Atnaujintas 2008 m. lapkričio 5 d.
Nr. 83
(1676)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Knyga apie Lietuvos teismų darbą

Kazys BLAŽEVIČIUS

„Valstybė be teisingumo yra plėšikų gauja“.

Šv. Augustinas

Šios kandžios sentencijos teisingumą patvirtina liūdna Lietuvos patirtis: totalinis nepasitikėjimas svarbiausiomis valstybės institucijomis, moralės nuosmukis, grėsmingas socialinės atskirties didėjimas, valdininkų savivalė, nebaudžiamumas bei visa tai lydinti visuomenės apatija suprantant, kad nieko pakeisti negalima. Ši nelaimė Lietuvą ištiko todėl, kad „Olimpe“ ir aplink jį esantys nepripažįsta, kad valstybės pamatas yra teisingumas.

„Žmonės iš gatvės“ mūsų teisėsaugą (teismus ir prokuratūrą) vertina labiau nei prastai: tik 15 proc. pasitiki teisėsauga. Tai jau beveik katastrofa – valstybė ties bedugne.

Visuomenės nepasitikėjimą teisėsauga lemia karti patirtis ir jai brukami labiau nei kvaili teisėsaugos sprendimai. Pvz., protingas ir tėvynei ištikimas V. Pociūnas „iškrito pro langą“. Netgi idiotas didesnės nesąmonės nesugalvotų: blaivas ant palangės neliptų, girtas – neužliptų. Nei šią nesąmonę sukurpę, nei ją tiražavusi geltonai raudonoji purvasklaida nenubausti. Ar tokia situacija gali tenkinti normalius žmones?

Kitas pavyzdys – skandalinga kriminalinė darbiečių byla buvo nagrinėjama ne prieš, bet po Seimo rinkimų. Išrinktieji įgis teisinį imunitetą ir galės toliau darbuotis savojoje kriminalinėje stichijoje. Ar tai naudinga Lietuvai ir ar tai gali kelti teisėsaugos autoritetą?..

Trečias pavyzdys – apsimelavusio VSD vadovo likimu rūpinasi net valstybės galva. Seimo komisijai sąžiningai liudiję Damulis ir jo kolegos su teisėsaugos pagalba jau išmesti už borto. Ar tai ne pasityčiojimas iš visuomenės?

Kodėl vos 3 mln. gyventojų turinti lietuvių tauta šitaip nesugeba tvarkytis? Iš dalies į šį klausimą atsakyti pabandė teisininkė Aldona Meilutytė savo knygoje „Ar įmanoma pagerinti Lietuvos teismų darbą?“ (Los Andželas – Kaunas, Kalendorius, 2008, 500 egz., 208 p.). Autorės nuomone, visų mūsų nelaimių priežastis – teisingumo nebuvimas. Kol nebus teisingumo, puota maro metu tęsis. Ten, kur teisingumas ignoruojamas, klesti korupcija, valdininkų savivalė, dori žmonės apiplėšiami vidury dienos, visuomenė nusivylusi valstybe.

Knygos autorė mūsų teisėsaugą vertina ne emocijomis, bet turtinga teisininkės patirtimi ir lygina ją su JAV teisėsauga. Todėl jos pastabos vertos ypatingo dėmesio.

Įžangoje autorė rašo: „Apie Lietuvos valstybės dabartinę padėtį, praėjus aštuoniolikai nepriklausomybės metų, kalbama ir rašoma daug. Bėda, kad kalbos ir raštai apsiriboja tik padėties konstatavimu: beveik visi vieningai dejuoja, kad padėtis visose srityse labai bloga. Įdomiausia tai, kad į šį dejuotojų chorą įsijungia net aukščiausios valdžios atstovai. Ką gi, jei jau net Lietuvos valdžia tesugeba tik dejuoti, vadinasi, Lietuvos būklė iš tikrųjų labai bloga. Tačiau dėl to ji ir bloga, kad neturime geros valdžios. Neginčijama taisyklė: jeigu valdžia netinkamai valdo šalį, tai tos šalies gyvenimas negali normaliai vystytis, tuo labiau klestėti“.

Labai aiškiai pasakyta. Gaila, kad šią tiesą visuomenei tenka patirti savo kailiu. Belieka tik pridurti, kad visos valdžios – parlamentas, teismai ir vyriausybė – visuomenės labai prastai vertinamos. Parlamentas – prasčiausiai, teismai – ne ką geriau, o vyriausybė – nebent tik pati save įvertina patenkinamai.

Mūsų valstybės vargano vegetavimo vertinimą autorė pradeda nuo Prezidento 2007 metų pranešimo analizės. Šiame pranešime ji pasigedo konkretaus įvardijimo, kodėl reikalingos reformos (ir teismų) metų metais stringa ir nevykdomos. Jos nepaspartės nuo padejavimų, kad „skandalų, gandų, vienas kito ir savo šalies juodinimo aplinkoje labai sunku kurti piliečių valstybę ir plėtoti demokratinę politiką“. Autorė stebisi, kad „Prezidentas, žinodamas, kad valstybinėse institucijose vyrauja valdininkų savivalė, raginti savo tautos žmones pasitikėti tokiomis institucijomis ir tokiais valdininkais?“ Juk jis pats pripažįsta, kad „valdžios institucijoms sunku laikytis Konstitucijos ir įstatymų nustatytų ribų“.

Autorė apgailestauja, kad „nemažą dalį mūsų tautiečių užvaldęs (…) tikslas kuo daugiau prisigviešti, prisigrobti, nesiskaitant su jokiomis priemonėmis. Kaip kas gali, taip tas čiumpa – taip suprantamas kapitalizmas ir kapitalo kaupimo dėsnis“.

Kalbant apie žaidimą „čiupk-griebk“, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad prie valdžios lovio ilgiausiai buvo „buvusieji“. Kad jie šį žaidimą gerai išmoko, rodo tai, kad beveik visi, pabuvoję prie lovio, tapo milijonieriais. Netgi pastebimas dėsningumas: kas uoliau tarnavo okupantams, kas buvo aršesnis komunaras, tas laisvoje Lietuvoje didesnis turtuolis. Turtuoliais jie tapo savo tautiečių apvoginėjimo sąskaita.

Su tuo (labiau nei su akivaizdžiu nusikaltimu ir korupcija) visuose lygmenyse privalo kovoti teisėsauga. Bet kaip ji kovos, jei pati iki ausų įklimpusi į malonų liūną. Taip 18 metų ir murkdomės be jokios vilties…

Tikėjimas, kad ruošiamas naujas teismų įstatymas pakeis susiklosčiusią beviltišką situaciją – lygus nuliui. Anot seimūno K. Glavecko, „liga persimetusi į vidurius, giliai. (…) O gilus gydymas yra labai sunkus“.

Apibendrindama pirmame skyriuje aptartus klausimus, autorė prieina išvados, kad kokia teisė, tokia ir valstybė. Jei valstybė nenori ar nesugeba įgyvendinti teisės – jos piliečiai beteisiai. Mūsų tragedija ta, jog kilnių idealų neturinti valdžia nesuinteresuota, kad valstybėje būtų tvarka – nusivylusius ir niekuo netikinčius žmones, juo labiau skurdžius, lengviau valdyti ir mulkinti.

Norvegų politologas Svenn Arne Lie padėtį mūsų valstybėje yra įvertinęs maždaug taip: „Lietuvos politinės partijos siekia tik vieno: patekti į valdžią ir rūpintis savo, savo giminių ir klanų interesais. Apie jokią ideologiją ar partijos programos įgyvendinimą nėra kalbos, niekam tai nerūpi“. Su tokiu vertinimu besąlygiškai sutikti negalima – dešiniųjų ir centro partijų tuo kaltinti negalima, nes iki šiol šios partijos neturėjo galimybių realizuoti savo programų.

Vertindama žodžio laisvę Lietuvoje knygos autorė rašo: „Viena didžiausių demokratijos vertybių – žodžio laisvė liko bevertė: kas iš to, kad viešai pareiškiama arba parašoma apie didžiausius piktnaudžiavimus, jeigu teisėsauga nereaguoja. (…)

Didžiausia Lietuvos bėda, kad valdžios pareigūnai išsisuka nuo bet kokios atsakomybės – ranka ranką plauna. Jiems nesudaromos bylos už akivaizdžius nusikaltimus. Tad nėra ko net kalbėti apie teisinę valstybę – teisinė valstybė egzistuoja tik popieriuje, Konstitucijos preambulėje“. Tokia tad gyvenimo proza.

Visame pasaulyje pinigai daug gali. Demokratinėse valstybėse nepriekaištingai veikia teisėsauga – ten papirkti politikų beveik neįmanoma. Kadangi mūsų teisėsauga neveiksni, stebėtis nereikia, kad „J. Borisovo, V. Uspaskicho ir, be abejo, kitų Lietuvos turtuolių, o gal ir užsienio pinigais išrenkami Lietuvos prezidentai, Seimas, skiriama vykdomoji valdžia ir teisėjai“. P. Baguška, gerai pažįstantis darbiečių politinę virtuvę, yra pasakęs: „(…) Visi norėjo kuo greičiau patekti į Seimą ir niekam nerūpėjo, kas ir kiek už tai moka“.

Teisėsaugai ir visoms specialiosioms tarnyboms tai gerai žinoma, bet... generaliniai dirigentai neliečiami. Stebėtis tuo, kad nemažai teisėjų yra nesąžiningi, nereikėtų: Teismų įstatymo trečiasis straipsnis sąžiningumo nereikalauja – „niekas neturi teisės reikalauti, kad teisėjas atsiskaitytų dėl konkrečioje byloje priimto sprendimo“.

Belieka autorei tik pritarti, kad „jeigu nėra valstybėje teisingumo, visos kalbos apie demokratiją, tinkamos valdžios išrinkimą, teisinę valstybę, pilietinės visuomenės kūrimą, kovą su korupcija yra tuščios šnektos“.

Antras skyrius „Teismų darbas: kas ir kaip jį turi keisti“ skirtas teisės specialistams. Autorė, atsakydama į klausimą, kodėl visuomenė nepasitiki teismais, rašo: „(…) Lietuvos žmonės nepasitiki teismais tik dėl to, kad teismuose neranda teisingumo. Neteisingus sprendimus teisėjai gali priimti dėl dviejų priežasčių: dėl kvalifikacijos stokos arba dėl sąmoningo suinteresuotumo“. Kvalifikacijos stokos autorė nenagrinėja. Konkrečių bylų analizės duomenimis autorė įrodo, kad mūsų teisėjai dažnai elgiasi kaip pakelės plėšikai.

Autorė daug dėmesio skyrė Vilniaus gyventojos, 101 metų amžiaus E. Taškūnienės bylai. Susidomėti šia byla autorę paskatino 2007 m. birželio mėn. internete išspausdintas I. Urbonaitės straipsnis „Lietuviškas teisingumas: advokatai prieš šimtametę“. Straipsnio esmė: advokatė D. Čivilienė ir jos motina panoro užvaldyti butą, kuriame Elena Taškūnienė gyvena per 60 metų. Tą juodą darbą joms atlikti padėjo Lietuvos teismai! Kadangi I. Urbonaitė nesiryžo paliesti teisėjų klano, o apsiribojo faktų konstatavimu, knygos autorė nepagailėjo laiko ir vargo išryškinti teisėjų vaidmenį šioje labiau nei skandalingoje byloje. Į bylą buvo įsijungęs net Aukščiausiasis Teismas. Teismo sprendimą autorė vertina taip: „Perskaitęs tą nutartį, kurios autoriai teisėjai Č. Jokūbauskas, V. Grabauskas ir S. Gurevičius, nors verk iš bejėgiškumo – juk šie ponai teisėjai tyčiojasi iš teisingumo. Tyčiojasi nebaudžiami ir jausdamiesi nepriklausomi ir visagaliai – Aukščiausiojo Teismo vardu, Lietuvos valstybės vardu jie trypia teisingumą“.

Sakoma, kad teisėjai vadovaujasi įstatymais ir sąžine. O jei sąžinės nėra?.. Šioje byloje Aukščiausiojo Teismo teisėjai gerai žinojo bylos esmę. Tačiau jie priėmė „saliamonišką“ sprendimą – grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui! Pirmasis savanaudžių suorganizuotas teismų maratonas tęsėsi „tik“ 13 metų. Garbiojo amžiaus senolė antrojo maratono pabaigos nesulauks, butas atiteks tiems, kurie jo seniai trokšta.

Įdomi ir kitos knygos autorės atliktos bylos analizė. Toje byloje Piotras Simanovičius (g. 1911 m.) bylinėjasi su gobšuoliais giminaičiais. Bylos baigtį autorė reziumuoja: „Senas žmogus, bylinėjęsis daugiau kaip trylika metų, turėjęs namą ir pinigų, liko be nieko – ir be namų, ir be pinigų. Liko su Lietuvos teismų įvykdytu teisingumu“. Reikėtų pridurti – su mūsų Temidės „sąžinės“ pagalba. Nei čiukčiai, nei pigmėjai to nepadarytų, o lietuviai viską gali… Žinoma, ne už ačiū.

Lietuva, kaip aukščiausios prabos teisingumo valstybė, turi net tris aukščiausiuosius teismus: Konstitucinį, Aukščiausiąjį ir Vyriausiąjį administracinį teismą. Jų naudą valstybei autorė vertina maždaug taip: „reikėjo geriems vyrams“ gerai apmokamų vietų, tai ir prikūrė tų aukščiausiųjų teismų“. Lyg nuo aukščiausiųjų teismų skaičiaus priklausytų visų likusiųjų teismų darbas, iš letargo pabustų daugelio teisėjų klano narių sąžinė ir jie taptų atsparūs Mamonos kerams. O gal aukščiausiųjų gausa turi įtikinti tautą, kad mūsų Temidė tyra lyg ašara? Deja, Temidės tyrumu pasitiki vos 15 proc. tautos.

Nagrinėdama Konstitucinio Teismo veiklą autorė pastebi, jog būna atvejų, kai KT savavališkai perima Seimo įgaliojimus, pažeidžia valdžios pasidalijimo principą ir sukuria naują įstatymą. Tai leidžia autorei teigti, kad „neturime mes Konstitucijos – tai tik iškaba. Mes turime tik KT, savavališkai diktuojantį tautai savo valią“.

Labai jau kritiškai autorė vertina ir Konstitucinio teismo svarstymus nušalinto prezidento R. Pakso padarytiems veiksmams įvertinti. KT padaryta išvada neteisėta, nes prieštarauja KT įstatymo 30-am straipsniui. Konkrečių veiksmų atlikimo svarstymas yra fakto svarstymas, o fakto klausimų KT neturi spręsti.

Nekvestionuodama nušalinimo pagrįstumo, ji teigia, kad visa nušalinimo procedūra buvo vykdyta, švelniai tariant, keistokai… Nušalinimo problemą gerokai supainiojo Aukščiausiojo, Vilniaus apygardos ir Apeliacinio teismų prieštaringi sprendimai ir ne mažiau keisti jų komentarai. O juk kiekvienas bet kurio teismo žodis turi būti absoliučiai tikslus ir aiškus.

Tikslumo, aiškumo ir pagrįstumo visur pasigendama. Lyg ir reziumuodama mūsų teisėsaugos veiklą autorė rašo: „Remiami prokuratūros, advokatūros ir kitų teisėsaugos institucijų, kaip numatyta Konstitucijoje, Lietuvos teismai „vykdo teisingumą“. Ko vertas teismų vykdomas teisingumas, parodo rezultatai – Lietuvos gyvenimo tikrovė. Kartu su privatizacija prasidėjęs „lietuviškas teisingumas“ tebesitęsia iki šiol. Įdomu, ar nors vieno kiek žymesnio objekto privatizavimas įvyko sąžiningai?“

Būtų gerai, kad kas nors iš valdžios galingųjų į šį klausimą atsakytų.

Knygos dedikacijoje, sakydama, kad „Šią knygą skiriu visiems, kovojusiems ir kovojantiems už mūsų Tėvynės Lietuvos laisvę ir garbę, bei visiems Sibiro tremtiniams“ autorė išreiškia rūpestį (buvo Sibiro tremtinė) dėl skaudžios mūsų tautos praeities, susirūpinimą jos ateitimi ir tikėjimą, kad mūsų Temidė pradės dirbti tautos labui.

Trečiame skyriuje – išvadose ir pasiūlymuose – knygos autorė nusako savo viziją, kokia turėtų būti Lietuva, kad ji taptų brangi ir miela kiekvienam žmogui. Pateikiami pasiūlymai, kaip turėtų būti reformuojama Lietuvos teisėsauga.

Užpabaigti norėčiau autorės mintimi: „Lietuvoje tvarką įvesti turime pradėti nuo teismų darbo sutvarkymo. Kiekvienas imantis kyšius, parsiduodantis teisėjas laidoja mūsų Tėvynės ateitį, išduoda tautą. Jis leidžia savivaliauti išrinktiems valdžios atstovams – leidžia valstybę paversti turgumi, kur jokios taisyklės ir įstatymai negalioja, ir taip galutinai pakerta bet kokią galimybę plėtotis demokratijai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija