Atnaujintas 2008 m. lapkričio 12 d.
Nr. 85
(1678)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Valdžia dar netikiu. Tauta tikiu

Romualdas OZOLAS

Tarsi vakar tai būtų buvę: iki palubių apšviesti Sporto rūmai sausakimši, džiaugsmingos ovacijos net atsistojant, kalbos, kurios netelpa į dvi dienas ir tęsiasi iki trečiosios paryčių... Ir tarsi šiandien rašyti dokumentai: programa, rezoliucijos, Vienybės deklaracija: „...esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten...“ – ir taip toliau.

Ir jau tikrai, be „tarsi“, tikrai šiandien, ką tik po naujo Seimo rinkimų, visos Lietuvos žydrųjų ekranų akivaizdoj, naujosios koalicijos partnerių Arūno Valinsko ir Artūro Zuoko padžiūgavimas: „Pone Kubiliau, jūs sėdite tarp dviejų teistų“. Ponas Andrius Kubilius, tautos valia beveik neabejotinas Vyriausybės vadovas, droviai šypsosi: taip, tikrai taip, jo valdžios partneriai – teistieji. O aniedu švyti.

Net jeigu tartume, kad už Andrių Kubilių balsavo tie, kuriems dar rūpi tautos ir valstybės likimas, kaip man tikėti Andrium Kubilium, tvirtinančiu kalbėsiant tiesą, jeigu jos jam net ištarti neleis partneriai, sakantys savą, Nepriklausomybės laikų teistųjų tiesą, o ir nesavą perdirbantys savaip? Ir šitaip gaminant netiesą.  

Anais laikais melas buvo bausmė, dvasinė bausmė gyviems iškentėti Lietuvą jos pačios žemėje – ne tremty, ne emigracijoj ir ne po velėna. Okupanto bausmė okupuotiesiems.

Sąjūdis savo Steigiamajame suvažiavime pasakė pačius svarbiausius sveikai nacijos savivokai būtinus žodžius: laisvė – tai nepriklausoma valstybė, laisva tauta – tai sąmoninga bendruomenė, jos pamatas – doras asmuo.

Utopija, patikėkit, utopija, šiandien su kreiva šypsenėle sako mūsų šviesuoliai ir tautos gelbėtojai.

Aš, Lietuvos pilietis, noriu pasitikėti savo valstybe ir jos valdžia. Kuo patikėti man ir kiekvienam iš mūsų siūloma?! Kodėl aš turiu tikėti savo valstybės valdžia, kad mūsų švietimo sistemoje viskas labai neblogai, kai sunaikintos mažos mokyklos – vieninteliai kaimų gyvybės centrai? O didžiosios perpildytos, mokymo turinys paliktas žmogaus teisių deklaracijos ir komercinių televizijų bei interneto svetainių prievartai, o vadovauti švietimo sistemai ateina ugdymo proceso komercializavimo ir kosmopolitinio unifikavimo gilinimu susirūpinęs liberalas?

Kodėl aš turiu, nors ir labai norėčiau, tikėti savo valstybės premjerais, kad sveikatos apsaugos reforma vyksta puikiai, jeigu kaimų senoliai palikti praktiškai be jokios medicininės priežiūros, o specializuotieji centrai prieinami net ne visiems pasiturintiesiems? Jeigu naujo vaisto nuo vėžio įteisinimą tarptautinėje rinkoje blokuoja savi specialistai, o vadovauti sveikatos apsaugai brukamas kitas liberalas, kurio vadybiniai nuopelnai – populistiniai pinigų plovimo projektai?  

Gerai, kad dar tik formuojant Vyriausybę kalbamasi apie taupymą biurokratijos privilegijų sąskaita ar mokesčių racionalizavimo pagalba. Tačiau kodėl nieko negirdėti apie bent jau ketinimą pagaminti kokią, pavyzdžiui, kaip suomių „Nokia“ pasaulio perkamą prekę? O kai dar negimusi naujoji valdžia žemės ūkio gamybą sulygina su kelių tiesimu, beje, tik ūkininkams aiškiai pasakydama nukirpsianti 15 procentų nacionalinio finansavimo, tada jau pasitikėti ir būsimąja komanda sunku. Kas ką šiuokart norėtų apgauti?

Netiesa šiandien – ne vien rinkiminis melas, kurį išrinktieji laiko neišvengiamu ir net būtinu, tačiau rinkėjai taip negalvoja ir baudžia rinkdami gelbėtojus arba balsuoja kojomis. Melas šiandien – ne vien politinis muilas apie mūsų gerovės rodiklius, nors emigracija jau lenkia tremtis. Melas – tai ir nutylėjimai, mūsų sąmonės blokavimas tylomis, kai išpardavus beveik visą okupantų paliktą turtą privatininkams slapta užstatomas visas dar valstybei likęs turtas arba kai nepypteli joks informacijos kanalas mūsų sostinėj bei Vilnijoj marširuojant uniformuotiems šiandieniniams pilsudskininkams. Gal ir tai, kaip siūloma, reikėtų vadinti aukštesne mūsų nepriklausomybės pakopa? Melas šiandien tampa didžiausia Lietuvos nelaime – pačių sau skiriama bausme.

O gal tai mes, gyvenimą dar bandantys vertinti Sąjūdžio laikų vertybėmis, esam tokie nusenę, nuprotėję? Gal tąsyk tikrai jau laikas, kaip savo rinkiminėje programoje žadėjo į šių metų Seimo rinkimus ėjęs jedinstveninkas, Sąjūdžio iniciatorius patraukti baudžiamojon atsakomybėn? Gal tąsyk nebe laikas mums čia minėti ir Sąjūdžio metines?

Jei ne, tai kas tada dar turi nutikti, kad mes pagaliau, kaip tikėjosi Jonas Basanavičius, atsikvošėtume?

Jungtines Amerikos Valstijas nusiaubusi finansų krizė sukrėtė visuomenę ir jos galvose pradėjo sroventi gaivios mintelės apie naująjį kapitalizmą – kapitalizmą su valstybės, o tiesiai šnekant – proto reguliuojama veikimo laisve. Europos Sąjunga dar radikalesnė: proto reguliuojama kapitalo veiksmų laisvė turi turėti netgi visai aiškias ribas. Viena iš svarbiausių ribų – valstybė negali iki marškinių išsiparduoti.

Lietuva, Europos Sąjungos narė, ne tik viešojoje erdvėje, netgi savo politinėje pasąmonėje tokių minčių dar neužčiuopia. Tiesa, paskutinis valstybės turtas dar neparduotas, tik užstatytas. O bus jis išparceliuotas ar ne – principinis klausimas. Nes tai – valstybės pamatų klausimas.

Lietuva šiandien neturi Valstybės fondo savo finansų bangavimams reguliuoti, netgi Tarptautinio valiutos fondo paskola Lietuvai yra sunkiai pasiekiama. O juk valstybės finansai – tai tik jos ekonomikos atmosfera, nacijos gerovės klimatas. Išgyvenimo galimybės – pačioje ekonomikoje. Kas galėtų suprantamai mums ją apibūdinti? Iš ko gyvenam? Iš pramonės? Žemės ūkio? Turizmo?

Iš nieko. Kas prieina prie ES pinigų – maudosi juose, kas neprieina – migruoja. Arba į užsienius, ar į kalėjimus, arba į kapus. Valstybės institucijos (o ne valstybė, nes ji pasidalinta į institucinius sektorius) tai kontempliuoja ir dar gerai, jei kartais pakomentuoja.

Esame palikti patys sau ir plaukiame kaip kas išmanom.

Šiais metais, dvidešimtaisiais Sąjūdžio už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą metais, į rinkimus visi ėjo žadėdami permainas. Dideles permainas. Netgi koalicijos vardas toks: Permainų vėjas.

Senovės graikai sakydavo: dievais tikėk, bet visų pirma savim pasitikėk. Ar galima tikėtis, kad naujoji mūsų valdžia užsiims tuo, kas svarbiausia – ne institucinių reformų, o valstybės atkūrimu, ne biudžeto deficitu (arba ne tik biudžeto deficitu), bet ir nacionalinio ūkio organizavimu, ne tik kalbomis apie nacionalinį saugumą, bet ir realiu tautos pasipriešinimo rezervų kūrimu galimam interventų antplūdžiui atremti, nesvarbu, ar jis būtų iš Rytų, Pietų ar dar iš kur nori. Tuo, beje, turi pasirūpinti visos trys Baltijos šalys, nes tik jos savo padėtį gali suvokti adekvačiai.

Niekada nepamiršiu, kaip vienas iš mūsų Nepriklausomybės palaikymo mitinge Vingio parke, virš galvų skraidant rusų kariniams sraigtasparniams, kalbėjo: net jeigu visi pabūgtų šio gąsdinimo, aš būsiu tas, kuris ir vienas nesitrauks. Nesitraukė ne jis vienas. Esu įsitikinęs, kad ir nuo Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime deklaruotų idealų nepasitraukė daugumas, ne tik čia susirinkusieji. Nes Sąjūdžio programoje ir rezoliucijose fiksuotos idėjos – tautos idėjos. Tiesa, ne vieno išduotos, ne vieno parduotos, gerai tik kad laisvajai rinkai jų nelabai reikia. Lietuvai reikia. Būtinai.

Valdžia aš dar netikiu. Tauta tikiu. Kaip daugelis čia. Todėl pirmasis darbas sau, mums patiems, mums visiems – atkurti pasitikėjimą valdžia, savo nacionaline valdžia! Nes ji, nors dažnai linkusi elgtis kaip pamotė, kaip žiežula, – vis dėlto nebe svetimųjų, o mūsų valdžia. Tik per pasitikėjimą savo valdžia atkursim pasitikėjimą savo valstybe. Žinom, kaip tai daryti: reikia sakyti tiesą. O tai mes juk tikrai galim!

Kalba Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 20-mečio minėjime lapkričio 8 dieną Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija