Atnaujintas 2008 m. lapkričio 21 d.
Nr. 88
(1681)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Rinkimai baigėsi. Kas toliau?

Seimo rinkimai baigėsi. Mandatų skaičius jau iš esmės nesikeis. Kiek ir kam rinkėjai jų davė, tiek ir turi. Nors įvairios manipuliacijos, apeinant rinkėjų valią, galimos: koalicijos, smulkesniųjų jungimasis į margas frakcijas, perėjimai ir perbėgimai... Pamokantis yra Darbo partijos frakcijos likimas 2004-2008 metų kadencijoje. Kai daugiausia mandatų gavusi partija dėl nepatyrimo, neprotingo vadovavimo ir kriminalinių siekių neteko valdžios svertų, suskilo ir triuškinančiai pralaimėjo šiuos rinkimus. Dabar kitą gausią, ambicingą ir be jokios politinės patirties frakciją turime savo koalicijoje. Nuo to, kaip ji išmoks Darbo partijos pamoką, priklausys visos dešiniųjų koalicijos ateitis ir nauda Lietuvai.

Pirmieji žingsniai ryžtingi ir kiekybiškai atrodo visai neblogai, bet kokybė (atsiprašau) kelia susirūpinimą. Atrodo, kad ir vėl moralės vertybių puoselėtojai ir saugotojai liks mažuma. Jie jau dabar kai kurių koalicijos kolegų yra įžeidžiamai vadinami „šventorių davatkomis“. Žinoma, dėl tokios padėties ne TS-LKD kalta. Tiesiog rinkėjai per mažai suteikė mums mandatų.

Besiformuojanti dešiniųjų koalicija turės 79 Seimo narių daugumą. Lieka teorinė galimybė šį skaičių dar padidinti iki konstitucinės daugumos – 86 Seimo narių. Reikia tik pastangų ir derybinių sugebėjimų. Tačiau G. Kirkilo štabas irgi nesnaudžia. Jie tikisi suorganizuoti stiprią opoziciją ir patogiai progai pasitaikius perimti valdžią. Dešiniųjų „Achilo kulnas“ yra LiCS, kurią jau dabar į savo pusę vilioja kirkilininkai. Į Seimą neišrinkta K. Prunskienė nori išlaikyti valstiečių liaudininkų frakciją, pasitelkdama Lietuvos lenkų rinkimų akciją ir vienintelį paulauskininką – V. Simuliką, jei tik jos iš partijos pirmininkės posto neišvers į partiją sugrįžęs V. Karbauskis. A. Paulauskas į Seimą taip pat neišrinktas, ir tai išties gera žinia. Lauktina, kad naująją valdančiąją daugumą kankins menka liberalų bloko drausmė ir prastas plenarinių posėdžių lankomumas. Abejotina, ar liberalai tinkamai vykdys labai užtęstas švietimo, sveikatos, teisėtvarkos reformas.

Pasjansų dėliojimas savo keliu, o konkretūs, tautai reikalingi darbai – savo. A. Kubilius nedelsdamas imasi pastarųjų, ir tai teikia vilties. Jau atliktas bjauriausias darbas – atsakomybės sričių – ministerijų ir postų pasidalijimas tarp koalicijos dalyvių. TS-LKD tenka septynios ministerijos ir premjero postas, liberalų blokui (A. Valinsko partiją neabejodamas priskirčiau liberalams) taip pat tenka ministerijos ir Seimo pirmininko postas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad TS-LKD pagal frakcijos dydį (45 Seimo nariai) per mažai valdymo svertų paėmė į savo rankas, nes liberalų blokas turi tik 35 Seimo narius. A. Kubilius tvirtina, kad TS-LKD paėmė svarbiausias – valstybės ūkio ir finansų valdymo sritis. A.Valinskas ginasi, kad mažiausiai du save išsikėlusius Seimo narius patrauksiąs į savo frakciją. O A. Paulauskas deleguoja V. Simuliką į valdančiąją daugumą (juk jie – socialliberalai). Taigi, liberalų blokas gali sustiprėti ir iš dalies pateisinti jiems tenkantį valdymo svertų kiekį.

Nerimą kelia kas kita. Liberalams atitenka labai jautrios visuomenės gyvenimo ir Europos Sąjungos paramos pinigais gausiai apipiltos sritys. Viena vertus, tai švietimas, kultūra ir aplinkos apsauga, o tai yra mūsų jaunimo ugdymas dorovės ir tautiškumo dvasioje, tautinės kultūros, papročių ir tradicijų puoselėjimas, kultūros ir gamtos paveldo vertybių restauravimas ir išsaugojimas ateities kartoms. Ir visos šios dvasinės vertybės paliekamos vartotojiškos pragmatiškos pasaulėžiūros žmonėms, kuriems svarbi yra šios dienos nauda, pelnas, pinigai. Kita vertus, ta pati aplinkos apsaugos sritis ir ypač susisiekimo infrastruktūra, prie kurių daug metų nieko kito net artyn neleido socialdemokratai (dėl pasipelnymo iš Europos pinigų galimybių), ar neįklampins į korupcijos liūną liberalų? Ar tai nepakenks dešiniųjų koalicijai ir ar nepastatys visuomenės akyse į vieną gretą su korumpuotais kirkilininkais?

Užbaigusi nemalonias ministerijų ir kitų postų dalybas būsimoji valdančioji dauguma nedelsdama imasi kito labai svarbaus darbo – peržiūrėti 2009 metų biudžeto projektą ir žymiai sumažinti jo deficitą, o kartu ir infliaciją. Tačiau jau dabar aišku, kad šiuos tikslus galima pasiekti tik labai nepopuliariais sprendimais. Lengva pasakyti, kad atsisakome visų PVM lengvatų, įšaldome darbo užmokestį ir nepagrįstai dideles socialines išmokas, atsisakome nebūtiniausių investicijų, žymiai sumažiname valdymo išlaidas.

Visa tai daryti būtina. Jei G. Kirkilo vyriausybė prieš metus ar dvejus būtų bent dalį šių antiinfliacinių priemonių įgyvendinusi, tai ir infliacija būtų du kartus mažesnė, ir 2009 metų biudžetas būtų subalansuotas. Bet dabar yra taip, kaip yra. Ne veltui analitikai ir politologai būsimąją vyriausybę jau pavadino „kamikadzių“ vyriausybe. Įsivaizduokime, kokią erzelynę ir triukšmą pakels „konstruktyvioji opozicija“ dėl tokių naujo Seimo ir naujos Vyriausybės sprendimų. Kaltins, kad dešinieji visą ekonomikos nuosmukio naštą sukrauna ant dirbančiųjų ir pensininkų pečių. Nenutylės jie ir prieštaringo naujosios Energetikos ministerijos steigimo fakto. Nenorės prisipažinti, kad jie patys tokią situaciją sukūrė savo neveikimu arba savanaudiška veikla.

Tik pagalvokime, ką reikštų visų PVM ir GPM lengvatų panaikinimas. Pirmiausia – valstybės biudžetas gautų apie 1 mlrd. litų, o „Sodros“ biudžetas – apie 0,5 mlrd. litų papildomų pajamų. Bet vaistai ir šiluma papildomai pabrangtų dar apie 10 proc. Žinome, kam skaudės labiausiai ir kam reikės padėti vėl iš to paties biudžeto. Intelektualai, kūrėjai, netekę darbo pagal autorines sutartis, pasijus lyg šaltu vandeniu žiemą apipilti. Žinoma, dabar lengvatas ir pašalpas vaikams gauna net ir labai turtingi žmonės, bet norint padėti tik tiems, kam iš tiesų reikia, taip pat prireiks nemažų administravimo išlaidų. Be to, socialinių išmokų apkarpymams priešinasi prezidentas Valdas Adamkus. Matome, kad tarp gerų pasiūlymų yra ir prieštaravimų, kuriuos įveikti nebus lengva. Gerų sprendimų viltį stiprina tik būsimo premjero A.Kubiliaus 1999-2000 metų patirtis, kai panašios problemos, nors ir su skausmu, bet buvo įveiktos.

Koalicijos partneriams pritarus krizės įveikimo planui, bus siekiama rašyti naujosios Vyriausybės programą. Tik po to, kai prezidentas V. Adamkus patvirtins naujos Vyriausybės sudėtį, naujas Seimas pritars Vyriausybės programai ir ministrai prisieks Seime, naujoji A. Kubiliaus Vyriausybė gaus įgaliojimus pradėti darbą, o laikinoji G.Kirkilo vyriausybė bus paleista. Procedūros gali užtrukti iki šv. Kalėdų.

Linkime naujajai Vyriausybei sutartinio darbo tautos ir valstybės labui.

Dr. Povilas JAKUČIONIS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija