Atnaujintas 2008 m. lapkričio 26 d.
Nr. 89
(1682)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

„Lietuva juodojo voro gniaužtuose“

Kazys BLAŽEVIČIUS

Šiomis dienomis į rankas pateko prof. O. Voverienės knygelė „Lietuva juodojo voro gniaužtuose (V., Mokslo aidai, 2005, 107 p.), kurioje nagrinėjama Rusijos specialiųjų tarnybų veikla Lietuvoje. Profesorę knygelę parašyti paskatino „buvusiųjų“ pastangomis 70-čiai metų visuomenei, mokslininkams ir nuo okupantų nukentėjusiems asmenims uždraustas naudotis Ypatingasis archyvas, kuriame saugoma (jei dar nesunaikinta) informacija apie valstybės valdymo institucijose įsitvirtinusius buvusius KGB darbuotojus, rezervistus ir tautai nusikaltusius okupantų talkininkus. Apmaudu tai, kad šią „buvusiųjų“ niekšybę tauta sutiko abejingai.

Pirmame skirsnyje „Juodojo voro nelaisvėje“ pateikiami faktai, kurie įrodo, kad Lietuva jau yra apraizgyta Rusijos spectarnybų voratinkliais, o „Laumžirgio“ scenarijumi norima Baltijos šalis tvirtai pririšti prie Rusijos. Tą padaryti siekiama infiltruojant į Seimą, Vyriausybę ir kitas svarbias valstybės institucijas buvusius KGB darbuotojus, rezervistus ir jų vienminčius. Kad toji diversija vyktų sklandžiau, buvo uždarytas Ypatingasis archyvas. Šiandien aišku, kodėl labiausiai suinteresuoti archyvo uždarymu AMB ir panašūs siūlė archyvo medžiagą sudeginti ir kodėl taip sunkiai alsuoja valstybė.

Antrajame skirsnyje „Juodojo voro – KGB istorija nuo seniausių laikų iki mūsų“ pateikta Rusijos specialiųjų tarnybų istorija nuo Ivano Rūsčiojo laikų iki mūsų dienų. Informacija pateikta remiantis bibliografine retenybe – Mareko Ciesielszyko knyga „KGB, Rusijos ir sovietų policijos istorija“ (1991). Kiekviena valstybė turi saugumo tarnybas. Demokratinėse ir civilizuotose valstybėse tie organai dirba vadovaudamiesi įstatymais, nepažeisdami žmogaus teisių ir visomis teisėtomis priemonėmis gina visuomenės ir valstybės interesus. Šalyse, kuriose vyrauja diktatūros ar kurios yra kultūriškai atsilikusios, tie organai darbuojasi durklu, kirviu, kulka, poloniu ir pan. Šį meną idealiai įsisavinusios visos Rusijos saugumo tarnybos, pradedant opričnina ir baigiant bolševikine KGB ir „demokratinės“ Rusijos FSB. Tų tarnybų veiklos esmę apibrėžė Feliksas Dzeržinskis: „Mes renkamės organizuotą terorą (...). ČK gins revoliuciją ir naikins jos priešus, net jei jos kalavijas nukirstų ir nekaltųjų galvas“.

Skirsnyje „Juodasis voras mąstė kompartijos smegenimis“ konstatuojama, kad anuo metu saugumo organus kontroliavo komunistų partija ir nusikaltimų vykdytojai „dirbo“ tai, ką įsakė partija, todėl už  įvykdytus nusikaltimus prieš tautą ir žmogiškumą yra atsakingi partiniai bonzos, kurie labai stengiasi tos atsakomybės atsikratyti.

Į KGB struktūras ir rezervistus idiotų nepriimdavo. Tačiau jiems mąstyti savais smegenimis nebuvo leidžiama – jie buvo tik partijos bonzų įsakymų klusnūs vykdytojai. Kai atėjo jiems nepalankūs metai, ekskomunistai savo globotinių nepaliko likimo valiai, o kad nepaaiškėtų, kas yra kas, visuomenę izoliavo nuo Ypatingojo archyvo. Atrodo, kad situacija be išeities – viešumas galėtų atskleisti kenkėjus, o viešumo nėra. Anot J. Starkausko, juodąjį vorą įveikti gali patriotizmas. Anuo kruvinu metu, kai rusiškas durklas susidurdavo su stiprios dvasios patriotais-idealistais, jis visad pralaimėdavo.

Ketvirtajame skirsnyje „Juodojo voro veikla Lietuvoje 1918-1940 metais“ pateikta plačiajai visuomenei mažai žinoma informacija apie anuo metu Maskvos organizuotą ardomąją veiklą, kuri galiausiai baigėsi Lietuvos okupacija. Ardomosios veiklos centras tada buvo SSRS atstovybėje Kaune. Rezidentai keitėsi, veikla tęsėsi, pinigai išdavikų verbavimui buvo dosniai žarstomi. Judų atsirasdavo. Jų buvo ministerijose, generaliniame štabe, kontržvalgyboje, užsienio valstybių atstovybėse ir kt. Mūsų kontržvalgyba sėkmingai iššifravo nemažai išdavikų. Tarp jų stambiausia žuvis buvo generalinio štabo viršininkas generolas K. Kleščinskis, kuris už „nuopelnus“ buvo sušaudytas.

Mūsų laikais valstybės valdymo institucijose dirba nemažai tokių, kurie tarnauja ne mūsų valstybei. Deja, mūsų kontržvalgyba bedantė, nes kai kurie jos darbuotojai patys yra įmerkę uodegas, todėl dori ir patikimi žmonės metami iš kontržvalgybos ir niekas savivaliautojų nesudraudžia. Juodasis voras neleidžia skriausti savųjų...

Penktajame skirsnyje „Lietuva juodojo voro gniaužtuose 1944-1953 metais“ primenami kagėbistų ir jų talkininkų Lietuvai padaryti nuostoliai. Bolševikinį saugumą Lietuvoje organizavęs Kremliaus samdinys Antanas Sniečkus tuoj pat po okupacijos sakė: „Mums teks iš nieko organizuoti tokią instituciją, kuri Sovietų Sąjungoje yra žinoma ČK arba GPU vardu. Darbo bus daug“. Žmogžudžių gaują organizuoti padėjo „vyresnysis brolis“. Sniečkaus pastangos nenuėjo veltui. Šimtai tūkstančių tauriausių mūsų tautiečių buvo nukankinti saugumo požemiuose, užkasti nežinomuose broliškuose kapuose, žuvo Sibiro gulaguose...

Tautos naikinimas buvo vykdomas su užmoju, aktyviausiais organizatoriais buvo A. Sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas, J. Bartašiūnas ir kiti tautos atplaišos. Tai jų pastangomis Lietuvoje žvėriškai siautėjo gen. P. Vetrovo galvažudžių divizija, liepsnojo Klepočių, Ryliškių, Lizdų ir kiti kaimai, miestelių aikštėse ir prie stribų buveinių buvo niekinami laisvės kovotojų kūnai. Daugybės nusikaltėlių vardai yra žinomi, tačiau jie ne už grotų, o „buvusiems“ lengva ranka palaiminus gauna padidintas ir net valstybines pensijas!

Septintajame skirsnyje „Juodojo voro – KGB veikla Lietuvoje 1945-1990 metais“ primenama apie komunistų siautėjimą okupacijos metais. Profesorė pateikia daug įdomios statistinės informacijos apie to nusikalstamos struktūros narių skaičiaus dinamiką, vadovaujančius kadrus, organizuotus ir vykdytus nusikaltimus ir kt. Sugriuvus imperijai, daug jų pasitraukė į motinėlę Rusiją, nemažai liko ir Lietuvoje, kur iki šių dienų talkina penktajai kolonai griauti valstybės pamatus.

Skyrius „Juodojo voro – KGB veikla Lietuvoje atgavus nepriklausomybę“ – pasakoja apie tai, kaip po siaubingų 1992-ųjų rudens rinkimų Lietuvoje suaktyvėjo juodojo voro veikla. Prasidėjus „buvusiųjų“ renesansui, Lietuvoje buvo suorganizuota daug priedangos organizacijų, nemažai kurių veikia ir mūsų dienomis. Tose dažniausiai verslo organizacijose darbuojasi kadriniai KGB karininkai.

Yra duomenų, kad kadenciją baigiančiame Seime „darbavosi“ apie 40 kagėbistų ir rezervistų, todėl Seimas sąmoningai buvo paverstas institucija, labiausiai kompromitavusia Lietuvą. Apie Seimo indėlį į šalies ekonominę, socialinę ir kultūrinę pažangą kalbėti netenka.

Devintajame skirsnyje „Atskleistas sąmokslas „...okupuoti Lietuvą be šūvio“ primenama R. Pakso žygio į Prezidentūrą komedija. Kad ir kaip Paksas ginčija apkaltos teisėtumą, fakto, kad jis į Prezidentūrą įžengė už svetimos valstybės pinigus, niekas nepaneigė. Dramatiškai pateiktas atsistatydinimas iš premjero posto tik patvirtina, kieno interesus jis privalėjo ginti. Jam būnant premjeru buvo ruošiama sutartis su „Williams“. Jis galėjo koreguoti sutartį, pateikti savąją alternatyvą ir, jei jo alternatyva būtų atmesta, atsistatydinimas būtų pagrįstas. R. Paksas alternatyvos nepateikė ir atsistatydino todėl, kad Mažeikių nafta neatiteko „Lukoil“.

Skirsnyje „2001-ųjų sąmokslo prieš Lietuvą antrasis veiksmas: „UP faktorius“ primenama Maskvoje surežisuoto spektaklio antroji dalis – V. Uspaskicho pasirodymas Lietuvos politinėje scenoje. Kažkoks rusų politologas, gyvenęs Paryžiuje, yra parašęs knygą „UP faktorius“. UP – tai „valstybės saugumo patriotas“ iš GRU, tarnaujantis Trečiajai (Putino) imperijai. Tai imperininkų kompanijai priklauso dvidešimt Rusijos generolų, panslavistų, svajojančių apie amžiną Trečiąją imperiją.

Knygos autorius gerai žino Pakso istoriją, nors paties herojaus nepažįsta, tačiau kelis kartus yra bendravęs su jo komandos nariais. Jo nuomone, Paksu sumaniai manipuliavo „Lukoil“ grupuotė. Nepateisinęs Maskvos lūkesčių, Paksas buvo pakeistas Uspaskichu. Pastarasis turėjo toliau kelti sumaištį valstybėje.

Atsiradus Seime Uspaskichui, prasidėjo skandalų virtinė, kuriais siekta sukompromituoti Seimą ir Lietuvą. Anot vieno filosofo, atsiradus Uspaskichui Lietuva tapo panaši į greitaeigį traukinį be mašinisto, kuris sparčiai rieda... į bedugnę.

Skyrelyje „Moralinis reliatyvizmas: aukos prievartavimas nusilenkti budeliui be jo atgailos“ kalbama apie ekskomunistų pastangas sunaikinti viską, kas stiprina tautos dvasią, ugdo patriotizmą ir pilietiškumą, skatina idealizmą ir troškimą dirbti tautos ir valstybės labui. Tą padaryti jiems pavyko vietoj tautinės mokyklos pirmenybę suteikus kosmopolitinei krypčiai. Globalizmas, kosmopolitizmas ir reliatyvizmas jau pateikia savo sąskaitas – dauguma tapo abejinga viskam, netgi savo likimui. Vyksta grėsminga amžinųjų vertybių svarbos asmenybės formavime suvokimo devalvacija, prarandamas amžiais mus nuo išnykimo gynęs atsparumas svetimųjų įtakoms. To nebūtų, jei turėtume tautinę mokyklą – tokią, kuri buvo prieškario Lietuvoje.

Tik vergo sindromo neturinti tauta turi teisę gyvuoti – tokiu dėsniu vadovavosi mūsų laisvės gynėjai, herojiškai kovoję su iki dantų ginkluotais puslaukiniais okupantais, nors vilties laimėti ir nebuvo. Jie rinkosi mirtį, bet ne vergiją. Jų šventam atminimui būtini iškilmingi minėjimai. Tačiau...

Antrojo pasaulinio karo baigties proga buvę Maskvos pastumdėliai 2005 metais Vilniaus operos ir baleto teatre Antrojo pasaulinio karo didvyriams organizavo iškilmingą minėjimą. Doriems tautiečiams tas minėjimas nebuvo reikalingas. Mums Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 dieną, kai paskutinis okupantų kareivis paliko Lietuvą.

Kitaip kaip pasityčiojimu iš tautos kančių nepavadinsi minėjimo,  savo vienminčiui Antanui Sniečkui „buvusiųjų“ organizuoto Mokslų akademijoje. Ar ne šventvagystė organizuoti iškilmingą minėjimą tautos duobkasiui? Ruoštasi paminėti ir kažkokį Justo Paleckio – Maskvos durtuvais įpiršto „prezidento“ – jubiliejų, tačiau laiku susigriebta. Tai vis atkakliai brukamo moralinio reliatyvizmo padariniai.

Skirsnyje „Juodasis voras vėl kyla į ataką“ rašoma apie 2004 metų Seimo rinkimus, kai ant balto žirgo į Seimą įjojo suvirintojas-milijonierius, apmulkinęs politiškai neišprususią visuomenę. Uspaskichui atėjus į Seimą, šis netruko tapti klounų arena. Prasidėjo garsioji „diplomo“ komedija, nesibaigiančių koalicijų lipdymas, peštynės dėl įvairių postų ir portfelių ir t. t.

Šį skirsnį profesorė parašė paskatinta KGB majoro Vlado Gulbino įžūlaus paskvilio „KGB majoras apie V. Landsbergį“. Pas mus spaudos laisvė, kalbama, didžiausia Europoje. Todėl ir rašo kas ką nori – ir kagėbistas, ir galutinai neprasigėręs stribas, ir geltona, ir raudona purvasklaida. Tiražuoja melą ir šmeižtą, spjaudosi gyvatės nuodais, kaukia šuns balsu. Antras dešimtmetis baigiasi juodajam vorui be perstojo atakuojant mūsų laisvės architektą prof. V. Landsbergį. Be rezultatų. Netgi pretenzingasis „Durnių laivo“ kapitonas nepajėgė įkąsti... Įdomu, kad mūsų superteisingoji teisėsauga snaudžia, nereaguoja net į savo buvusio bičiulio pastangas priminti, kad KGB gyva ir pasirengusi tęsti savo veiklą.

Gal teisėsaugai derėtų pasidomėti, kas gi tas KGB majoras Vladas Gulbinas? Kalbama, kad jis dar ir kažkoks Tiščenko. Gyvena, regis, Juodšiliuose. O gal jis giminiuojasi su Mykolu Gulbinu, profesionaliu budeliu, nukankinusiu Lietuvos laisvės kovos karžygį Konstantiną Bajerčių-Garibaldį? Mūsų teisėsaugą pakonsultuoti galėtų Antanas Terleckas, anuo metu turėjęs nelaimę pažinoti patį KGB majorą.

Skirsnyje „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“ kalbama apie juodojo voro ir jų aktyvių talkininkų pastangas sutrukdyti Lietuvai įstoti į NATO. Nereikia stebėtis, kad ir kadenciją baigusiame Seime buvo „patriotų“, kurie nenorėjo, kad NATO mus gintų. Juodasis voras nesnaudžia.

1990 metais Lietuvos KGB struktūros įvairiose priedangos organizacijose dirbo apie 1600 etatinių darbuotojų.   1995 metais jų buvo per 1000. 2000-aisiais per 800 tų kagėbistinių priedangos organizacijų „jokios ūkinės ir kultūrinės veiklos“ nevykdė. Ką vykdė, aiškinti nereikia... Tada Lietuva ruošėsi stoti į NATO, vėrėsi durys į ES. Visos tamsiosios jėgos nėrėsi iš kailio, kad tik sutrukdytų. Tautos gėdai ir tarp savųjų buvo tokių, kurie reikalavo referendumo dėl stojimo į NATO, visais būdais talkino juodajam vorui, troško susilpninti valstybę. Kai kurie „didvyriai“ žinomi, kai kurie ir šiandien nerimsta... Ką gi, kiekvienoje troboje šiukšlių būna.

Skirsnyje „Tarptautinis komunizmo teismas – kelias į teisingumo atkūrimą Europoje“ argumentuotai pagrindžiama būtinybė organizuoti tarptautinį teismą didžiausiam žmonijos istorijoje nusikaltėliui – rusiškajai komunistų partijai.

Kol tai nebus padaryta, yra realus pavojus, kad komunizmo šmėkla netrukus vėl pradės siausti visuose kontinentuose. Kaip tvirtina mokslininkai, pasaulyje nėra civilizacijų konflikto – yra tik socializmo ir kapitalizmo konfliktas, kurį eskaluoja nenubaustas komunizmas, keičiantis savo veidą ir prisitaikantis prie besikeičiančių sąlygų.

Teoriškai gražias socializmo idėjas praktikoje amžiams sukompromitavo Leninas, Stalinas ir jų pasekėjai. Socializmo diegimo eksperimentas paženklintas šimtais milijonų nekaltų žmonių gyvybėmis. Jei žmonija laiko save civilizuota, tas didžiausias nusikaltimas žmonijos istorijos privalo būti teisiškai įvertintas. Tik tada tas nusikaltimas negalės būti kartojamas. Kapitalizmas ypač laukinis, kurį Lietuvoje aktyviai proteguoja „buvusieji“, žinoma, ne panacėja, tačiau demokratiniai instrumentai leidžia jį tobulinti. Tad ir tobulinkime.

Profesorės O. Voverienės knygelė skatina mąstyti, padeda suprasti, kas yra kas, ir susigaudyti, kodėl įvyksta tai, kas laisvoje Lietuvoje jokiais būdas neturėtų vykti. Profesorės publicistika žavi savo pilietiškumu, aistringomis pastangomis kovoti su pragaištingu abejingumu, blogiu ir neteisybe. Jos publicistikai abejingų nebūna.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija