Atnaujintas 2008 m. lapkričio 7 d.
Nr. 84
(1677)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Krikščionis postmodernizmo ideologijos akivaizdoje

Minsko-Mogiliovo arkivyskupas

Tadeušas Kondrusievičius

Visų pirma leiskite išreikšti nuoširdų dėkingumą tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos „Krikščioniškosios vertybės postmodernioje visuomenėje“, skirtos labai aktualiai mūsų laikų problemai, organizatoriams už pakvietimą joje dalyvauti. Man labai malonu, kad šią konferenciją organizuoja Stasio Šalkauskio bei Kolpingo kolegijos. Gimęs Baltarusijoje neturėjau galimybių sužinoti apie žymų lietuvių filosofą Stasį Šalkauskį, juo labiau sovietmečio ateizacijos laikais. Pirmą kartą išgirdau apie jį tik būdamas Kauno kunigų seminarijos alumnu. Todėl šiandien man ypatingai malonu dalyvauti šioje konferencijoje ir tokiu būdu pagerbti šį žymų Lietuvos sūnų.

Šiuolaikinis pasaulis pasižymi tiek pozityvinėmis, tiek ir negatyvinėmis savo vystymosi kryptimis, kurios taip pat daro labai didelę įtaką žmonių religiniam gyvenimui. Nematytas iki šiol mokslo ir technikos progresas keičia ne tik pasaulį, bet ir žmogaus galvoseną, o tai veda į mūsų civilizacijos bei kultūros pasikeitimus. Žmogus, deja, pradeda įsitikinti, kad ir tikėjimo tiesos bei moralinės normos, laikui bėgant, taip pat gali keistis. Tokiam galvojimui padeda taip pat ir tam tikros filosofinės bei ideologinės kryptys, kurios ne priima transcendentinės realybės bei atmeta Dievą.

Kiekvienas, kuris atidžiai ir kritiškai žiūri į šiuolaikinę realybę, lengvai pastebi, kad mūsų civilizacija įėjo į naują savo istorijos fazę. Tai liečia ne vien staigius pasikeitimus žmogaus gyvenime, bet taip pat naują fundamentalų vertybių sistemos pasikeitimą, vykstantį mūsų akyse. Vis daugiau ekspertų tvirtina, kad antroje XX-ojo šimtmečio pusėje pasibaigė modernizmo epocha, kuri minties sferoje siekė tikslaus, racionalaus bei mokslinio realybės pažinimo, o veikimo sferoje – didesnio efektyvumo. Šiuolaikinės naujosios tendencijos apibrėžiamos terminu postmodernizmas .

Skelbiantis agnosticizmą, moralinį reliatyvizmą bei religinį indiferentizmą postmodernizmas veikia ypatingai efektyviai, keičiant Dievo, religijos bei Bažnyčios veidą. Moralinėje sferoje jis eliminuoja nuodėmės supratimą ir skirtumą tarp gėrio ir blogio. Pažinimo sferoje tvirtina, kad objektyvi bei pastovi tiesa neegzistuoja. Religinėje sferoje sulygina visas religijas, sektas, religinius judėjimus ir tokiu būdu veda į taip vadinamą dekonfesionalizacijos fenomeną. Postmodernizmui nepriimtinos moralinės bei etinės normos. Jis sutinka su tokia religija, kuri galėtų būti konsumpcinės pasaulėžiūros elementu, t.y. vykdytų terapeutines funkcijas, vykdytų labdaros veiklą, pateiktų žmonėms tik tokius pergyvenimus, kurių jie nori, garantuotų saugumo jausmą. Tokia religija funkcionuotų tik žmogaus horizontalinio bei laikino gyvenimo sferose. Ji neturėtų vertikalaus išmatavimo, kuris nukreipia į Dievą bei Jo apreikštas moralines normas. Pagal postmodernistus, jeigu Dievas ir yra, tai yra tam, kad tarnautų žmogui, garantuojant jam saugų gyvenimą, akceptuojant jo laisvę į viską ir nuo visko, o ne atvirkščiai.

Šventasis Tėvas Jonas Paulius II enciklikoje „Fides et ratio“ pabrėžia, kad postmodernizmo tezė tvirtina, jog tikrumo epocha negrįžtamai praėjo, o šiuolaikinis žmogus turi išmokti gyventi visiškos prasmės stokos situacijoje, po laikinumo bei visko praeinamumo ženklu.

Taigi postmodernizmas charakterizuojamas dviem pagrindinėmis idėjomis. Pirma – tai objektyvios tiesos eliminavimas. Antra – teisė į individuališkumą bei nieko nesuvaržytą laisvę – pastovių principų ir elgesio normų atmetimas. Nieko nėra tikro, nei Dievas, nei žmogus, nei protas, kuris modernizmo teorijoje užimdavo Dievo vietą. Ambivalencijos, beasmeniškumo, netikrumo bei sisteminių sprendimų vengimo klimato dėka postmodernizmo dvasia atvedė į reliatyvizmo teoriją. Asmens laisvė reiškia teisę veikti pagal nuosavą moralinės atsakomybės jausmą be savo veiksmų pateisinimo dvasios.

Pagal postmodernizmo teoriją religija turi linksminti, guosti bei gydyti. Bet jeigu ji kelia reikalavimus, tai ją reikia atmesti. Tokios galvosenos pasekmė yra Bažnyčios bei jos mokymo kritikavimas ir nepriėmimas. Bažnyčia praranda savo autoritetą, ypač doktrinos bei moralinio gyvenimo sferose, nustoja būti visuomenės sąžine. Daug žmonių šiandien sako: religija – taip, bet Bažnyčia – ne; tikiu į Dievą, bet netikiu į Bažnyčią. Iš kitos pusės, daug žmonių, jaučiant religijos būtinumą savo gyvenime tampa įvairiausių sektų bei kultų sekėjais. Pasiūlymas atitinka poreikiui. Knygynai, televizija, radijas, internetas ir t.t. pilni ezoterinių bei iracionalių leidinių bei tekstų. Atsiranda nauja, kažkokios neapibrėžtos religijos rūšis, kuri savo esmėje yra įvairių tikėjimų, magijos, astrologijos, parapsichologijos, spiritizmo ir t.t. junginys. Klasikiniu pavyzdžiu gali būti „New Age“ su savo idėja apie perėjimo iš pilnos neapykantos bei karų krikščioniškosios epochos į pilną amžinosios taikos bei meilės postkrikščioniškają epochą.

Minėtieji ir kiti postmoderniškosios ideologijos elementai atitinkamai veikia į šiuolaikinį žmogų, neišskiriant krikščionį, bei jo Kristaus religijos supratimą. Būtent iš čia atsiranda neintegralus krikščioniškojo tikėjimo samprotavimas bei jo priėmimas. Šiandien ne retai galima išgirsti: esu krikščionis, bet viena ar kita tikėjimo tiesa, vienas ar kitas Dievo ar Bažnyčios įsakymas man netinka. Iš čia gimsta neteisingai suprantamas religinis pliuralizmas, sulyginantis visas religijas, ir etinis pliuralizmas, eliminuojantis objektyvaus moralinio gėrio bei blogio supratimo bei skirtumo tarp jų.

Taip prieiname prie madingo šiandien politkorektiškumo, kuris skelbia reliatyvistinę tezę apie tiesos sąlygiškumą. Politkorektiškumo šalininkai tvirtina, kad niekas neturi racijos, išskyrus tuos, kurie sako, kad racijos niekas neturi. Todėl visos kultūros, tradicijos, elgesio normos bei papročiai ir t. t. vienodai vertingi. Ne veltui Šventasis Tėvas Benediktas XVI 2008 m. liepos 17 d. kreipdamasis į susirinkusiuosius XXIII Pasaulio Jaunimo Dienos dalyvius Australijoje pasakė, kad reliatyvizmas veda ne į tikrą laisvę, bet į moralinį bei intelektualinį pasimetimą, o taip pat standartų sumažinimą, pagarbos sau atsisakymo ir net iki sielvarto.

Besivystantis liberalinis auklėjimas siekia tikslo – išauklėti atvirą bei nieko nesuvaržytą žmogų. Eliminuojant tautinės, šeimyninės, rasinės, religinės, kultūrinės bei žmogiškosios prigimties vertybes, toks auklėjimas siekia neapribotos laisvės gyventi taip, kaip kas nori, būti atviram į bet kokį gyvenimo būdą, ideologiją ir elgesį. Šitokio auklėjimo šalininkai tvirtina, kad labiausiai pavojingos laisvei yra moralinės normos, nes jos apriboja žmogaus galimybes. Bendruomeniniame gyvenime turi viešpatauti besąlyginis laisvės principas, be jokiu religinių, moralinių, filosofinių ar kitų aksiomų. Tam tikslui pasiekti turi būti šalinami religiniai simboliai, o pats religinis gyvenimas apribojamas privačia žmogaus gyvenimo sfera. Tokiu būdu liberalinis auklėjimas neveda į tikrą auklėjimo tikslą, vedantį į dorą gyvenimą.

Žmonijos istorijoje visuomet buvo daug skirtingų požiūrių į gėrį, bet jie visuomet vedė į tyrimą bei nagrinėjimą su tikslu atsakyti, kas yra gera, o kas – bloga. Šiuolaikiniai reliatyvistai mano, kad tokie tyrimai nėra galimi. Visa tai veda prie to, kad politkorektinis atvirumas savo esmėje,  nėra kas kita kaip pataikavimas madai, subjektyvizmas. Tokiu būdu gimstantis religinis subjektyvizmas veda prie dvasinio skurdumo. Visuomenė, kuri jį priima, jau ne auklėja jaunąją kartą, bet ją tik augina. Ji neturi nieko panašaus su realybės vizija, gero pavyzdžio siekimu ar artumo su kitais jausmo, kad galėtų tai pasiūlyti jaunajai kartai.

Tai liečia ir šeimą, kuri pergyvena gilią krizę. Šeima turi būti surišta su Dievu, pastovumu, ištikimybe bei meile. Ji taip pat turi gerbti moralinę teisę. Jeigu šito nėra, jeigu šeimos tikslas apribojamas vien bendrais žaidimais, kelionėmis, televizijos žiūrėjimu, valgiu, po kurio visi greitai išsibėgioja po savo kampelius, be bendro dvasinio gėrio siekimo bei moralinio vystimosi, tai šeimos gyvenimas griūna.

Tėvai, vietoj to, kad mokytų savo vaikus religijos bei duotų jiems gerus gyvenimo pavyzdžius, jų auklėjimą palieka gatvei, televizijai, internetui ir t. t. Būtent šiuolaikinė žiniasklaida maitina žmones, o ypač jaunąją kartą, bedvasiu bei amoraliu maistu. Tuo tarpu reikia atsiminti, kad be dvasinio pagrindo žmogaus galvosena tuštėja, tampa nepilna. Nepavyks moralinė formacija, jeigu žmogui nebus pateikta vizija su apdovanojimu už gerą ir bauda – už blogį.

Kaip tėvai gali išauklėti savo vaikus, kada patys nežino į ką tikėti? Tada jiems gali pasakyti tik tai, kad nori jiems laimės, pasisekimo bei svajonių išsipildimo. Ar toks turi būti jų dvasinis testamentas į vertybių hierarchiją, kurią nori jiems perduoti? Paskutiniuoju laiku dažnai žmonės maišo moralinį auklėjimą su abortų, homoseksualizmo bei seksualinės revoliucijos propagavimu. Seksas, tarsi naujas dievas, atstoja moralumo sferą.

Naujas liberalinis moralumas atmeta krikščioniškąsias dorybes, nesiekia formuoti žmogų, kuris skaitosi su Dievu bei jo duota moraline teise. Atvirkščiai – nori išauklėti pragmatiką, be jokio kontakto su transcendentine realybe, ieškantį tik savo naudos.

Visas šias šiuolaikines tendencijas galima apibrėžti vienu žodžiu – sekuliarizacija. Ji palietė mūsų pasaulį bei daug šalių su ilga bei turtinga krikščionybės istorija. Daug jų šiandien tapo pagoniškomis ir gyvena taip tarsi Dievas neegzistuotų. Ne veltui Šventasis Tėvas Jonas Paulius II taip dažnai kalbėjo apie naujosios evangelizacijos reikalingumą.

Apšvietimo, marksizmo, scientizmo ir pozityvizmo laikais, kurie atmesdavo apreikštąją religiją, krikščionių apologetai gynė tikėjimą. Jie teigė, kad nepakanka tik mokslo, kad žmogus galėtų suprasi save ir jį supantį pasaulį bei atsakyti į egzistencinius klausimus: kas yra žmogus? kodėl jis gyvena? kodėl kenčia? koks yra jo gyvenimo tikslas? iš kur blogis? ir t. t.

Šiuolaikinis sekuliarizmas jau neieško pagrindo moksle. Atvirkščiai, jis jį dažnai kaltina daugelio problemų atsiradimu, kaip, pavyzdžiui, masinio sunaikinimo ginklo ar ekologijos problemomis ir t. t. Jis nesidomi egzistencinėmis problemomis. Centrinis žmogaus interesas – kaip išvengti kančios, gyvenimo sunkumų bei neteisingumo. Palaipsniui išnyksta religinė kalba, žmonės nebijo mirties be Dievo bei šventų sakramentų, kasdieniniame gyvenime išsiverčiama be savo Kūrėjo. Daugeliui žmonių Dievas išnyko nepalikdamas pėdsakų. Didesnė sekuliarizuotų bendruomenių dalis gyvena nekreipdami dėmesio į religinį autoritetą bei vertybes. Sekuliarizuotam, indiferentiškam žmogui Dievas gal ir egzistuoja, bet neturi jokios reikšmės ir žmogus jo netrokšta. Gerovė bei sekuliarizacijos kultūra užtemdo žmoguje jo dvasinio gyvenimo reikalingumą. Jie degraduoja transcendentiškumo siekime į subjektyvų dvasinį gyvenimą, o laimė – į materialinę gerovę bei seksualinį pasitenkinimą, – tvirtina kardinolas Paulas Popardas, ilgametis Popiežiškosios kūlturos tarybos prezidentas.

Patinka tai kam nors ar ne, bet šiuolaikiniame pasaulyje vyksta kova tarp krikščionybės ir naujų ideologijų bei kultūrų už žmonių galvoseną ir širdis. Žmonės tiki ne į vieną Dievą, bet į įvairiausias, visiškai nesurištus su krikščionybe dvasias. Jie tampa taip vadinamo postmoderniškojo politeizmo šalininkais. Pavyzdžiu gali būti „New Age“, kuris niveliuoja skirtumą tarp Kūrėjo ir kūrinio, tarp gėrio ir blogio. Šitokia tendencija veda į visuomenės destrukciją. Ji nesiekia racionalaus ateities kūrimo, besiremiant dvasinėmis vertybėmis, bet koncentruojasi jo iracionaliu atspėjimu iš žvaigždžių. Evangelija pakeičiama horoskopais bei burtais. Atmetamas Atpirkimas, kurio vietoje priimamas panteistinis žmogaus įmetimas į kosmosą.

Koks turi būti krikščionio atsakymas į šiuos postmodernizmo iššūkius? Visų pirmą turime atsiminti, kad būtent Kristus atskyrė sacrum nuo prophanum bei saugojo tai, kas dieviška.

Todėl ir krikščionis turi pareigą saugoti Kristaus mokslą šiuolaikiniuose pliuralistinėse bei demokratinėse bendruomenėse, kurios neretai priima įstatymus priešingus Dievo nustatytoms moralinėms normoms.

II Vatikano Susirinkimas nagrinėjo klausimą apie Bažnyčios poziciją pliuralizmo, liberalinės demokratijos bei sekuliarizmo atžvilgiu. Jis akceptavo šitą šiuolaikinio pasaulio realybę, kurioje pliuralizmas negali apsieiti be teisingai suprastos tolerancijos, pasireiškiančios kito žmogaus vertybių pripažinimu, teikiančiu jam laisvę, nepažeidžiant kitų žmonių laisvės, išreiškiančios pagarbą jo pasaulėžiūrai, religijai, tautiškumui.

Šiandien pliuralizmas – tai demokratinės visuomenės vystimosi faktas. Nereikia jo nei garbinti, nei demonizuoti. Jis nėra stebuklinga lazdelė, kuri gali išspręsti visas problemas. Tuo labiau, suprastas kaip aklas įvairiausių skirtumų priėmimas, jis negali tapti integruojančia jėga. Atvirkščiai, suprastas kaip absoliuti laisvė nuo visko ir į viskam, jis veda į visuomenės dezintegraciją. Tikrai visuomenės integracijai reikalingas bendras, virš visų skirtumų esantis etinis principas. Kiekvienoje demokratinėje bendruomenėje parlamento priimamų įstatymų pamatu tūri būti nepriklausomas nuo deputatų valios ir visų priimamas nekeičiamų moralinių vertybių kodeksas, be kurio demokratija įgyja tendenciją išsigimti, kada deputatai pradeda priiminėti įstatymus priešingus Dievo įstatymams bei natūraliai teisei. Pozityvinės teisės doktrina, atmetanti nepriklausomas nuo parlamento valios etines normas bei nepriklausomą nuo žmogaus valios moralinę tvarką, gali privesti prie didžiulių nelaimių, nes duoda galimybę pasireikšti įvairiausioms teisinėms, visuomeninėms bei politinėms manipuliacijoms. Istorija yra geriausias to liudininkas. Ji patvirtina tezę, kad visokiausios krizės – visuomeninės, politinės, ekonominės, ekologinės ir t.t. – turi savo pagrindą moralinėje krizėje.

Tikras pliuralizmas turi krikščioniškąsias šaknis. Būtent Kristus atskyrė sacrum nuo prophanum, kaip jau buvo minėta anksčiau. Pliuralizmas kyla iš objektyviai egzistuojančio bei nesikeičiančio pamato, kuriuo yra Dieviškoji bei natūrali teisė, o taip pat objektyvus ir absoliutus tiesos bei gėrio charakterio pripažinimas.

Šiuolaikinis postmodernistinis pliuralizmas, kuris pripažįsta tiesą kiekvienam bei tariamai gerbia kiekvieno gėrį, savo esmėje yra tautų dechristianizacijos instrumentu bei siekia pakeisti labai šiandien kritikuojamą krikščioniškąjį etosą  „politkorekcijos“ etosu.

Kokia yra išeitis? Kur ieškoti pagalbos? Sociologai bei pastoraciniai darbuotojai siūlo tris būdus pasipriešinti liberaliems iššūkiams.

-Galima atmesti bet kokią pliuralizmo formą religiniuose dalykuose. Bet toks būdas vestų prie Bažnyčios izoliacijos savyje bei dialogo su pasauliu nutraukimo, o taip pat priešintųsi misijiniam Bažnyčios pašaukimui.

-Galima vystyti alternatyvinės krikščionybės formas, kaip, pavyzdžiui, naujieji religiniai judėjimai, kurie labai vertingi, ir dažnai tampa „evangeline rauge“. O naudojant Kristaus išsireiškimą, jie yra „mažoji kaimenė“  religinio abejingumo vandenyne.

-Pagaliau galima vystyti įvairiapusę sielovadą mokslo, socialinės, ekonominės, politinės, kultūros, media, auklėjimo, mokymo ir kt. veiklos dėka, kurios pagrindu būtų Evangelija.

Šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje kiekvienas krikščionis turi tapti Evangelijos tarnu bei liudininku, kadangi trokšta tiesos, teisingumo, laisvės, gailestingumo ir šventumo, kurie veda pas Dievą ir yra jame. Kitu atveju, vietoje tikro tikėjimo išsiplečia neapibrėžtas ir nieko neįpareigojantis religijos jausmas, kuris transformuojasi į agnosticizmą bei praktinį ateizmą, todėl krikščionys turi įsijungti į viešą gyvenimą. Krikščioniškoji realybės vizija turi apimti visą žmogaus gyvenimą – šeimą, kultūrą, mokyklą, universitetą, jaunimą, media, ekonomiką, politiką ir kt. Kristus taip pat ėjo į visas žmogaus gyvenimo sritis. Mes taip pat turime nešti Evangeliją visiems žmonėms iki žemės pakraščių, visų pirma savo krikščioniškuoju liudijimu.

Tokiam uždaviniui Bažnyčiai reikalingi tikri krikščionys, kurie gyvena pagal Evangelijos dvasią. Mes neturime apriboti savo krikščioniškos misijos iki kelio ženklo misijos, kuri vien tik nurodo kelią, bet pati juo neina. Mes turime būti Betliejaus žvaigždėmis, vedančiomis žmones prie Kristaus. O tam reikia gyventi pagal Evangeliją, būti gyvais Dievo egzistencijos argumentais, siekti šventumo, kad krikščioniška tiesa, kuria gyvename, būtų ne tik idėja ar teorija, bet mūsų gyvenime esantis Kristaus veidas. Reikia būti dinamiškais Evangelijos liudijime, kad ne žmogus, kurį pasiekia Evangelija, ją keistų, bet Evangelija keistų žmogų.

Suprantama, kad evangelizacija neturi likti praeitimi, bet turi būti dabarties ir ateities dalykas. Tam reikalui greta tradicinių evangelizacijos metodų, mūsų laikais gali labai pasitarnauti ir kultūros evangelizacija.

Šventasis Tėvas Jonas Paulus II teigia, kad kultūros evangelizacijos tikslas – leisti Evangelijai konkrečioje situacijoje prasiskverbti į konkrečios bendruomenės žmonių gyvenimą.

Paskutiniuoju metu tokiais evangelizacijos taškais vis dažniau tampa taip vadinami krikščioniškieji kultūros centrai, kurie padeda nugalėti atstumą tarp tikėjimo bei kultūros, tarp Evangelijos bei kasdieninio gyvenimo, tarp Evangelijos skelbimo bei indiferentizmo ir praktinio ateizmo.

Labai naudingas yra ir asmeninis dialogas, pateikiant žmogui Evangelijos tiesą. Postmodernizme religija – tai religija „mano aš“. Jos pagrindas – tai asmeninis pasisekimas. Todėl reikia užmegzti tokį  dialogą, kuris įvairiais būdais ir atitinkamu laiku orientuotųsi į tiesos perteikimą.

Visos šios pastangos turi būti paremtos malda, nes be Kristaus nieko negalime padaryti.

Šiame darbe mes turime būti pranašais, kad kviestume žmones į atsivertimą bei susitikimą su Kristumi, iš kurio gimsta tikėjimas, kuris keičia žemės veidą.

Kaune, Stasio Šalkauskio kolegijoje, spalio 24 dieną vykusioje tarptautinėje  mokslinėje konferencijoje „Krikščioniškos vertybės postmodernioje visuomenėje“ skaitytas pranešimas 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija