Atnaujintas 2008 m. lapkričio 7 d.
Nr. 84
(1677)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Žuvęs karys – jau ne priešas

Apleistos Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapinės Zarasų rajone, Suvieke, yra pačiame gyvenvietės centre, šalia vaikų darželio. Kapinaičių plotelis – apie 20 arų. Plotą iš vienos pusės riboja griovys, iš kitos – pylimas. Kapinaičių kontūrus riboja seni, šimtamečiai beržai. Žemumoje, prie upelio, cementiniai kryželiai dar ne visai išvirtę, o toliau, į kalnelį, kryželių mažai ir jie visai išvartyti, apaugę samanomis. Daug tų kryželių dingę, galėjo būti išvežti ir vandališkai kur nors panaudoti. Aukščiausioje vietoje, kur kapinaitės prasideda, pastatytas paminklas iš grubiai aptašytų akmenų. Paminklas, matyt, buvo statomas skubotai ir baigia sugriūti. Vietinis žmogus sakė, kad paminklas buvęs kryžiaus formos, tačiau dabar likęs tik apiręs stulpas. Užrašas skelbia, kad tai istorijos paminklas, saugomas valstybės, bet, atrodo, niekas niekada jo nesaugojo ir nesaugo.

Antrojo pasaulinio karo metais, kai vokiečiai vijo iš Lietuvos bolševikus (vieną okupantą keitė kitas), pavyzdingo ūkininko kieme buvo apsistojęs vokiečių sanitarinis dalinys, kuriame buvo sunkiai sužeistas rusas, raudonarmietis. Jis netrukus mirė. Vokiečių kariai po alyvų krūmu iškasę kapą tą ruselį palaidojo, pastatė kuklų kryželį, ant supilto kauburėlio padėjo žuvusiojo šalmą ir kuprinę. Taigi, žuvęs karys – jau ne priešas.

Kai 1944 metais frontas grįžo iš Rusijos ir persirito per Lietuvą, aš raiste saugojau ūkininko karves ir arklius. Kartą miško pakraštyje išgirdau šūvius. Išėjęs į palaukę pamačiau nukautą vokiečių karį. Tai buvo jaunas, aukštas, šviesiaplaukis vyras. Du kaimiečiai, atvaryti rusų, iškasė duobę ir, kaip buvo įsakyta, užkasę tą karį užlygino žemę. Aš atsinešiau kastuvą, supyliau kapą, pastačiau kryželį, aptvėriau tvorele ir lentelėje išpjausčiau užrašą: „A†A nežinomas vokiečių karys“. Po to ant to kapo atsirasdavo ir gėlyčių.

Kai po daugelio metų grįžau iš gulago, nepažinau tos vietos – miškas labai pasikeitė. Neliko kelių, takelių, kuriais žmonės važinėjo, malkavo, grybavo, viskas apaugo dilgėlėm, avietėm, suaugo medžiai. Tik pagal reljefą ir buvusius apkasus orientuodamasis išpjausčiau medyje  kryželį.

Žuvusių karių palaikus privalu gerbti, kad ir kokios šalies jie būtų.

Algirdas Jonas KUJALIS,
Laisvės kovų dalyvis

Ukmergės rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija