Atnaujintas 2008 m. lapkričio 14 d.
Nr. 86
(1679)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ar realizuota Sąjūdžio programa?

Bronislavas GENZELIS

Bronislavas Genzelis
Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

Prabėgo du dešimtmečiai nuo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo. Peržvelgiau savo sakytos kalbos tekstą. Tada mums rūpėjo savos, demokratinės valstybės atkūrimas ir pilietinės visuomenės sukūrimas. Ar viskas susiklostė taip, kaip norėjosi? Lietuva yra laisva. Jos žemės nemindo okupantų batai.

Lietuva yra demokratinė valstybė. Deja, pasirodė, kad vien demokratinės šalies Konstitucija neišsprendžia visų problemų – pilietinė visuomenė ugdosi šimtmečiais. Per dvejus dvidešimtmečius nesugebėjome sukurti normalios politinės sistemos. Kuriami mitai. Vienas iš jų – tiek metų valdė „kairieji“. Kas tie kairieji? Adolfas Šleževičius, kurio viešpatavimo metais siautėjo „Vilniaus brigados“ ir panašūs nusikaltėlių susivienijimai, klestėjo EBSW, kai valstybinis, tai yra mūsų visų užgyventas kapitalas, plaukė į neaiškių asmenybių rankas? Gedimino Kirkilo vyriausybė, kurioje antru smuiku grojo Artūro Zuoko kompanija, nors pastarieji buvo tiek sąžiningi, kad nevaizdavo savęs kairiaisiais? Vyko rinkimai, nors jie ir nebuvo Zuokui palankūs, tačiau jo įtaka nesumažėjo. Taigi, rinkimai esmės nekeičia. Prieš rinkimus tiktai oligarchinės grupuotės persirikiuoja, sukuria naujus darinius. Ir Lietuvoje neaišku, kas yra kairieji, kas yra dešinieji.

Žymi politologų dalis sutinka, kad kuriame oligarchinę visuomenę, kurioje Lietuvoje mėginama žengti toliau negu įprastose oligarchų valstybėse... Čia stengiamasi arba paversti piliečius beteisiais baudžiauninkais (šiandien žmogus labiau priklauso nuo darbdavio negu anksčiau nuo nomenklatūros), arba priversti juos bėgti iš šalies. Oligarchams nebūdingas valstybinis mąstymas. Taip buvo visais laikais, taip yra ir dabar. Oligarchui egzistuoja tik jis ir jo pinigai.

Įstojome į Europos Sąjungą. Pasirašius sutartį dėl AE uždarymo, nei viena vyriausybė nesirūpino, iš kur gauti energijos. Apie tai net nediskutuota. Jeigu nebus atominės, reikės dujų, o vamzdžiai tiesiasi į „Gazprom“. Tie, kada norės, tada užsuks, o „Gazprom“ yra Rusijos vyriausybės jurisdikcijoje.

 Nepasirūpinta energetinių jungčių statyba nei su Lenkija, nei su Švedija. Kodėl? Dėl valdžios nesugebėjimo bent kiek pamąstyti apie ateitį ar dėl kitų priežasčių? Vienas dalykas kurti akcinę bendrovę AE statybai, kitas – vienose rankose telkti visus energetikos išteklius. Man liūtoko padermė kurį laiką buvo neaiški, todėl apie jį nereiškiau savo nuomonės tol, kol jis neįsisiautėjo.

Suprantu verslininkus: jie nebūtų verslininkai, jeigu nesiektų išspausti kuo daugiau pelno (toli gražu ne visi verslininkai – oligarchai), tačiau vyriausybės veiksmai man nebuvo suprantami. Siekiau išsiaiškinti, išklausiau ne vieną žemiausią Lietuvoje energetikos specialistą, tiesiogiai nesusijusi su liūtuko gimdymu. Išgirsdavau: arba valdžios vyrai susipyko su protu, arba gavo gerus „otkatus“...

Pastaroji versija vis įtikinamiau skamba. Liūtukai ir neslėpė, kad jie siekia pelno. Vyriausybė lyg ir atsakinga Seimui, o Seimas – tautai. Taip turėtų būti, deja, vyriausybės, nors jos ir keičiasi, visos galiausiai pradeda tarnauti oligarchams, virstantiems feodalais...

Liūtuko apetitai beribiai. Džiaugiasi gerais dividendais ir nori dar geresnių. Kelias labai aiškus: elektrą vartoja visi… Niekur kitur neprisijungsi. Piliečiams nėra jokio kito pasirinkimo, vadinasi, galima nuo žmonių nulupti devynis kailius. Net reklamoje nieko kito nesugalvota.

Įsiklausykime į „Maxima“ reklamų leksiką. Kasdien iš eterio skamba: „Mes jumis rūpinamės... Mes tarnaujam žmonėms! Apie viską pagalvota!..“ Ar jie nepaimti iš SSKP šūkių arsenalo? Jeigu kas jais tada suabejodavo, susilaukdavo KGB dėmesio.

Ar ilgai drįsime abejoti liūtuko gerais norais? Gal per didelį dėmesį skiriu VP market dėl to, kad jos ideologai atsiriboja nuo lietuvybės, o jų apetitai vizualiai auga, o Lietuvoje yra dar daug nuosavybės, kuri dar priklauso visuomenei.

Daug kalbama apie aukštojo mokslo reformą, net apie kažkokio tarppartinio susitarimo nevykdymą. Po Seimą, regis, iki šiol klajoja save besivadinančios socialdemokrate Romos Žakaitienės aukštojo mokslo reformos projektas, prie kurio rankas pridėjo ir Mantas Adomėnas su Gintaru Steponavičium. Negi ponai Mantas su Gintaru trokšta Stanislovo Mikuckio šlovės? Mikuckis tarnavo Rusijos carui. O kam tarnauja mūsų ponai? Nesigilinant į jų peršamą įstatymo projektą, atrodytų, kad jame kalbama apie aukštųjų mokyklų valdymo reformą. Dabar rektorių renka akademinės visuomenės rinktas senatas, kuris renka (arba tvirtina) visus kitus pareigūnus, suteikia profesorių, docentų vardus.

Pagal naują tvarką universitetą valdytų 12 asmenų taryba: vienas atstovautų studentams, antras – dėstytojams, trečias – administracijai ir devyni ministro skiriami verslo partneriai (pasirodo, mokslas – tik verslas). Ši taryba, kurios nariai niekam neatsakingi, nebent juos pasiūliusioms verslininkų grupuotėms, skirtų rektorių, kuris nebūtinai turi būti mokslo žmogus, o tik – vadybininkas. Aukštojoje mokykloje – jokių rinkimų. Tokio precedento nežino Lietuvos istorija, net feodalinėje Lietuvoje feodalai negalėjo kištis į universiteto reikalus (tarp kitko, tada mokslas buvo nemokamas).

 Projektuojamas rektorius – oligarchų statininis, kaip absoliutus monarchas, valdo universitetą. Jis atsakingas tik verslininkams, posėdžiaujantiems taryboje. Taryba laisvai disponuoja aukštosios mokyklos turtu (keičia jo paskirtį, parduoda). Neabejoju – verslininkai tuo projektu susidomės. Juk aukštosios mokyklos turi miesto centruose žemės sklypus, pastatus. Kodėl juos nepanaudojus verslo reikmėms? Kaip tokius užmojus suderinti su Konstitucijos 40 straipsniu, kuriame pasakyta: „Aukštosioms mokykloms suteikiama autonomija“. Juk priėmus siūlomą įstatymą autonomijos neliktų nė kvapo.

Ne mažiau įdomus ir kitas siūlymas: bankai su valstybės garantija teikia studentams kreditus, kurių palūkanos apmokamos iš valstybės biudžeto (ar tai ne privačių bankų papildomas finansavimas?). Ar ir už šių projektų netūno liūtukai, vilkiukai?

Jau dabar mintijama, ar humanitarai, ypač lituanistai, reikalingi. Vyriausybės klerkų kabinetuose svarstoma, ar neuždarius lituanistikos institutų. Akademinė bendruomenė negali pritarti savos kultūros naikinimui, mokslo komercializacijai. Šį nepasitenkinimą bandoma pateikti kaip „rektorių sąmokslą“.

Tik autoritarinėje visuomenėje negalima apie tuos dalykus garsiai kalbėti. Kol kas tokiais dar nesame, bet į tą pusę ridenamės. Mūsų vyriausybė, Seimas – ne iš dangaus nuleisti, ne svetimųjų valstybių primesti, o mūsų pačių išrinkti. Stebiesi: juk pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją visą valdžia priklauso piliečių išrinktiesiems atstovams. Kodėl tokius tauta renka? Ar ne tam, kad vėliau būtų kam suversti bėdą už savo nesugebėjimą mąstyti ir patiems priimti sprendimus?

Negi prieš du dešimtmečius sugebėję nuo savo sprando nusimesti svetimųjų patupdytą nomenklatūrą, dabar esame bejėgiai išsivaduoti iš savų oligarchų jungo? Tad suglauskime pečius ir per daug nesiaiškinkime, kas kaltas.

Kalba Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 20-mečio minėjime
lapkričio 8 dieną Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija