Atnaujintas 2008 m. lapkričio 19 d.
Nr. 87
(1680)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Nauja knyga apie partizaninį judėjimą

Šarūnas ŠIMKEVIČIUS

Antano Ambrulevičiaus knygos
„Kelio atgal nėra“ viršelis

Lapkričio mėnesį pasirodė Antano Ambrulevičiaus knyga „Kelio atgal nėra“. Knygą spaudai parengė Dainavos krašto kraštotyrininkas ir istoriografas Gintaras Lučinskas. Atsargos karininkas ir Lietuvos šaulių sąjungos narys G. Lučinskas jau dešimtmetį rašo istorinius straipsnius, publikacijas. Jo darbų bibliografiją sudarytų keli šimtai straipsnių ne tik Dzūkijos, bet ir kituose Lietuvos periodiniuose leidiniuose, istorinio pobūdžio internetinėse svetainėse. Gimtojo krašto istorijos puoselėtojas yra parengęs keletą istorinių knygų apie 1918-1923 metų laisvės kovas Lazdijų, Seinų krašte, pogrindinę „Geležinio Vilko“ organizaciją, veikusią 1940-1941 metais Alytaus apskrityje; 1941 metų Birželio sukilimą Dzūkijoje. Rengė įvairius projektus, tačiau finansavimo negavo – kultūrai skiriami pinigai dažniausiai „prašaudomi“ galingais fejerverkais ir spalvingais saliutais. G. Lučinskas nenuleido rankų ir surado privačių rėmėjų. Gali kilti klausimas, kodėl jis pasirinko išleisti ne savo autorinę knygą? Antanas Ambrulevičius – jau garbingo amžiaus žmogus, todėl  G. Lučinskas nusprendė pirmiausia parengti šio autoriaus knygą. Gal neatsitiktinai knygos pratarmėje įdėtas kito alytiškio istoriko Henriko Rimkaus tekstas. H. Rimkus domėjosi partizaninio karo istorija, todėl galima sakyti, kad G. Lučinskas tarsi pratęsė šviesaus atminimo Henriko Rimkaus darbus.

Kaip teigė H. Rimkus, A. Ambrulevičius – unikali asmenybė Lietuvos istorijoje. Tai vienintelis kadrinis sovietų saugumo karininkas, tapęs laisvės kovotoju. Kažin ar daug pasaulyje menininkų, drožinėjusių dirbinius iš savo paties kaulų?

Antanas Ambrulevičius gimė 1924 metais Pupasodžio kaime, Miroslavo valsčiuje, Alytaus apskrityje. 1944 metais įstojo į NKVD operatyvininkų mokyklą Vilniuje, kurią po metų baigė. 1945 metais buvo paskirtas Vilkaviškio rajono Gražiškių valsčiaus operatyviniu įgaliotiniu, 1946 metais užmezgė ryšius su Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanais, 1947 metais, turėdamas žinių apie gresiantį suėmimą, pasitraukė pas partizanus, davė priesaiką, gavo slapyvardį „Vėjas“. Mūšio su okupantais metu pateko į nelaisvę, buvo nuteistas ir kalinamas, daug metų praleido tremtyje. Į Lietuvą sugrįžo tik 1993 metais.

Tiek 1941 metų Birželio sukilimą, tiek ir pokarinį partizaninį judėjimą galima laikyti pavėluotu lietuvių tautos prabudimu. Kartais menkinama šių judėjimų reikšmė – esą buvo beprasmiška priešintis, o ir lauktų rezultatų neatnešė. Tačiau 1944 metais prasidėjęs antisovietinis judėjimas pagrįstai tikėjosi kitokios baigties. Partizaninis karas dažniausiai vyksta prieš stipresnį priešininką, todėl partizanai neišvengiamai turi ieškoti sąjungininkų ir rėmėjų. Lietuvos kovotojai neturėjo sąjungininkų, tai parodo, kiek iš tikrųjų galingosioms Vakarų demokratijoms rūpėjo Lietuva.

