|
Poetė kviečia budėti
Prof. Ona VOVERIENĖ
Poetės Marijos Žarkauskaitės knyga Vienatvės skonis (V., 2005) gražiai išleista, meniškai apipavidalinta dailininkės Taidos Balčiūnaitės piešinėliais. Viršelyje moteris, viena ranka spaudžianti paukštį prie krūtinės, kita tiesianti tris baltas lelijas gal saulei, gal žemei, gal žirgeliui. Tik poetė ir dailininkė tą galėtų paaiškinti
Nuotaiką papildo knygos anotacija, nuteikianti
pasiskaitymui prieš miegą, nes eilėraščiuose atsiskleidžia jautri siela, subtilus žvilgsnis į save ir artimųjų vidinį pasaulį. Tokiam pasiskaitymui nuteikia ir kuklus autorės prisistatymas:
iš tylos iš gilios
nebūties nebylios
ateinu į skambėjimą šitą
iš gležnumo gėlės
nemarumo vėlės
nekviesta, nelaukta,
neprašyta
Kiekvienas poetas taip ateina į gyvenimą nekviestas, nelauktas, neprašytas
Svarbu, kaip jam seksis kilti iš žemės slėnių į kalnus
O gal ir į nemirtingumo aukštumas. Juk daugelis poetų, ypač moterų ir lieka kaip tas prie krūtinės spaudžiamas paukštis vienu sparnu į dangaus žydrynę, o kitu į žemę
Poetei M. Žarkauskaitei, atrodo, tas negresia jai pavyko savo eilėraščių rinktine pakilti į dangaus žydrynę abiem sparnais, įveikus žemės trauką, atsiskleidžiančią jos kūryboje subtiliu žvilgsniu į moters sielos virpesius, džiaugsmus ir praradimus, laimės pojūtį ir liūdesį, pakilti iki tėvynės meilės, patriotizmo ir pilietiškumo aukštumų. Man tas svarbiausia.
Pirmosios poetės eilės, sukurtos 1967-1970 ir vėlesniais metais lyriškos, mąslios, perteikia turtingą ir plastišką jaunos, išsilavinusios mergaitės jausmų gamą, žengiant pirmuosius žingsnius į jai dar nepažįstamą pasaulį, nežinomą ateitį
Užsisvajojusi pušelė
Rymo ant žalio upės kranto.
Pamos lydėdama šakelėm...
Paklaus jinai dulkėtą kelią,
Kur skuba žmonės?
Ko neranda?
Kas ta užsisvajojusi pušelė sužinome iš trumpos biografijos. Poetė Marija Žarkauskaitė gimė 1949 m. spalio 11 dieną kelyje
Gal tai ir nulėmė jos ir jos poezijos likimą. Vos ketverių metukų neteko tėvelio. Mama su dukrele persikėlė gyventi į Voniškių sodžių netoli Varėnos. Baigė Varėnos vidurinę mokyklą ir muzikos klasę, 1970-1975 metais Vilniaus universitete studijavo Filologijos fakultete. Dirbo mokytoja Marcinkonių vidurinėje mokykloje, vėliau Vakarinių naujienų redakcijoje, žurnale Tautinė mokykla, nuo 1993 metų laikraštyje Lietuvių godos
ir keliavo iš Vilniaus į gimtąją Dzūkiją
Takais Zervynų, Pamerkių,
Kur miškas miško klausos.
Pasiklausyk ir tu sykiu,
Kol jie dar saule prausias
Ar gali dzūko širdžiai būti kas mieliau, kaip samanbarzdžiai medžiai ir dvasia senolių, sauganti piliakalnius, ir pati Lietuva, kaip motina,
Sugrubusiom rankom nuo vėjo,
Nuo pikto, ledinio, skaudaus
Akim užverktom tu stovėjai
Prie vieškelio amžių klaidaus...
Ir lydėjo ji savo vaikus į Rytus ir Vakarus vergijon, žuvo vaikai...
Ir žaizdos negyja, negyja
Širdim išdžiovinta likai
Man rūpėjo, kodėl tokia įvairiapusiška, graži ir turtinga jausmais knyga pavadinta vienatvės vardu. Poetei
... Vienatvė lyg amžinas vergas
Pro dienas, ne žvainas,
O tik varganas pilkasermėges,
kai kartu dar ne tu
Eilėraštyje Vienatvė poetė guodžiasi:
Ir nebebus, kas ranką tiesia,
Gūdžiausią valandą būties,
Ir niekam niekad nebešviesiu
Tyliuoju liūdesiu žvaigždės
.
Matyt, tą paslaptį tik Lietuvos poezijos istorija kada nors atskleis
O man žiūrint iš tolo atrodo, kad tame vienatvės, liūdesio ir kančios žaizdre kaip tik ir gimė tikra Poetė ne eiliuotoja
. Vėlesnė jos kūryba, netgi tais pačiais metais parašyta, matyt, po kažkokio dvasinio lūžio, jau kitokia pilietiška, mąstanti, matanti, girdinti, analizuojanti ir jau suvokianti tai, kas sunkiai pasiekiama
žemės ir slėnių žmogui.
Kasdien po akmenį į širdį
Po antracito žiūpsnį melo
Ir niekas niekad nesušildys
Širdis į akmenį sušalo
Nebepraeit, neprasimušti
Visi keliai klasta žymėti
Švelnumas, peraugęs į rūstį,
Nors pirštai lūkesčiu žemėti
Kiekvienas sovietinio režimo laikotarpis turėjo savo spalvą. Brežnevinis stagnacijos, kaip ir dabartinis brazauskinis-juršėniškasis-bernatoniškasis. Istorija kartojasi, nesvarbu, kad ne toje pačioje vietoje. Tas pamokas, rodos, visi praėjome, deja, dabar Lietuvoje vėl jas priversti esame kartoti.
Lietuvos Atgimimą poetė sutiko džiaugsmingai, nors ir su abejonėmis dėl jos ateities. Ne be pagrindo. Ji klausia:
Vienintele mano, Tėvyne,
Ir kas, pasakyk, Tu esi?
Ar Žalgirio kardas plieninis?
Ar rytmečio saulė šviesi?
Lietuvos atgimimo rytmečio saulė, nušvitusi laisve, deja, buvo trumpa ją aptemdė komunizmo šmėkla, kalbėjusi lietuviškai, o vėliau ir Sausio 13-osios tankai, nešę mirtį. Tą naktį, kaip rašo poetė, pasaulis ilsėjosi aklas ir kurčias, o Lietuva plūdo krauju.
Pro tankų žlegesį, pro klyksmą
Jų vikšrų traiškomos minios...
Ach... nepalikit, ach... tik nepalikit Glėbyje žmogžudžių gaujos...
O radijas iš Sitkūnų visomis kalbomis šaukėsi pasaulio pagalbos:
Ar girdit? Ar kas nors dar girdit? Tai paskutinis balsas Lietuvos
Pabūklų salvėmis per širdį
Per pačią širdį
Kurgi Jūs?
Žuvo tą naktį keturiolika. Lietuvos laisvė springo krauju. Tačiau Lietuva, suklupusi iš skausmo, sukaupusi paskutines jėgas, atsikėlė ir atsistojo
palaidojo savo didvyrius, žuvusius už jos laisvę, maldomis ir giesmėmis juos į Antakalnio kapines palydėjo.
Deja, raudonoji šmėkla, kol mes verkėme, apraudojome savo žuvusiuosius ir gydėme žaizdas, jau rezgė klastos voratinklius ir padedama svetimųjų suspėjo sukaupti savo jėgas ir visa šėtoniška galia 1992 rudenį atėmė iš mūsų laisvę... Ir vėl poetės kūryboje skamba dzūkiška rauda:
Ak, Lietuva, Motin, Tėvyne,
Tai kurgi tavieji vaikai?
Ar Baltijos šėlsmo švininio
Viena pasilikti likai...
Visai be sūnų Gedimino,
Be Vytauto Didžio vaikų
Ir atpildo kardo plieninio
Nebėr kam pakelt?
Per sunku?
Kaip senolės dzūkės rauda skamba poetės žodžiai, skaudžiai į širdį belsdamiesi. Poetės širdis verkia ir vaitoja, žvelgdama į mūsų tautą, suvargusią ir pavergtą, balsuojančią už svetimtaučius, atsibasčiusius iš Rusijos platumų, tik šį kartą ne su durtuvais, kaip Stalino žaliakepuriai, kurie žudė mūsų žmones, o melu ir klasta manipuliuojančiais žmonių protais, apgaulingais pažadais ir menkavertėm dovanėlėm verčiančiais vergais ir žudančiais dvasiškai
Kaip komunizmo šmėkla iki šiol vis dar tebesibasto po Europą, taip jos materializuoti pavidalai dabar blaškosi po Žemaitiją ir visą Lietuvą, kvailindami žmones...
Kas beliko iš mūsų tautos? Kad ir lietuviškai šnekančios...
Šaltaširdžiai, akli, užkietėję, atėję iš dienos vakarykštės
Nebematome nieko, negirdim. Vienus trupinius renkam nuo stalo... geležim mums išdegino širdis
Ir į ledą jos virto, sušalo...
Nebyliais likom, zombiais, mankurtais Laimės varpui staiga nuaidėjus. Nebepajėgiam priešintis smurtui Ir raudonojo maro idėjoms...
Šimtmečiais tautos gyvybę išlaikė Lietuvos kaimas, jos šaknis gaivino ir puoselėjo kaimo šviesuoliai. Tik kas iš jo dabar beliko?
Medžius iškirto. Šaknis išrovė.
Medes išdraskė. Namus išgriovė. Nyku ir tuščia ant lauko pliko Vien širdy, dvasioj viskas išliko...
O juk dar tik prieš kelis dešimtmečius, dar prieš ant durtuvų atneštą Stalino saulę čia sodai ošė, žiedais rasoti, derliumi lūžo, paukščiai čiulbėjo, gervės klykė, laumės drobules miglų vis klojo, į kiekvieną sodybą vedė takeliai gėlėti. O kas beliko? Kelis dešimtmečius kaimas
Gėrė ir gėrė, keikės, dainavo,
Šitaip skandino širdgėlą savo.
O prasigėrę, viską pamiršę
Viens kitą drabstė purvais, įniršę
Gėrį pamynę, garbę nušlavę
Pelnė girtuoklių nelabą šlovę
Kažin ar pajėgs žemė motulė, net ir Viešpaties vardą kartodama, prikelti, pasėti duonai ir laisvei/ išblaivint galvas jaunų artojų? Kažin? Gal po šimto metų...
Tik juoda neviltis komunistams sugrįžus į valdžią švelnios moters širdyje galėjo prabilti tokiomis eilėmis:
Tai kiek gi budeliai dar gali
Rankas mazgotis tamsoje?
Klupdyti naivią mūsų šalį
Rudens raudono rasoje?
Šalia nevilties, kuri tik vėjų rože žydi ir svarina nuovargis rankas, iš poetės širdies gelmių veržiasi tarsi žemės gimtosios rauda ir skundas, kad broleliai, broliai, brolužėliai galveles glaudžia po akmeniu, ar grumstu, raudom motulių užliūliuoti po Lietuvos dangum bežvaigždžiu.
Kardai nuo Žalgirio rūdija,
Pakelt jų niekas jau negali
Tik troškios, slopios melo gijos Juodais voratinkliais po šalį
Tik plėšrūs maitvanagiai suka Ratus, o sako, kad ereliai.
Ar jiems lemtis Tėvynės rūpi?
Ar ciniškiau dar elgtis gali?
Viltis miršta paskutinė. Ir poetė savo Testamente kviečia jos neprarasti:
Nenuleiskime rankų, budėkim. Juk dar esame Dievo vaikai.
Laisvą ateitį lyg duonos riekę
Dar pavargusiom rankom laikai
Manau, stiprus, pilietiškas žodis, keliantis ir kviečiantis į kovą su raudonuoju rudeniu, užpildantis tą poezijos tuštumą, kuri atsirado mirus tautos šaukliams Bernardui Brazdžioniui ir Kęstučiui Geniui gali prikelti tautą. Juk gal dar ne visa tauta mirė? Gal dar joje yra nenutautėjusių, nesuslavėjusių lietuvių, išsaugojusių Žalgirio ir pokario karžygių geną širdyse? Reikia tokių eilių ir tokių žodžių, keliančių ir vedančių. Ir jeigu Lietuvoje jau nebeliko tikrų vyrų, tai tegul į kovą už teisingumą ir Lietuvos laisvę ves bebaimės moters balsas. Tegul skamba, šaukia ir kelia poetės žodis.
© 2008 XXI amžius
|