Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Darbai
Istorijos vingiai
Kalba
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Literatūra
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Konferencijos „Lietuvių kalba XXI amžiaus pradžioje“ deklaracija

Mes, Lietuvos kultūros kongreso  tarybos ir Lietuvos mokslų akademijos prezidiumo pastangomis 2008 m. spalio 7 dieną įvykusios konferencijos „Lietuvių kalba XXI amžiaus pradžioje“  dalyviai, nepretenduodami į direktyvines išvadas, baigiame konferencijos darbą tokia deklaracija – viešu kreipimusi į visuomenę.

Ši konferencija bene pirmą kartą lietuvių kalbos istorijoje ėmėsi aksiologiniu, t. y. vertybiniu, požiūriu apibūdinti jos būklę mūsų dabartinėje visuomenėje. Toks aspektas pasirinktas neatsitiktinai. Išgyvename metą, kai kėsinamasi sumenkinti visas tautines vertybes, kad kuo sparčiau įsilietume į vadinamuosius globalinius procesus, skatinančius niveliaciją. Kaip rodo skaityti pranešimai ir diskusijos, taip pat mūsų patirtis, esama ko susirūpinti dėl lietuvių kalbos būklės Lietuvoje – ir tiesiogiai, ir netiesiogiai lietuvių kalba veikiama  naujų technologijų, masinės kultūros įsigalėjimo, nevykusių kalbos reformų.

Atgavus 1990 metais Lietuvai nepriklausomybę, lietuvių tauta puoselėjo labai dideles viltis, kad jos kalbai atsivers tikro suklestėjimo epocha. Deja, per šituos aštuoniolika nepriklausomybės metų akivaizdžios pažangos kalba dar nepatyrė. Kalbama apie kalbos regresą ir dar didesnes grėsmes jai. Tai rodo net dviejų lietuvių kalbos raidos tarpsnių – 1918–1940 ir 1990–2008 metų – sugretinimas.

Lietuva 1918 metais savarankišką gyvenimą pradėjo karų ir okupacijų ekonomiškai ir dvasiškai nusiaubta, neturėdama išplėtotos švietimo sistemos. Visoms gyvenimo sritims trūko lietuviškose mokyklose išsimokslinusių specialistų, o pati lietuvių kalba savo šalyje jautėsi kaip skurdi kampininkė. Jau per 18 nepriklausomo gyvenimo metų, apie 1936-uosius, lietuvių bendrinė kalba  padarė nepaprastą pažangą – tapo visas ūkio ir kultūros sritis tenkinančia priemone, prilygstančia raiškos išgalėmis kur kas seniau ir palankesnėmis sąlygomis išugdytoms kitų tautų kalboms. Tada lietuvių kalba pasidarė prestižinė ne vien lietuviams, bet ir Lietuvos tautinėms mažumoms.

1990 metais  atgaudama 1940 metais prarastą  nepriklausomybę, Lietuva, šiaip ar taip sakykim, paveldėjo subrendusią, giliai tautos sąmonėje įsitvirtinusią lietuvių bendrinę kalbą, gausingą ja sukurtą grožinę ir mokslinę literatūrą, tikrą kvalifikuotų kalbininkų pulką, visą armiją vidurinėse ir specialiosiose mokyklose dirbančių lituanistų.

Praėjus 18 metų dabartinio nepriklausomos valstybės gyvenimo, iš paviršiaus žiūrint, lietuvių kalbos padėtis patenkinama, bet pro atidesnį žvilgsnį neprasprūsta vidiniai pokyčiai, kurie verčia mus sunerimti. Nors lietuvių kalba dabar turi Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos ir Europos Sąjungos oficialios kalbos statusą, visi pradedame jausti, kad visuomenė darosi savo kalbai nejautri, o pati kalba anemiška.  Kartkartėmis kalbiniuose leidiniuose recenzijos, toli gražu neaprėpiančios visų atvejų, iškelia faktų, kad vis daugiau randasi leidėjų, rašytojų ir vertėjų, nesirūpinančių savo kalbos gerumu: paliekama daugybė rašybos, žodyno, sintaksės klaidų, kurios buvo išnykusios jau iki 1940 metų. Nepaisant lietuvių kalbai daromos žalos ir šiurkštaus skaitytojų teisių pažeidimo, siaurinama lietuviška tikrinių svetimybių vartosena. Ji pravardžiuojama „sovietine“ atgyvena, kurios esą ypač reikia vengti dokumentuose, moksliniuose ir informaciniuose leidiniuose. Daug galima kalbėti apie sumenkusį radijo ir televizijos kalbos lygį. Turime gausią rašytojų armiją, tik kiek jų savo kūriniais praturtino lietuvių kalbą – davė kalbos pavyzdžių, vertų vadinti lietuviško aukštojo stiliaus etalonais? Kurie ne kurie mūsų rašytojai ir publicistai gviešiasi turtinti mūsų kalbą žargonizmais ir vulgarizmais.

Apmaudu, kad su menka kalba lyg ir susitaikė visuomenė. Išblėso kovos dėl lietuvių kalbos gerumo įkarštis, kokį mename buvus, pavyzdžiui, prieš 35-40 metų, kai, atlėgus „partiniam vadovavimui“, kad ir neleidžiant atkurti Lietuvių kalbos draugijos, prisidengus LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos iškaba, imta organizuotai rūpintis lietuvių kalbos kultūra. Net didesnėse įmonėse tada būrėsi grupelės žmonių, susirūpinusių taisyklinga viešąja lietuvių kalba. Visuomenės rūpinimosi savo kalba skirtumą tinka apibūdinti vienu ryškiu pavyzdžiu: 1933 m. pradėta leisti „Gimtoji kalba“ netrukus turėjo ligi 10 000 prenumeratorių (prie jų pridėkime  perkančius atskirus numerius). Šiandieninė „Gimtoji kalba“ išeina 860 egzempliorių tiražu. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą lietuviški laikraščiai turėdavo vadinamųjų kalbos skilčių ar kampelių. Jų ypač daug buvo pirmosios nepriklausomos Lietuvos laikais ir nemaža po 1968 metų. Be šių skilčių, apie kalbos dalykus parašytus straipsnius (ne tik taisymus, rekomendacijas, bet ir kalbos ryšio su tauta svarstymus) mielai spausdindavo didieji dienraščiai, populiarūs savaitraščiai ir solidūs mėnesiniai žurnalai. Šiandien tokių skilčių mūsų spaudoje nematyti, straipsniai kalbos klausimais beveik nespausdinami. Mūsų periodiniai leidiniai kone sutartinai, išskyrus vieną kitą, jų iš principo nepriima: esą visuomenei neįdomūs, taigi nepaklausūs.

Mokykla ypač sudėtinga ir visokioms įtakoms jautri visuomenės institucija.  Linkėdami mokyklai kuo didžiausios sėkmės visuose darbo baruose, norėtume atkreipti visų pakopų švietimo vadovų ir pedagogų dėmesį į vieną filosofo ir pedagogo Antano Maceinos 1937 metais žurnale „Lietuvos mokykla“ padarytą įspėjimą: „Pedagoginė mūsų amžiaus praktika turi per daug grynos specializacijos, o per maža ugdymo dvasios. Štai dėl ko ji gamina daug pakrikusių natūrų, ir štai dėl ko mes pasigendame asmenybių“. Dėl tokios vis labiau stiprėjančios kolizijos švietime, manome, ypač kenčia lietuvių kalba.

Mokyklose vis daugiau dėmesio skiriama svetimosioms kalboms, tiksliesiems mokslams: šie dalykai darosi prestižiniai. Netgi populiarioje „Dainų dainelėje“ mokytojų skatinami mokinukai su pasigardžiavimu dainuoja angliškai daugiau negu lietuviškai. Deja, konkursų organizatoriai tokią tendenciją toleruoja. Beje, čia prisideda ir suaugusiųjų pavyzdys  koncertuose, operos spektakliuose ir konkursuose dainuoti originalo kalba.

Mūsų mokslui vadovaujančios įstaigos laikosi nuostatos, kad tariamai aukščiausiojo mokslo standarto garantija esą tik darbai, skelbiami žurnaluose, įrašytuose į tarptautines duomenų bazes. Linkstama palankiau vertinti mokslo darbus, paskelbtus ne lietuvių, bet užsienio, dažniausiai anglų, kalba.

Neįdiegus visuomenei meilės ir pagarbos gimtajai kalbai, darosi ypač pavojingi pasaulį apėmę niveliacijos procesai. Jų stabdyti nėra ko mėginti, bet mums dera rūpintis ugdyti kiekvieną tautos narį nuo mažens tuose procesuose neprarasti savęs – visą gyvenimą visokiomis aplinkybėmis branginti savo kalbą, kilmę, tradicijas ir tėvynę. Turime sukurti tokią kultūrą, kuri būtų patraukli kitataučiams, gyvenantiems Lietuvoje ir atvykstantiems į ją gyventi. Tada bus patraukli  ir lietuvių kalba, atverianti jiems turtingą kultūrą. Didžiai vertinga kultūra suponuoja  kalbos vertę. Tai ir norėjo iškelti mūsų konferencija.

Visų pirma kreipiamės į Lietuvos kultūros kongreso tarybą ir Lietuvos mokslų akademijos prezidiumą:

– tegu būna rengiamos, jeigu ne kasmet, tai bent kas antri metai panašių tikslų konferencijos. Jos būtų viena iš tų priemonių, kurios palaikytų gyvą mintį, jog mūsų kalba yra didelė tautos vertybė – labai brangintina vertybė.

Kreipiamės į Lietuvos Respublikos  Seimą, jo komitetus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę:

–  priimant lietuvių kalbos vartojimą reglamentuojančius teisės aktus, būtina atsižvelgti ne vien į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos  rekomendacijas, bet ir  platesnės visuomenės nuomonę bei  siūlymus;

– labai svarbu, kad  Seimas pritartų kalbininkų profesorių Vito Labučio, Aldonos Paulauskienės, Arnoldo Piročkino, rašytojų Algimanto Baltakio, Gintauto Iešmanto, Jono Liniausko, Lietuvos mokslų akademijos prezidento Zenono Rokaus Rudziko, akademikų Justino Marcinkevičiaus ir Laimučio Telksnio, teisininkų dr. Algimanto Dziegoraičio, dr. Stasio Šedbaro, prof. Alfonso Vaišvilos, istoriko, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos direktoriaus  dr. Juozo Marcinkevičiaus 2006 m. gruodžio 20 d. per Lietuvos kultūros kongreso tarybą  Seimui  įteiktoms Valstybinės kalbos naujos redakcijos projekto 13  ir 14  straipsnių (Asmenvardžiai ir Geografiniai pavadinimai) pataisoms. Jos atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos raidę ir dvasią, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarčių logiką, pagaliau bendrą viešąjį  interesą, kad kuo greičiau būtų nutrauktas lietuvių kalbos žalojimas, antikonstitucinis lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos siaurinimas.

 Priėmus minėtas pataisas, visuose lietuviškuose tekstuose  svetimos kilmės tikriniai vardai būtų rašomi lietuviškai, o jų originalios (ne hibridinės) formos prireikus kaip papildoma informacija būtų pateikiamos skliausteliuose ar kitaip. Tai labiausiai informatyvus, visiems skaitantiems ar norintiems vardą parašyti patogus svetimvardžių pateikimo lietuviškuose tekstuose būdas. Jis vienintelis įgalina išsaugoti nepažeistą mūsų kalbos bei rašto sistemą ir tikrąją svetimvardžio autentiką bet kurios pasaulio kalbos rašmenimis. Valstybinė lietuvių kalbos komisija šio akivaizdaus  fakto atkakliai nenori pripažinti ir  nesutinka taisyti  ydingo  1997 m. 60-ojo nutarimo. (Šis punktas į deklaraciją įrašytas 26 konferencijos dalyvių siūlymu, tarp jų: Lietuvos MA akademikai J. Kubilius, V. Sirvydis, A. L. Telksnys, nariai korespondentai R. Grigas, L. Šepetys, G. Uždavinys, narys ekspertas A. Tyla, taip pat R. Ozolas, prof. H. Zabulis, rašytojai G. Iešmantas ir Pr. Treinys, Lietuvos muzikų ir Lietuvos teatro sąjungų narys P. Mataitis);

– manome, kad būtina  išlaikyti savivaldybėse kalbos tvarkytojus.

Kreipiamės į Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministeriją:

– lietuvių kalba mokykloje turi būti ne vien mokomasis, bet ir auklėjamasis dalykas;

–  lituanistinės disciplinos vidurinėje mokykloje turėtų būti prioritetinės;

– pabrėžiame, kad Švietimo ir mokslo ministerijoje bei jos padaliniuose  beveik neliko aukštos kvalifikacijos lituanistų;

–  „Mokslo ir studijų įstatyme“ būtina grąžinti nuostatą, kad lituanistika yra prioritetinė mokslo šaka.

Apeliuojame į spaudos leidėjų, redaktorių ir bendradarbių sąžinę:

– skelbdamiesi esą spaudos laisvės gynėjai, negailėkite vietos savo leidiniuose lietuvių kalbos reikalams, būkite dėmesingi kalbos kultūrai, neišsižadėkite  lietuviškos tikrinių svetimybių vartosenos, gerbkite skaitytoją.

Kviečiame visuomenę į sąjūdį už lietuvių kalbos, tad ir tautos, išlikimą. 

© 2008 „XXI amžius“