Dešimt metų Stalino saulei priešinosi kovotojai – akivaizdu, kad pasipriešinimo potencialas buvo didelis. Jeigu partizanams būtų buvę suteikti bent jau 2 procentai to, ką Stalinas gavo 1941-1945 metais iš Vakarų valstybių, – lietuvių partizanų nebūtų įveikę. Užsitęsęs daugiau ar mažiau sėkmingas lietuvių karas neišvengiamai būtų sulaukęs daugiau pasekėjų labai dideliam regione – tiek SSRS, tiek ir socialistinių šalių bloke. Na, bet Vakarų demokratai nusprendė kitaip. Todėl galima daryti išvadą, kad vadinamasis šaltasis karas iš tikrųjų tebuvo akių dūmimas, o sąjungininkų meilė išliko tikrai ne platoniška, net ir senatvėje. Neatsakysiu į klausimą, kas ir kodėl labiausiai prisidėjo, kad sovietinis molio milžinas nesugriūtų po 1988 metų įvykių... Galime ginčytis ir dėl partizaninio karo prasmės. Šis karas Lietuvoje tapo legendiniu ir buvo atramos taškas žmonėms, nesusitaikiusiems su okupacija. Partizanai kovojo net tada, kai jau žinojo, jog pralaimės. Sakoma, kad partizanų kovose žūdavo žymiai daugiau nei rusų karių, nes pastarieji turėjo patirties, buvo nuėję iki Berlyno. Tas teisybė. O kad partizanų žūdavo daugiau – natūralu, nes sovietų pusė viršijo skaičiumi ir aprūpinimu.

Partizaninis karas pristabdė Lietuvos sovietizaciją. Be šito karo nebūtų buvę ir 1990-ųjų nepriklausomybės. Lietuvai ir Lenkijai vėliau teko svarbiausias vaidmuo žlugdant raudonojo teroro citadelę. Būtent šioms šalims, kurios pokario metais nebuvo palaikomos.

Antano Ambrulevičiaus knyga kelia įvairių minčių – turime vieną buvusį NKVD darbuotoją partizanų gretose. Ar buvo padedančių partizanams pačioje NKVD? Autorius mini, kad saugumiečiai prakeikė jį, sakydami, kad tokia niekšinga avis, kaip jis, visą kaimenę sugadino – iki tol nebuvo girdėta, kad saugumo organuose gali būti tokių išgamų. Kybartuose, turgaus aikštėje, buvo pastatytos net kartuvės viešai jį pakarti. Gal sutrukdė mirties bausmės panaikinimas 1947 metais, o gal tokiais grasinimais norėta tik išgąsdinti suimtąjį ir išgauti iš jo slaptos informacijos. Bausmės tuo metu būdavo gan panašios. Lagerių viršininkai sakydavo kaliniams, jeigu būtumėte visai nekalti, tai būtumėte gavę po 10 metų, o jei gavote 25-erius, tai ką nors esate padarę. A. Ambrulevičiaus nusikaltimas buvo aiškus, tačiau tardytojams jis buvo svarbus. Norėdami sunkiai sužeistą greičiau apklausti, skubėjo amputuoti ranką Marijampolės ligoninėje. Sutrukdė tik seselė, kuri jį, jau paruoštą operacijai, pavalgydino. Jai tarpininkaujant, partizanai organizavo nepavykusį pagrobimą iš ligoninės. Pasirodė, kad palatoje, be A. Ambrulevičiaus, kitose lovose, apsimetę ligoniais, gulėjo trys saugumiečiai su ginklais. Tuomet sužeistasis buvo perkeltas į kalėjimą, seselė apkaltinta ir nuteista 10 metų lagerio.

Kauno kalėjime niekas negydė, tik kartą per savaitę perrišdavo žaizdas. A. Ambrulevičiui iš rankos ir šono žaizdų lindo kaulai, stambesnius jis rinkdavo į maišelį, tikėdamasis vėliau kažką iš jų išdrožti... Ir grįžęs iš lagerių ir tremties, tęsė lietuvybės misiją – savo bute kūrė istorines skulptūras. Už „Motinos tremtinės“ skulptūrą dar ir dabar Alytuje raudonųjų yra keikiamas...

Prisiminimų autorius kritiškai vertina dabartinius vadinamuosius partizanus. Jis nuoširdžiai stebisi: „Įdomu, kokiu partizanų statutu remiantis ir kas tiek partizanų Lietuvoje prigamino? Įžvelgiu žuvusių partizanų paniekinimą ir mūsų šventos kovos sumenkinimą“. Tačiau autorius tiki, kad aukotis už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę buvo šventa kiekvieno padoraus lietuvio pareiga.

A. Ambrulevičiaus knyga – autobiografija. Autorius aprašė savo gyvenimą nuo vaikystės iki mūsų dienų, nors daugiausia dėmesio skyrė partizanavimo metams ir lagerio odisėjoms. Tai prisiminimai, iš kurių šiandien sužinome to meto istoriją, ypač apie partizaninį judėjimą ar tremtį, nes objektyvių istorinių veikalų dar neturime...

Knyga papildys Lietuvos partizaninio karo tyrinėtojų biblioteką, bus naudinga jaunimui, nes tai autentiška pažintis su netolimos Lietuvos istorijos praeitimi.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija