|
Parodoje senoji periodinė spauda
Petras DUMBLIAUSKAS
Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje veikė paroda Senoji Lietuvos periodinė spauda, skirta dešimtiesiems Povilo Višinskio skaitymams, iš kolekcininkų Vidmanto Staniulio ir Šarūno Šimkevičiaus rinkinių. Joje buvo eksponuojama per 280 vienetų spaudos draudimo laikotarpio ir vėlesnių metų periodinių leidinių lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, vokiečių, jidiš kalbomis. Tai jau ne pirma bendra bibliofilų paroda. 2004 metais, minint spaudos atgavimo šimtmetį, V. Staniulis ir Š. Šimkevičius surengė senųjų kalendorių parodą. Ta proga buvo išleistas ir laikraščio Dzūkijos bibliofilas antrasis numeris.
Apie bibliofilo V. Staniulio kolekcijas ir jo surengtas parodas spaudoje rašyta jau ne kartą. Dauguma didelių kolekcijų savininkų Lietuvoje nelinkę rodyti savo rinkinių parodose ir apskritai vengia viešumos bei spaudos dėmesio. Juos galima suprasti Lietuvos įstatymų bazė praktiškai nedaug pasikeitė nuo raudonojo teroro laikų. Daugumai kolekcininkų vis dar gresia įvairiapusis sunaikinimas, ypač militarinių rinkinių savininkams. Tačiau V. Staniulis tikrai ne iš tų kolekcininkų, kurie vengtų viešumos. Pradėjo jis rinkti prieš keliasdešimt metų, dar sovietinės okupacijos laikais. Turbūt dabar jau ne visi įsivaizduoja, kad tuo metu bibliofilija buvo pati pavojingiausia kolekcionavimo rūšis. Sovietiniam režimui didelę grėsmę kėlė informacija, išspausdinta 1918-1944 metais, dauguma leidinių buvo arba sunaikinti, arba atguldavo bibliotekų specfondų lentynose. Tačiau tas laikotarpis buvo ir Lietuvos bibliofilijos aukso amžius, praėjęs negrįžtamai. Tada buvo bibliofilų, mokėjusių vertinti gerą ir retą knygą. V. Staniulis vienas tokių mohikanų.
Galima išskirti keletą pagrindinių Vidmanto bibliofilinio rinkinio krypčių. Viena tokių būtų senoji raštija: tai ir inkunabulų pačių seniausių XV amžiaus knygų kolekcija pagal dydį trečia Lietuvoje. Turtinga ir jo XVI-XVII amžių leidinių kolekcija. Jo autografų rinkinį sudaro karalių, garsių rašytojų, politikų pasirašytos knygos ir dokumentai. Vidmantui labai brangios ir įdomios senųjų kalendorių ir vadovėlių kolekcijos.
V. Staniulio didžiausias indėlis yra puikaus knygyno sukūrimas. Tokio knygyno Lietuvos bibliofilijos istorijoje dar niekam nepavyko sukurti. Dauguma bibliofilų puikiai prisimena ir legendinį Kauno antikvariatą, dabar, deja, jau neegzistuojantį. Tačiau, kad ir kokius gerus prisiminimus, susijusius su ilgai egzistavusiu anuo antikvariatu puoselėtume, turime pripažinti, kad Vidmantas sugebėjo jį pralenkti. Vienas bibliofilas kartą pareiškė, kad verta pirkti tokiame knygyne jau vien dėl to, kad toks knygynas yra ir kad jis egzistuotų. Ateityje pakeisti ir pralenkti Vidmanto Staniulio knygyną jau niekam nepavyks.
Šarūnas Šimkevičius 2008 metais surengė jau trečią periodinės spaudos kolekcijos parodą. Reikia pasidžiaugti, kad po truputį plečiasi jo parodų geografija. Šį kartą su jo kolekcija galėjo susipažinti Šiaulių miesto visuomenė. Šiaulių krašto periodinė spauda užima gana svarbią vietą jo senosios periodinės spaudos kolekcijoje. Turbūt ne visi žino, kad prieškariu Šiauliai buvo svarbus periodinės spaudos leidybos centras. Čia ėjo svarbiausias kraštotyros žurnalas Gimtasai kraštas (1934-1943). Jame paskelbta medžiaga dar neprarado savo vertės ir dabar. Tai liudija ir šiais laikais išleistas atskiras leidinys, skirtas Gimtajam kraštui. 1996 metais etnografas Vacys Milius paskelbė Gimtojo krašto (1934-1943) bibliografiją. Gal neatsitiktinai pirmasis Gimtojo krašto numeris buvo vienas pirmųjų Š. Šimkevičiaus periodinės spaudos rinkinio eksponatų, įsigytas 1983 metais. Pilno jo komplekto Šarūnui kol kas dar nepavyko surinkti, bet tas gal bus padaryta ateityje. 1992 metais šis žurnalas buvo atkurtas, tik kiek kitokiu pavadinimu Mūsų kraštas. Tačiau dabar ano prieškarinio leidinio atitikmuo ir tradicijų sekėjas yra Liaudies kultūra. Beje, tai nebuvo vienintelis kraštotyros leidinys Šiauliuose, dar ėjo Šiaulių metraštis.
Prieškario Lietuvoje buvo žinomas ir Šiauliuose ėjęs žurnalas Kultūra (1923-1941). Paskutiniais metais jis buvo leidžiamas Kaune. Tai vienas iš nedaugelio lietuviškų žurnalų, kurio leidybos nesustabdė 1940 metų okupacija. Kultūra turėjo dar savo priedą Daigais. 1991 metais Kultūros žurnalą bandyta atkurti Vilniuje kaip Laisvosios minties priedą. Beje, ši atgimusi Kultūra irgi buvo eksponuojama parodoje, tik kitoje skirtoje Sąjūdžio spaudos dvidešimtmečiui. Šarūno Sąjūdžio periodikos kolekcija gali pasigirti ir daugeliu kitų Šiaulių krašto laikraščių. Tačiau Šiauliuose vykusioje parodoje Šarūnas eksponavo vien senuosius leidinius. Nepavykusių bandymų leisti Šiauliuose laikraštį būta dar caro laikais, bet ankstyviausias periodinis leidinys Šiauliuose yra Sietynas, pasirodęs 1919 metais. Įdomus faktas, kad pirmasis Šiaulių miesto dienraštis buvo žydų Zait, leistas 1924 metais. 1933 metais Kaune leidžiamas Šiaurės ekspresas įsivedė Šiaulių kronikos puslapį ir pasivadino Šiaulių ekspresu. 1935 metais trumpam pasirodė ir dienraštis Šiaulių aidas. Kaip matome, dienraščiai mieste ilgai neišsilaikė. Palyginimui to meto Alytus apie dienraštį svajoti dar negalėjo. Tiesa, vienas Šiaulių laikraštis turi sąsajų su Dzūkija tai Mūsų kraštas, kuris 1935 ėjo trimis skirtingomis laidomis: Šiaulių ir Žemaičių, Aukštaičių, Suvalkiečių ir Dzūkų.
Apie Šiaulių leidybinio centro svarbą liudija ir faktas, kad miesto spaustuvėse buvo spausdinama daug kitur ėjusių leidinių. Parodai atrinkti penki tokie leidiniai: Kregždutė (Kėdainiai), Mokykla ir gyvenimas (Kaunas), Mūsų kraštas (Panevėžys), Studentų balsas (Kaunas), Šiaurės žvaigždė (Radviliškis), Žagarės aidas, Žagarės balselis, Žemaičių balsas (Tauragė). Be abejo, tokių kituose miestuose ėjusių, bet Šiauliuose spausdintų laikraščių būta ir daugiau. Pasižiūrėjus į jų geografiją, akivaizdu, kad ji buvo plati, apimanti net ir Kauną. Be jau anksčiau minėtų vietovių, Šiauliuose spausdinti dar Telšių ir Biržų laikraščiai.
Mieste ėjo ir daugybė legalių komunistinių laikraščių: Darbininkų atstovas, Darbininkų vienybė, Kova, Mūsų vėliava, Jaunas darbininkas, Darbininkų žodis, Darbininkų laikraštis, Pramonės darbininkas, Darbininkų žinios, Pagalbos žodis ir kt.
Šiaulių periodikos įvairovę liudija ir tai, kad buvo leidžiama nemažai humoro leidinių: Šaipokas, Balandis, Krizė, Klumpės, Šakar Makar ir kt. Neužmirškime ir fakto, kad dalis Šiaulių miesto periodinių leidinių vėliau tapo visos Lietuvos sričių organais. Savivaldybių organas Sietynas vėliau perdavė savo misiją Kauno Talkai ir Savivaldybei. Mokykla ir gyvenimas buvo perkelta į Kauną ir tapo visos Lietuvos mokytojų profsąjungų leidiniu. Tokio pat likimo sulaukė ir Šiaulių Skautų aidas.
Šiaulių miesto periodikos gausa ir įvairovė buvo didelė. Čia ėjo teatro (Mėgėjų teatras, Menas), literatūros (Taškas), religinių (Dabarties klausimai), siuvėjų (Siuvėjų patarėjas) ir kitokių pakraipų leidinių. Neaplenkė Šiaulių miesto nepaspaudusi ir cenzūros ranka: 1927-1928 metais Šiaulių naujienos išėjo trisdešimčia skirtingų pavadinimų.
Jei Š. Šimkevičius parodoje daugiausia pristatė Šiaulių krašto spaudos istoriją, tai V. Staniulis neužmiršo Lietuvos periodikos istorijos. Vidmantas supažindino lankytojus su spaudos draudimo (1864-1904) metų leidiniais, nuo spaudos atgavimo iki 1918 metų išėjusiais leidiniais, retesniais prieškario (1918-1941) metų leidiniais ir Antrojo pasaulinio karo metų spauda.
Sudaryta šios parodos bibliografijos rodyklė, kurioje užregistruota 260 vienetų spaudinių. Rengiant bibliografijos rodyklę talkino Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto studentė Alina Žilinaitė, suregistravusi leidinius. Rodyklę redagavo P. Višinskio viešosios bibliotekos Kraštotyros skyriaus vedėja Danutė Darbutienė, konsultavo istorijos magistrė Lina Kulikauskienė.
© 2008 XXI amžius
|