčios, viešojo gyvenimo. Apie tai, kaip carizmas naikino lietuvybę, žinome gana gerai. Vokiečiai tą patį darė gudriau, subtiliau ir efektyviau. Anuo metu tapti vokiečiu buvo naudinga, o Didžiojoje Lietuvoje tapti rusu buvo siaubingai gėdinga, todėl rusinimo politika patyrė visišką fiasko. XIX amžiaus pabaigoje Mažosios Lietuvos miestai buvo ištisai vokiški. Tačiau lietuviškose apskrityse – Tilžės, Ragainės, Stalupėnų, Klaipėdos ir kitose lietuvininkai sudarė gyventojų daugumą.

Mažąją Lietuvą labai nusiaubė hitlerininkai. Jie pradėjo vokietinti istorinius vietovardžius. Ypač aršią veiklą naciai išvystė Klaipėdos krašte. 1934 metais Europoje plačiai nuskambėjo nacių E. Noimano, T. Zaso, H. Ropo, V. Betulaičio ir kitų byla. Iš viso kaltinamųjų buvo net 122, nuteista 87.

Mūsų dienomis didžiausias pavojus lietuvybei yra Karaliaučiaus krašte. Maskva ir vietinė valdžia visomis priemonėmis stengiasi išnaikinti viską, kas mena nuo seno čia gyvenus baltų gentis. Kartais sąžiningi rusų mokslininkai primena, kad kadaise čia gyveno aukštos materialinės kultūros baltų gentys.

Tilžės aktas

Lapkričio 30 dieną sueis 90 metų nuo Tilžės akto pasirašymo. Mažosios Lietuvos reikalų tarybos pirmininkas Vytautas Šilas straipsnyje „Tilžės aktas nepaseno“ („Varpas“, Nr. 8) rašo: „1918 11 30 d. (…) susirinkę savo sostinėje Tilžėje, 24 Mažosios Lietuvos Tautinės tarybos nariai pasirašė deklaraciją, žinomą Tilžės akto vardu. Tai svarbus paliudijimas, kad net 600 metų vokiečių valdymą patyrę mažlietuviai išlaikė norą būti lietuvių Lietuva. Tilžės aktas surašytas dviem sakiniais“.

Štai Tilžės akto tekstas: „Atsižvelgdami į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyvuoti, ir tai, kad mes, lietuviai, čionai Prūsų Lietuvoj gyvenantieji, sudarome šio krašto dauguomenę, reikalaujame mes, remdamiesi ant Vilsono Tautų paties apsisprendimo teisės, priglaudimo Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos. Visi savo parašu šitą pareiškimą priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdymą minėto siekio pašvęsti“.

Taryba, prieš paskelbdama Tilžės aktą, 100 tūkst. egzempliorių tiražu išleido „Pašaukimą lietuvininkams“ „Pabuskit“. Jame rašoma: „(…) ar tad mes dabar tylėsim, snausim ir miegosim? Antai: finai valni, čekai valni, lenkai valni, vengrai valni (…) ar tiktai mes prūsiški lietuvininkai vieni toliau gėdysimės savo lietuvybės? (…) Ten, kur Labguva, Vėluva, Įsrutis, Darkiemis, Geldapė, tai vis yra lietuviški kraštai (…) Dabar valanda parėjo pasauliui pasakyti, kad mes su Didžiąja Lietuva esame vienos motinėlės vaikai“ (ten pat – K. B.).

Tilžės akto signatarus siekti Lietuvos sujungimo skatino ir Amerikos lietuvių seimas, kuris 1918 03 13-15 d. pasisakė už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimą ir kreipėsi į JAV prezidentą V. Vilsoną. Vilčių buvo…

Žlugusios viltys

1918 11 11 Vokietijai kapituliavus ir ruošiantis Versalio taikos sutarties pasirašymui, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos veikėjai siekė, kad abi Lietuvos dalys galop būtų sujungtos. Tačiau tą padaryti sutrukdė Vakarų Europos valstybių vadovai ir lenkų pinklės Paryžiuje. Anglų ekspertas Patonas pareiškė, kad „dėl per toli pažengusios germanizacijos neprotinga atsižvelgti į lietuviškas salas ir prijungti tas žemes prie Lietuvos“. Patoną palaikė ir kiti Vakarų valstybių vadovai. Sunku pasakyti, ar Patono išvada buvo pagrindinė priežastis. Tuo metu Lietuvos deklaruota nepriklausomybė dar nebuvo pripažinta, Rusijoje vyko revoliucija, bolševikai veržėsi į Vakarus, Lietuva kariavo dėl išlikimo, lenkai pretendavo į Lietuvą, Lietuva neturėjo draugų, kurie ją užtartų ir palaikytų… Taip nusikaltimas ir neteisė buvo įteisinti. Tada iš pasaulio galingųjų pavyko išpešti tik tiek, kad Klaipėdos kraštas buvo perduotas (1920 10 10) prolenkiškos Prancūzijos globai.

Tilžės aktas pasitarnavo tiek, kad po 1923 metų sausio sukilimo Klaipėdos kraštą prijungus prie Lietuvos, Vakarų šalys neprotestavo ir susitaikė su įvykusiu faktu.

1918-aisiais Mažojoje Lietuvoje autochtonai sudarė daugumą gyventojų. Po hitlerininkų siausmo, 1945-aisiais, Rytprūsiuose lietuvininkų liko mažuma. Netrukus, bolševikams „išvadavus“ Rytprūsius ir „rimtai pasidarbavus“, ir pačių vokiečių mažai beliko…

Yra duomenų, kad 1944 metų rudenį Maskva planavo Karaliaučiaus kraštą perduoti bolševikų okupuotai Lietuvai. Tačiau 1946 metų pavasarį Karaliaučiaus kraštas buvo perduotas RTFSR ir pavadintas Kaliningrado sritimi. Gal šį sprendimą lėmė tai, jog Lietuvoje tuo metu vyko partizaninis karas, kuris siutino Staliną?

Anuo metu sklido gandai, kad Maskva siūlė A. Sniečkui prijungti Karaliaučiaus kraštą prie Lietuvos, bet šis nerodė iniciatyvos. Lyg prisibijojo, kad bus sunku atstatyti labai sugriautą kraštą, o gal nenorėjo plūstančių rusų kolonistų, kurie galėtų pakenkti jo karjerai. Tikėtina, kad Sniečkus, saugodamas savo kailį, labiausiai bijojo bet kokio konflikto su Stalinu – juk vyko partizaninis karas, kurį nuslopinti Sniečkui nesisekė. Taip buvo praleista proga, matyt, paskutinė, sujungti abi Lietuvos dalis.

Mažosios Lietuvos genocidas

Išeivijos istoriko Jono Dainausko straipsnyje „Mažosios Lietuvos genocidas“ („Kauno diena“, 1997 12 01) pateikiama klaikių dokumentuotų faktų apie „nenugalimosios“ Raudonosios armijos nusikaltimus Mažojoje  Lietuvoje, „išvaduotojams“ įsiveržus į Rytprūsius.

Didysis bolševikų „humanistas“ Ilja Erenburgas įsiveržimo į Rytprūsius išvakarėse masiniu tiražu išplatino atsišaukimą: „Žudykite! Žudykite! Žudykite! Juk nėra tokio tarp jūsų, kuriam būtų nekaltų vokiečių. Kalti visi – ir gyvieji, ir negimę! Sekite draugo Stalino direktyva visiems laikams sutraiškyti fašistinį žvėrį jo paties urve. Išprievartaukite vokiečių moteris ir palaužkite jų rasinį išdidumą. Paimkite jas kaip grobį. Žudykite, šlovingieji ir nenugalimieji raudonarmiečiai!“

„Šlovingieji“ būtų žudę ir be „humanisto“ raginimo – taip jie elgėsi Rainiuose ir Pravieniškėse, Červenėje ir Panevėžyje ir kitur.

1944 m. spalio 16 dieną Trečiojo Baltarusijos fronto vadas, armijos generolas Ivanas Černiachovskis savo įsakyme kariuomenei skelbė: „Dabar mes stovime priešais urvą, iš kurio fašistiniai grobikai mus užpuolė. Mes liksime patenkinti tik tada, kai visus juos išnaikinsime. Jokio pasigailėjimo – nesigailėkite nė vieno... (...) Iš fašistų krašto turi likti dykuma...“

1944 m. spalio 16 dieną rusų tankų grupė veržėsi Gumbinės kryptimi. Po poros dienų vokiečiai juos išstūmė. J. Dainauskas rašo: Dar prieš Nemirkiemį (...) radome sunaikintą pabėgėlių vilkstinę. Visi vežimai tankų buvo sudaužyti. (...) Tai buvo bėgliai nuo Gumbinės. Jokių gyventojų nebuvo. Iš dešinės pusės (...) karčemos „Weisser Krug“ pirmajame kieme buvo vienas gardinis vežimas, prie kurio keturios nuogos moterys, nukryžiavimo padėtyje, buvo vinimis prikaltos.

Ten pat, Gumbinės kryptimi, už karčemos „Roter Krug“ buvo kluonas. Prie abiejų to kluono durų buvo prikaltos, nukryžiavimo padėtyje, labai kruvinos dvi moterys. (...)

Butuose buvo rasta 72 moterų (įskaitant ir vaikus) ir vieno 74 metų amžiaus vyro lavonai, žvėriškai nužudyti (...). Kelių kūdikių galvos buvo suskaldytos kažkokiu kietu įnagiu. Viename bute buvo rasta sofoje sėdinti virš 80 metų senutė, kuriai pusė galvos buvo atkirsta kirviu ar kastuvu. (...) Apžiūrėjus nužudytųjų lavonus, gydytojai vieningai konstatavo, kad visos moterys (įskaitant ir 8-12 metų mergaites, buvo išprievartautos, net ir toji 84 metų senutė. Visi jie buvo Nemirkiemio gyventojai.

Tarptautiniam kariniam tribunolui Niurnberge buvęs Vokietijos kariuomenės parašiutininkų kuopos vadas vyr. ltn. dr. Henrich Ambeger parodė, kad jis matė ant kelio iš Nemirkiemio Gumbinės kryptimi, prie Ungurės upelio, rusų tankų sutraiškytus ne tik vežimus bei arklius, bet moteris ir vaikus, „plokščiai įspaustus į žemę“. Kelio pakraščiuose ir kiemuose gulėjo lavonai civilių žmonių, kurie buvo ne kovos veiksmų, o planingai nužudyti. (...) Vienas vyras buvo prikaltas vinimis prie kluono durų. (...)

Vienas atsitiktinai likęs gyvas Nemirkiemio gyventojas paliudijo, kad rusų kariai, įsiveržę tankais į miestelį per garsiakalbius šaukė, kad gyventojai neturi slapstytis, nes jiems nieko neatsitiks. Tie, kurie patikėjo, paliudyti negali...

Kaip rašo J. Dainauskas, visa tai buvo tik „menkutės gėlelės“, palyginus su tomis masinėmis žudynėmis, kankinimais, prievartavimais, plėšimais, deginimais, kurie Rytprūsius ir Mažąją Lietuvą užgriuvo 1945-ųjų sausį. Tačiau tai – jau atskira tema.

Galima tik įsivaizduoti, kas dėjosi Karaliaučiuje, kai 1945 04 09 kapituliavo miesto tvirtove ir bolševikų vadovybė Karaliaučių atidavė šešioms dienoms savo kariaunos savivalei... Čingischano palikuonys žudė kiekvieną, kas pakliuvo po ranka ne tik už tai, kad jie buvo vokiečiai, bet ir už tai, kad jie gyveno visiškai kitokioje materialinėje aplinkoje, apie kurią „šlovingieji“ net nesapnavo.

1944 metais Karaliaučiuje ir jo apylinkėse buvo per 1 mln. gyventojų. Kai po karo buvo susitarta vokiečius repatrijuoti, išvyko vos 25 tūkstančiai, kiti – kažkur „pradingo“: „šlovingieji“ išžudė, specialiai badu išmarino, ištrėmė ir pan.

SSRS buvo prisijungusi prie visų konvencijų, reglamentavusių civilių gyventojų apsaugą karo sąlygomis. Ko vertas Kremliaus valdovų parašas?

Mažoji Lietuva mums brangi, nes tai – mūsų raštijos lopšys. Čia pasirodė pirmoji lietuviška knyga (1547 metais Karaliaučiuje), čia išleista pirmoji lietuviška gramatika (1653 metais), čia buvo spausdinami tautinio atgimimo šaukliai „Aušra“ ir „Varpas“. Mažojoje Lietuvoje gyveno, kūrė ir lietuvybės labui darbavosi J. Bretkūnas ir M. Mažvydas, K. Donelaitis ir L. Rėza, A. Kulvietis ir D. Kleinas, A. Šleicheris ir F. Kuršaitis, M. Jankus ir E. Jagomastas, Vydūnas ir J. Zauerveinas ir daugybė kitų lietuvininkų.

Pirmasis pasaulinis karas ir po to sekęs nacių siausmas sujaukė lietuvininkų gyvenimus ir paskatino jų nutautėjimą. Įvykiai po Antrojo pasaulinio karo dar labiau komplikavo Mažosios Lietuvos problemą. Oficialioji Maskva nesivaržo pabrėžti, kad Karaliaučiaus kraštas – „iskonno russkij kraj“. Kada čia lietuvininkus išliks prūsų likimas?

Mažosios Lietuvos likimo klausimas dar galėtų būti sprendžiamas Antrojo pasaulinio karo baigties Taikos sutartyje, kuri iki šiol nepasirašyta. Tačiau suinteresuotųjų Taikos sutartimi nėra: Trečiasis reichas žlugo, Antroji imperija pati sugriuvo, Vokietija savo dominuojančia padėtimi Europoje patenkinta. Trečioji Rusijos imperija Taikos sutarties nenori – Karaliaučiaus srities ji niekam neatiduos. Didžioji Britanija ir Prancūzija Vokietijos jau nebijo – yra ES ir NATO. JAV taikos sutartis apskritai nerūpi.

Antra vertus, kas iš pasaulio galingųjų panorės sau galvą kvaršinti dėl kažkokios Karaliaučiaus srities – juk ten naftos ir dujų nėra...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija