Atnaujintas 2008 m. lapkričio 21 d.
Nr. 88
(1681)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kur mes nukeliausim, nakvynėlę gausim…

Petras KATINAS

Lapkričio 14 dieną 2004-2008 metų kadencijos Seimas baigė savo darbą (neokomunistų įsitikinimu – laikinai). Jau buvusio Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas netgi susigraudino ir vos ašaros nenubraukė. Mat, pasak jo, sunku skirtis su draugais. Gal kas ir išsiskyrė, bet geriausi Č. Juršėno bičiuliai išliko ir kartu su jų dirigentais oligarchais ir verslo rykliais, tiksliau pasakius, jų šeimininkais sieks, kad naujajai vargais negalais sulipdytai daugumai ir gana margai Vyriausybei ateitų juodos dienos. Tuo tikslu jau dabar per visas žiniasklaidos priemones gąsdinama visokiais baubais, kad naujoji valdžia, suplanavusi visuotinio taupymo vajų, tūkstantinių atlyginimų apkarpymą, dalies apskričių panaikinimą, pirmiausia smogs „paprastai liaudžiai“, smulkiesiems ir vidutiniams verslininkams, pensininkams ir t. t.

Nesvarbu, kad A. Brazausko ir G. Kirkilo vyriausybės ištikimai tarnavo vien tik stambiajam kapitalui. Tiesa, taip pat dosniai švaistė įvairias „socialines pašalpas“. Daugiausia tiems, kuriems tų pašalpų visai nereikėjo ir nederėjo duoti. Atsirado ištisas valstybės išlaikytinių luomas – tinginiai, daugiavaikės mamytės, pagimdžiusios vaikelius iš kelių tėvelių, kurių net vardų neprisimena.  (Pašalpas pirmiausia numesdavo išlaikytiniams ir veltėdžiams, nes jie yra pagrindinis neokomunistų elektoratas.) Taip pat kaip ir valdininkai, kurių absoliuti dauguma iš tos pačios nomenklatūrinės partijos narių ar statytinių. Ir ne tik jų. Naujasis partijos vadas ir jo komanda paskutiniuoju metu dalijo postus ir postelius netgi, atrodo, visiškai neatitinkantiems partijos programos liberalcentristams. Kaip šiomis dienomis pažymėjo profesorius Bronius Genzelis, nors vadinamųjų socdemų ir liberalcentristų programinės nuostatos skiriasi iš esmės, tai netrukdė jiems drauge kurti oligarchinės valstybės. Todėl visiškai teisus prof. B. Genzelis sakydamas, kad TS-LKD yra įspausta į kampą, nes gavusi daugiausia mandatų sudaro Vyriausybę su tais, kurie niekada nepatektų į demokratinės šalies parlamentą, o jeigu ir patektų, jokia save gerbianti partija neištiestų jiems rankos. Bet ką padarysi. Esant tokiai situacijai dabartiniame Seime, tenka vadovautis aukštaitiška patarle – iš bado šuo ir varškę ėda. Juk jeigu TS-LKD lyderis Andrius Kubilius, pavyzdžiui, vėl užkibtų ant 2 K meškerės, t. y. susiblokuotų su G. Kirkilo pseudosocdemais, tai būtų paklusnus vilkimasis nomenklatūrinės oligarchijos partijos uodegoje, vykdant visus šios partijos ir oligarchų – visokių „Maximų“, „Leo Lt“, Vakarų skirstomųjų tinklų (VST), „NDX energijos“ – nurodymus. Tai yra ir toliau būtų šnekama apie atominės elektrinės statybą ar mistinius elektros tiltus į Lenkiją ir Švediją. O iš tiesų ir ta elektrinė, ir tie tiltai greičiausiai liks tiktai popieriuje, nes godusis G. Kirkilo ir komandos palaimintas „Leo LT“ jau iš anksto pareiškė, kad nesukaupus milijardinių lėšų, tiksliau nepadidinus iki maksimumo elektros kainų vartotojams, tos statybos neįvyks. Negana to, visi Lietuvos mokesčių mokėtojai privalės tam „Leo“ sumokėti milijardus, jeigu jis pareikš, kad pastatyti atominę jėgainę ir elektros tiltus nepavyko, nes pritrūko pinigų, kuriuos tas „Leo LT“ ir „VP dešimtukas“ jau išleido. Todėl privalu juos grąžinti. Tiek, kiek jie paprašys…

Visi rimti ekonomikos ir finansų specialistai vienu balsu tvirtina, kad padėtis valstybėje labai sudėtinga ir norint bent kiek tą padėtį pagerinti arba stabilizuoti teks priimti visą šūsnį nepopuliarių sprendimų. Naujajai Vyriausybei dar net nepradėjus darbo pradėtas puolimas prieš žadamas reformas, ypač mokesčių srityje. O toną tam puolimui iš anksto davė pats G. Kirkilas ir jo partija. Jau nueinantis nuo scenos premjeras ir jo partijos šulai, tokie kaip B. Bradauskas, J. Jagminas, M. Petrauskienė, V. Blinkevičiūtė sukėlė didžiulį triukšmą, kad konservatoriai ne tik nuvils „teisėtus darbo žmonių“ lūkesčius, bet ir sulauks badmečio. Pasirodo, nuo šiol niekas nebetvarkys kelių, neremontuos gatvių ir mokyklų, poliklinikų, atims iš savivaldybių paskutinius centus. Labiausiai gąsdinami žemdirbiai, kuriuos tie baisūs konservatoriai suvarys į ožio ragą, nebemokės pinigų už žemę, galvijus, brangų dyzeliną ir t. t.

Užtat išeidamas senasis Seimas pasididino algas seimūnams. O išeitinėms kompensacijoms parlamentarams bus sumokėta 2 milijonai litų, o jų padėjėjams – 3 milijonai. Solidžias išeitines pašalpas gaus ir nueinantys ministrai. Kai kurie jų net skelbiasi socialiai remtinais ubagėliais. Nieko sau ubagėliai, pavyzdžiui, A. Pekeliūnas, A. Bosas ar K. Prunskienė su A. Paulausku.

Apskritai baigiantis kadencijai Seime įvyko labai keistų dalykų. Seimas faktiškai leido visokio plauko kolaborantams, principų neišsižadėjusiems bolševikams bei nuolat triukšmą keliantiems liumpenams ir Rusijos penktosios kolonos trubadūrams, tokiems kaip „išvaduotojų“ šlovintojas Jurijus Subotinas, tyčiotis iš Lietuvos nepriklausomybės, leido neigti Lietuvos okupaciją ir sovietinį genocidą. Nebūtų nieko stebėtino, jeigu senoji nomenklatūra ir jos atstovai Seime teigtų, jog nebuvo okupacijos ir tautos genocido. Tačiau daugelį pribloškė lyg ir dešiniuoju patriotu besiskelbiantis jau buvusio Seimo narys teisininkas Kęstutis Čilinskas, kuris apkaltino pasiūlymą už sovietinės okupacijos neigimą bausti jį pateikusius parlamentarus. Mat, anot K. Čilinsko, priėmus tokį sprendimą prasidės politinis persekiojimas, atsiras politinių nusikaltėlių ir būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn už laisvą mintį ar nuomonę. Paprastai kalbant, kolaborantai, okupantų talkininkai, stribai ir KGB kadrai jokiu būdu negali būti skriaudžiami, o jie patys gali spaudoje, internete šlovinti okupantus, jų gerus darbus. Tokie K. Čilinsko išvedžiojimai – tarsi balzamas ne tik buvusiems partiniams sekretoriams ir instruktoriams, bet ir niekur nedingusiai penktajai kolonai. Todėl (kažkodėl dar neišmestam) Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentui Dainiui Žalimui beliko tiktai apgailestauti. Docentas pažymėjo, jog toks apgailėtinas Seimo žingsnis, griaunantis Lietuvos užsienio politikos pagrindus, paniekinantis žmonių, nukentėjusių nuo sovietų okupacijos, orumą, silpninantis Lietuvos pozicijas Europos Sąjungoje bandant tinkamai įvertinti sovietų nusikaltimus, naudingas ne tik buvusiems okupantų tarnams, bet ir Maskvai.

Kas gi tie, nostalgiškai dūsaujantys apie nutiestus tiltus, magistrales, Dzeržinskio staklių gamyklą ar panašius objektus, visiems dar nepraradusiems proto pakankamai aišku. Tai tie, kurie naujajame Seime prisiekė tarnauti Lietuvos valstybei ir jos žmonėms – visokie bradauskai, karosai ir panašūs. Kai kurie dargi žodžius „tepadeda man Dievas“ ištarė, nors dauguma jų netiki nei į Dievą, nei į šėtoną. Jų vieninteliai dievai – prikimšta piniginė ir uoli tarnystė šeimininkams iš Maskvos. Belieka tiktai pagirti „neišsižadėjusius principų“ seimūnus, kurie neprašė Dievo pagalbos – Vytenį Andriukaitį, Justiną Karosą, Algirdą Sysą, žinoma, net neslepiantį savo nuostatų, Burokevičiaus ir KGB šutvės platformininką Stanislovą Giedraitį. Aišku, iš pradžių kandidatuodamas į Seimą šis platformininkas skelbėsi esąs nepartinis, tačiau jau dabar aišku, kad darbuosis socdemų frakcijoje. O kurgi kitur. Tiktų, aišku, ir paksininkams, tačiau tie vis dar dedasi patriotais. Visai kas kita žengti koja kojon su G. Kirkilu, J. Karosu, A. Sysu, I. Šiauliene, M. Petrauskiene, B. Bradausku, J. Jagminu ir panašiais. Išbandyti, išpuoselėti kadrai. Dabar papildę savo gretas tokiu vertingu kadru kaip S. Giedraitis. Aišku, tas kolaborantas – dar ne istorijos mokslų daktaras kaip draugė Irena Šiauliene, apgynusi disertaciją apie Lietuvos komjaunimo kovą už sovietų valdžią, bet tai nedidelė bėda. Užtat nuo pionieriško amžiaus nešė Markso-Lenino-Stalino vėliavą. Ir atrodo, neš ją toliau. Deja, ne jis vienas toks. Kokią gi naudą valstybei gali atnešti tokie bastūnai kaip J. Veselka, E. Klumbys, J. Ramonas, O. Valiukevičiūtė, du paksistai Mazuroniai ir panaši publika.

Naujoji marga ir gana spalvinga koalicija pasivadino Permainų koalicija. Lauksime. Duok Dieve, kad iš tiesų sulauktume tų permainų. Nors vilčių nėra pernelyg daug. Tuo labiau kad Prezidentas, visą laiką toleravęs ir palaikęs nusišnekėjusį premjerą G. Kirkilą ir jo ministrus, gynęs KGB rezervistus, dabar nedviprasmiškai stoja prieš Permainų koaliciją.

Oficialiai atsistatydino G. Kirkilo vyriausybė, bet dar mažiausiai mėnesį ji dosniai dalins likusius milijonus saviems. O pirmasis naujojo Seimo posėdis, užsitęsęs vos ne iki paryčių, ypač renkant naujojo Seimo pirmininką parodė, kad opozicija, pirmiausia socdemai ir paksininkai, neleis dirbti naujajam Seimui, trukdys visokiais įmanomais būdais. Apie konstruktyvų bendradarbiavimą ir kalbos negali būti. Tuo metu, kai valstybę ištiko krizė, toks buvusių valdančiųjų elgesys, destrukcija gali atvesti prie ekonominio ir politinio kracho. Jau pirmasis naujojo Seimo posėdis parodė, kad nomenklatūrinė opozicija ir jų uoliausiais talkininkais tapę paksistai nesitaikys su pralaimėjimu. Bet blogiausia yra tai, kad opozicijai rūpi vien tiktai kėdės, o valstybės reikalai yra paskutinėje vietoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija