Atnaujintas 2008 m. lapkričio 7 d.
Nr. 84
(1677)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežiaus mintys Vėlinių laikotarpiui

Mindaugas BUIKA

Vėlinių dieną popiežius Benediktas XVI
meldėsi prie savo pirmtako
Dievo tarno Jono Pauliaus II kapo

Pamaldos už mirusius Bažnyčios hierarchus

Vatikane, kaip visame krikščioniškajame pasaulyje, praėjusį savaitgalį vyravusi maldų už mirusiuosius atmosfera buvo pratęsta ir pirmadienį. Šv. Petro bazilikoje popiežius Benediktas XVI vadovavo tradicinėms gedulingoms šv. Mišioms už paskutiniaisiais metais mirusius kardinolus ir vyskupus. Su Šventuoju Tėvu šv. Mišias koncelebravo ir Romoje esantys kardinolų kolegijos nariai. Homilijos pradžioje Benediktas XVI priminė pavardes tų kardinolų, kurie nuėjo į amžinybę. Tai – Stefanas Fumijas Hamao (Japonija), Alfonsas Marija Štikleris, SDB, (Austrija), Aloyzas Loršeideris, OFM, (Brazilija), Piteris Poreku Deris (Gana), Adolfas Antonijus Suaresas Rivera (Meksika), Ernestas Korpijas Ahumada (Meksika), Alfonsas Lopesas Truchiljas (Kolumbija), Bernardas Gantinas (Beninas), Antonijas Inosentis (Italija) ir Antonijas Chozė Gonsalesas Sumaraga (Ekvadoras). Per praėjusius metus pasaulyje taip pat mirė 103 vyskupai.

Popiežius reiškė viltį, kad visi jie džiaugsis amžinuoju gyvenimu danguje ir ne dėl savo amžiaus, išminties ar pasiekimų, bet dėl to, kad save paskyrė Kristaus ir kitų žmonių tarnystei. „Pasaulis suteikia pasitikėjimą „išmintingiems“ ir „talentingiems“, o Dievas rodo ypatingą palankumą mažiesiems, – priminė homilijoje Šventasis Tėvas. – Taip yra todėl, kad pats Dievas yra išmintis, kuri niekuomet nesensta; Jis yra tikrieji turtai, kurie niekada nesunyksta; Jis yra džiaugsmas, kurio savo širdies gilumoje trokšta kiekvienas žmogus. Apie šią tiesą kalbama Senojo Testamento Išminties knygose ir ji vėl išryškėja Naujajame Testamente, „pasiekdama savo išsipildymą Jėzaus gyvenime ir mokyme“.

Žvelgiant iš šios„evangelinės išminties perspektyvos“, mirtis pateikia naudingą pamoką, kadangi ji priverčia pažvelgti tikrovei į akis, skatina pripažinti laikinumą to, kas pasaulyje gali atrodyti kaip amžina ir galinga. „Mirties akivaizdoje atkrinta žmogiškasis išdidumas, ir išryškėja tai, kas yra tikrai vertinga“, – aiškino popiežius Benediktas XVI, pripažinęs, kad dabar, sulaukęs 81-erių metų amžiaus, į daugelį dalykų žiūri kitaip.

Viskas šiame pasaulyje praeina, taip pat ir žmonės, kurie tėra kūriniai. „Nei vienas iš mūsų nėra Dievas ir pripažinti šį skirtumą tarp mūsų ir Jo yra pirmoji sąlyga buvimui su Juo ir Jame“, – sakė Šventasis Tėvas. Tai yra ir sąlyga tapti panašiu į Jį, priimant Jo laisvos dovanos malonę. Jeigu Dievas mus myli laisvai, tai ir mes, žmonės, galime aukotis dėl kitų ir dalyti savo dovanas kitiems. „Šiuo būdu mes pažįstame Dievą taip, kaip esame Jo pažinti... ir kaip Jėzus Kristus pereiname iš mirties į gyvenimą, kaip Tas, kuris nugalėjo mirtį savuoju prisikėlimu dėka dangiškojo Tėvo šlovingosios meilės galybės“, – pažymėjo popiežius Benediktas XVI.

Toks gyvybės ir vilties Žodis yra didelė paguoda ir pastiprinimas tikintiesiems mirties slėpinio akivaizdoje, ypač kada mirtis atima iš mūsų brangiuosius žmones. Kalbėdamas apie neseniai žemiškąjį pasaulį palikusius kardinolus ir vyskupus, Šventasis Tėvas sakė, jog „Viešpats užtikrina, kad šiandien mūsų broliai (...) perėjo iš mirties į gyvenimą, nes jie pasirinko Kristų“. Daugelis iš jų, kaip ir mes visi, turėjo žmogiškų silpnybių, kurias tenka atitaisyti ir kurių žinojimas padeda išlaikyti kuklumą ir nuolankumą, „jų ištikimybė Kristui leidžia jiems įžengti į Dievo vaikų laisvę“, – kalbėjo Popiežius ir meldė, kad visi mes, „žemės piligrimai“, kreiptume savo širdžių žvilgsnį į galutinį tikslą – dangiškojo Tėvo namus.

Amžinojo gyvenimo vilties tikrumas

Kadangi praėjusios Vėlinės, lapkričio 2 diena, sutapo su sekmadieniu – Viešpaties diena, tai popiežius Benediktas XVI savo kalboje mirusiųjų prisiminimą susiejo su Kristaus prisikėlimo paminėjimu. Pasak jo, krikščionims yra svarbu „savo santykį su mirusiaisiais išgyventi tikėjimo tiesoje, žvelgiant į mirtį ir pomirtinį gyvenimą Apreiškimo šviesoje“. Juk ir apaštalas šv. Paulius laiškuose pirmosioms krikščionių bendruomenėms ragino „nenusiminti kaip tie, kurie neturi vilties“, kadangi „jeigu tikim, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo, susivieniję su Jėzumi, atsives kartu“ (1 Tes 4, 13-14). Todėl šiandien ypač uoliai reikia skleisti krikščioniškąjį mokymą apie mirties ir amžinojo gyvenimo realybę, kuri dabar yra tapusi įvairių prietarų bei sinkretizmo objektu. Krikščioniškoji tiesa neturi atsidurti pavojuje ir būti painiojama su įvairių rūšių mitologijomis, pabrėžė Šventasis Tėvas. Šiuo atžvilgiu yra svarbu prisiminti jo enciklikoje „Spe Salvi“ keltą klausimą apie tai, ar mūsų epochos žmonės dar trokšta amžinojo gyvenimo. Gal už žemiškojo gyvenimo jie jau nebemato atsiveriančių horizontų ir lieka tuo patenkinti? Popiežius nurodė į teisingą šv. Augustino pastebėjimą, kad kiekvienas žmogus siekia „palaimingo gyvenimo“ arba „laimės“, ir šis troškimas yra stiprus, nors sunkiai įsivaizduojamas.

„Tai yra visuotinė viltis, kuri bendra visų laikų ir visų vietų žmonėms, – sakė Benediktas XVI. – Per „amžinojo gyvenimo“ sampratą bandoma suteikti vardą šiai nenumaldomai vilčiai, pasinėrimui į begalinės meilės okeaną, kuriame laikas, tai, kas buvo „prieš ir po“, daugiau nebeegzistuoja. Gyvenimo ir džiaugsmo pilnatvė yra tai, ko mes viliamės ir laukiame iš buvimo su Kristumi“. Jis kvietė tikinčiuosius atnaujinti viltį į amžinąjį gyvenimą, viltį, kuri realiai pagrįsta Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Šis raginimas turi ir evangelizacinę reikšmę, kadangi „krikščioniška viltis niekuomet nėra tik individuali, ji visada viltis ir kitiems“. Tai ir suprantama, kadangi visų mūsų gyvenimai yra giliai tarpusavyje susieti, kiekvieno iš mūsų gėris ar blogis paliečia ir kitus žmones. Baigdamas kalbą Šventasis Tėvas paragino melstis už skaistykloje esančias sielas, kadangi piligrimystę atliekančios sielos malda gali padėti kitai sielai, kuri nuskaistina save po mirties. Todėl Bažnyčia šiandien mus kviečia melstis už mirusiuosius ir praleisti laiką kapinėse prie jų kapų“.

Vėlinių dienos pavakarę popiežius Benediktas XVI nusileido į Vatikano bazilikos kriptą ir aplankė savo pirmtakų kapus. Pasimeldęs prie pirmojo Bažnyčios vadovo apaštalo šv. Petro kapo, jis nuėjo prie savo tiesioginio pirmtako – Dievo tarno Jono Pauliaus II palaidotų palaikų, po to aplankė kitų popiežių kapus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija