Atnaujintas 2008 m. gruodžio 3 d.
Nr. 91
(1684)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Prelato Juozapo Laukaičio metai, atiduoti Leipalingio parapijai

Juozas Kuckailis

Juozapas Laukaitis (1873-1952)

1897 metais baigęs Peterburgo dvasinę seminariją ir įšventintas kunigu, Juozapas Laukaitis (1873-1952) buvo paskirtas Seinų dvasinės konsistorijos sekretoriumi, po to – Seinų vyskupo Antano Baranausko kapelionu, ir šias nelengvas pareigas ėjo iki vyskupo mirties (1902 m.). Vėliau iki 1910 metų profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, čia, be kitų dalykų, dėstė lietuvių kalbą. Aktyviai įsijungė į lietuvių tautinį judėjimą, tapo vienu ryškiausių jo veikėjų. Kartu su kitais kunigais 1906 metais įkūrė „Laukaičio, Dvaranausko, Narjausko b-vę“ lietuviškoms knygoms leisti, pradėjo leisti savaitraštį „Šaltinis“ su priedu vaikams „Šaltinėliu“, po to ir mėnraštį „Spindulys“ bei laikraštį kunigams „Vadovą“. 1909 metais į Seinus sukvietė žymiausius ano meto lietuvių kalbininkus, su kuriais per du mėnesius apsvarstė bažnytinės kalbos terminus, lietuviškų maldynų kalbą.

Tačiau tokia aktyvi visuomeninė ir kultūrinė kunigo Juozapo Laukaičio veikla, budinant lietuvių tautinę sąmonę, susilaukė Seinų sulenkėjusių dvasininkų nepasitenkinimo. Vyskupas Antanas Karosas nesurado kitos išeities, kaip Juozapą Laukaitį atleisti iš tarnybos kurijoje bei Seinų kunigų seminarijos profesoriaus pareigų ir paskirti Leipalingio parapijos klebonu.

Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė knygoje „Gaivusis šaltinis. Prelato Juozapo Laukaičio laikas ir asmenybė“ (Punskas, 2007) rašo, jog tai įvyko 1910 m. rugsėjo 1 dieną. Tačiau ši data kelia rimtų abejonių. Štai keli argumentai, kuriais remiantis galima manyti, jog Juozapas Laukaitis Leipalingio klebonu paskirtas dar tų metų kovo mėnesį. Pirmiausia tai žinutė „Vilties“ laikraščio 1910 m. kovo 17 (30) dienos numeryje: „Kun. Zienius, Leipalingio klebonas, perkeltas į Rudaminą, o į jo vietą atkeltas iš Seinų kun. J. Laukaitis“. Panašią žinią pranešė ir seiniškių „Spindulys“ kovo 16 (29) d. numeryje. Tą patį liudija istorikas kun. Jonas Reitelaitis „Leipalingio monografijoje“ („Tauta ir žodis“, III kn. Kaunas, 1925): „Kun. Jurgis Zienius, išklebonavęs Leipalingyje 14 metų, išėjo klebonu Rudaminon. Kovo mėn. 1910 metais Leipalingio klebonu atėjo Seinų seminarijos profesorius, kun. Juozas Laukaitis“. Beje, tai tvirtina ir pats Juozapas Laukaitis „Pamoksle apimant Leipalingio parapiją“, kurį pasakė Sekminių antrąją dieną ir kuris buvo išspausdintas laikraštyje „Vadovas“ (1910. T. 6. Nr. 24 (rugpjūčio 1). Tąkart jis kalbėjo (kalba netaisyta): „Mielieji klausytojai! Dvasiškoji Seinų vyskupystės vyriausybė pirm poros mėnesių iš Dievo valios paskyrė mane šios šlovingosios Leipalingio parapijos klebonu arba prabasčium. Su didele baime ir širdies drebėjimu priėmiau šią sunkią pareigą, pasibaisėdamas ne tiek darbo ir vargo, kiek didžio atsakymo prieš Dievą už pavestas mano globai Kristaus aveles.

Pirmą kartą stoju šioje šventoje vietoje, idant su jumis, mieliausieji, viešai ir atvirai pasikalbėčiau, kaip mes drauge gyvensime, kaip mūsų dūšių reikalus aprūpinsime. Stoju prieš jus nepažįstamas, todėl pirmiausia vieno daikto jus visus prašau, būtent, kad laikytumėte mane Kristaus tarnu, atsiųstu į šią parapiją, idant jums rodyčiau kelią į dangų ir tuo keliu jus visus nuvesčiau pas Dievą į amžinąją tėvynę, į amžinąją laimę“.

Pamokslas netrumpas ir vertas ypatingo dėmesio. Visų pirma tai be galo nuoširdus ir atviras pokalbis su parapijiečiais apie būsimąjį darbą, apie jų laukiančią tvarką, pareigą Dievui ir Bažnyčiai, taip pat jo, klebono, „priedermes“. Ir šiandien, prabėgus bemaž šimtui metų, negali jų be jaudulio skaityti.

„...Aš mokysiu ne vien tikėjimo, bet ir krikščioniškos doros. Išrodysiu visus Kristaus įsakymus, juos aiškinsiu ir diegsiu į žmonių širdis. Jei kas jų nepildytų, tą perspėsiu, prašysiu, maldausiu, drausiu ir bausiu su didžia kantrybe ir išmone. Prie viso to rausiu ir griausiu visokias nedorybes, visokius prasižengimus, ypač girtuokliavimą, o jų vietoj statysiu krikščioniškas dorybes – meilę, teisybę, blaivybę ir Dievo baimę. (...) Norėdamas būti geras ganytojas, aš kiekvienu pakvietimu, kas valandėlė, dieną ir naktį be jokio išsikalbėjimo skubinsiuos pas ligonius. Man rūpės kiekvienam sunkiau susirgusiam, ypač mirštančiam, nešti paguodos žodžiai ir stiprinti jį Paskutiniais Sakramentais. Man rūpės neapleisti ligonių nė tada, kada ir pats užsikrėsčiau ir padėčiau gyvybę“.

Kaip vieną iš priedermių naujasis klebonas nurodė ir rūpestį, kad jo globai pavestieji Dievo namai viduje ir iš lauko atrodytų kuo gražiausiai. „Nors šitoji bažnyčia lig šiol buvo švariai ir padoriai laikoma ir tinkamai pagražinta, bet atsiras dar nemaža visokių būtinai reikalingų dalykų, – dalijosi mintimis kunigas. – Tarp ko kita pirmiausia į akis puola seni, menki, suklerę vargonai ir visai prastos, plytinės, vietomis pairusios grindys bažnyčioje. Jei negailėsime atliekamo skatiko Dievo garbei, tai už kelerių metų patys gėrėsimės šių Dievo namų grožybe. Be to, man rūpės, kad ir klebonijos trobos būtų kuo geriausioje tvarkoje...“

Leipalingio parapija buvo gana didelė, turėjo apie 6000 gyventojų, tačiau tuo metu buvo tamsus užkampis. Pačiame miestelyje stovėjo valsčiaus raštinė, vienklasė mokykla, kurią žiemą lankė apie 60 vaikų, veikė paštas, į kurį keturis kartus per savaitę atveždavo ir išveždavo laiškus. Be to, kaip rašė to meto laikraščiai, buvo monopolis, smuklė ir „aludžių kiekvienuose žydo namuose“. Jokio kultūrinio ar šviečiamojo darbo, išskyrus prieš keletą metų vikaro kun. Vinco Kudirkos įkurtą „Gyvojo Rožančiaus broliją“, turėjusią savo knygyną ir skaityklą. Laikraščius išsirašančius buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.

Naujasis klebonas kibo į darbą. Su dideliu entuziazmu, pasišventimu ir atkaklumu, kaip buvo įpratęs Seinuose. Neilgai trukus pasirodė, jog jis moka ne tik sekretoriauti, profesoriauti, redaktoriauti, bet ir klebonauti. Leipalingio parapija iš esmės pradėjo keistis. 1910 m. pabaigoje čia įvyko „Žiburio“ draugijos, kurios uždaviniai – švietimas ir labdara, steigiamasis susirinkimas. Draugijos pirmininku buvo išrinktas kun. Juozapas Laukaitis, jo padėjėju – Petras Radziukynas, sekretoriumi – mokytojas Eduardas Albavičius, kasininku – Ignotas Prapiestis. Tų metų gruodžio 15-ąją atidarytas „Žiburio“ knygynas. Knygynu (taip vadintos bibliotekos) draugijos nariai galėjo naudotis nemokamai, pašaliečiai turėjo šiek tiek mokėti.

Aptardamas „Žiburio“ draugijos svarbą ir reikšmę Dzūkijai, Paparonis (kun. Antanas Šmulkštys) „Žiburio“ laikraščio 1911 m. rugpjūčio numeryje pabrėžė, kad draugijos knygynai „sparčiai neša apšvietimą net tarpe bėdiniausių kaimiečių“, kad jie „dzūkų gyvenime turi didelę intekmę, nes paprastai knygyno lankytojai tampa nuolatiniais „Šaltinio“ ir kitų laikraščių prenumeratoriais“. Leipalingio parapijos knygyno svarbą leipalingiečių švietimo baruose pamini viename iš savo diskusinių straipsnių „Kam rašome knygas?“ („Židinys“, 1932, Nr. 5–6) ir kalbininkas Stasys Dabušis, kilęs iš tų apylinkių. „Prieš karą veiklesniųjų kunigų buvo įsteigtų parapinių knygynų, ir jais žmoneliai džiaugdamiesi naudojos ir naudingai, smagiai trumpino ilgus nuobodžius žiemos vakarus (atsimenu, ir mano tėvas perskaitė visai draugei, parsinešęs iš Leipalingio par. kn. Basanavičiaus pasakas „Užkeiktą urvą“, Senkevičiaus „Quo vadis“, „Šv. Genovaitę“ ir dar šį tą)“, – rašė jis.

Į pirmąjį „Žiburio“ draugijos susirinkimą, surengtą 1911 metų sausio 14-ąją, susirinko 440 į ją įsirašiusiųjų (vėliau spaudoje bus atkreiptas dėmesys, jog „reta kur rasime tokį didelį skyrių“). Susirinkimas nurodė valdybai pasirūpinti leidimu įkurti šventadienius kursus vaikams ir suaugusiems. Klebono J. Laukaičio iniciatyva taip pat svarstyti sodžių skirstymosi į viensėdijas reikalai. Išrinktas komitetas (kun. J. Laukaitis, kun. J. Adomaitis, keletas ūkininkų), kuris padės skirstytis į viensėdijas. „Dievas davė mums naują kleboną kun. Laukaitį, kuris negailėdamas nei darbo, nei sveikatos žadinte žadina žmones prie geresnio gyvenimo. Savo karštais pamokslais griauna tamsybių galybę, išrodo blogas žmonių apsiėjimo puses, telkia visus vienybėn“, – džiaugėsi leipalingiečiai („Šaltinis“, 1911 m.). Parapijoje gerokai padaugėjo skaitančiųjų lietuvišką spaudą. Jeigu iki tų metų į ją pareidavo vos 10 egz. laikraščių, tai dabar ją vien „Šaltinio“ pasiekdavo apie 70 egz., o kur dar kita spauda: 10 egz. „Spindulio“, 6 – „Vienybės“, 3 – „Vilties“. Ir tai buvo tik gražaus darbo pradžia.

Klebono rūpesčiu buvo pastatyti puikūs parapijos namai, kuriuose įsikūrė krautuvė (kun. Jono Juodviršio iniciatyva), arbatinė, knygynas ir, svarbiausia, salė susirinkimams, galinti sutalpinti keletą šimtų žmonių. Priešais bažnyčios frontoną – kiek atokiau nuo šventoriaus iškilo nedidelė mūrinė Šv. Agotos koplyčia su šventosios statula viršuje. Parapijiečiai ypač džiaugėsi sale, kurioje buvo įrengta scena vaidinimams, o 1912 metais imtasi rengti ir pirmą Leipalingyje spektaklį. „Ir pas mus jau prasideda gražios pramogėlės jaunimui pasilinksminti, – dalijosi įspūdžiais leipalingietis autorius, pasirašęs slapyvardžiu Nuliūdęs („Šaltinis“, 1911 m. rugsėjo 3 (rugpjūčio 21 d.). – Štai šventadienis, po pamaldų, ar „Žiburio“ salėje, ar tai kieme susirenka jaunimas ratus daryti, visokiausias „aguonėles“, „rūteles“ ir „karvelėlius“ žaisti. Žiūri žmogus iš šalies ir gėries, kaip tai padoriai jaunimas linksminasi. Tai čia mūsų klebono nuopelnas, už tai jam ačiū“.

Leipalingio bažnyčia baigta statyti 1821 metais. Fundatoriaus kanauninko kun. Antano Kruševskio liga ir priartėjusi mirtis lėmė jai kuklesnę negu buvo sumanyta išvaizdą: be bokštų, be vidurinėje navoje projektuotos antros konsignacijos. Dabar kilo sumanymas pastatyti aukštą bažnyčios bokštą. Pasak kun. Bronislovo Vaišnoro, pasisiūlė savo lėšomis tai padaryti tuometinis Leipalingio dvaro savininkas inž. Petras Balinskis, lenkas. Tačiau jis iškėlė sąlygą, kad Leipalingio bažnyčioje būtų įvestas ir lenkiškas pamokslas. Klebonas kun. Juozapas Laukaitis, būdamas karštas lietuvis, su tuo nesutiko. Bažnyčia liko be bokšto, ir jis dėl to vėliau labai apgailestavo.

Tačiau klebonui pavyko bažnyčios labui nuveikti daug kitų gražių darbų, palikti ryškius savo veiklos pėdsakus. Kaip rašoma 1914 m. balandžio 19 (gegužės 2) d. „Vilties“ laikraštyje, J. Laukaitis įkūrė Leipalingio bažnyčios chorą, nupirko naujas  vėliavas bažnyčiai, įtaisė ant grotelių, kur dalijamas Šv. Sakramentas, užtiesalą, nupirko vadinamąją „Žvaigždę“, sieninį laikrodį, kas tapo labai paranku kiekvienam bažnyčios lankytojui, papildė ir pagražino procesiją aplink bažnyčią: „pirma nenešė merginos tam tikrais rūbais vėliavos ir mažytės mergaitės nebarstė gėlių“.

Dar vienas svarbus klebono kun. J. Laukaičio veiklos Leipalingyje baras – blaivybė. Jis pats buvo blaivininkas, to siekė ir tarp parapijiečių. 1912 metų pradžioje Leipalingyje buvo įkurtas kauniškės „Blaivybės“ draugijos skyrius. Tų metų balandžio 23-ąją, Velykų trečią dieną, įvyko pirmasis blaivininkų susirinkimas. Parapijos salė buvo sausakimša. Buvo išrinkta skyriaus valdyba: pirmininku kun. J. Laukaitis, pirmininko padėjėju – kun. J. Adomaitis, sekretoriumi – Aleksandras Baliūnas, kasininku – Ignotas Prapiestis, patarėju – Vincas Ūselis. Tą dieną į draugiją įsirašė 719 žmonių. Jie prisiekė visiškai arba iš dalies negerti svaiginamųjų gėrimų. Vėliau „Blaivybės“ draugijos narių skaičius išaugo iki 1350. Skyrius turėjo savo bibliotekėlę, skaityklą. Klebono paraginimu Leipalingio valsčiaus viršaičiu, teisėju taip pat buvo išrinkti blaivaus gyvenimo puoselėtojai.

Ne mažiau klebonui kun. J. Laukaičiui rūpėjo žmonių ekonominiai reikalai. Kaip jau minėta, jo iniciatyva sodžiai pradėjo skirstytis į viensėdijas (pirmieji išsiskirstė Vilkininkai, skirstėsi Sankonys ir Varnėnai, buvo nutarę keltis į viensėdžius dar du kaimai). Iš šios nelabai derlingų žemių parapijos surinko net 200 pajų marijampoliškės „Žagrės“ draugijos skyriui steigti.

Leipalingiečiai džiaugėsi geros širdies, nepaprasto darbštumo klebonu, juo labai pasitikėjo. Tačiau jau taip buvo lemta, kad po maždaug pustrečių metų (kai kurie autoriai klaidingai nurodo, kad J. Laukaitis Leipalingyje klebonavo tik metus) teko su juo atsisveikinti: kun. Juozapas Laukaitis 1912 m. spalio 20 dieną buvo išrinktas Suvalkų gubernijos atstovu į IV Rusijos Dūmą. Tų metų lapkričio 28 dieną pradėjo eiti naujas pareigas. Leipalingyje jį pavadavo vikaras kun. Juozapas Adomaitis.

Tačiau ir dirbdamas Valstybės Dūmoje leipalingiečių nepamiršo. Parvykęs į Lietuvą, dalyvaudavo leipalingiečių draugijų susirinkimuose, rūpinosi jų reikalais. „Viltyje“ rašoma, jog parapija dar esant klebonu J. Laukaičiui nutarė sudėti bažnyčioje naujas grindis, tačiau jam išvykus į Peterburgą, „kai kuriems nelabiems žmonėms pasistengus“, nutarimas vykdyti buvo atidėtas. Tačiau parvyko J. Laukaitis – ir vėl nutarimą sutarta vykdyti. 1915 m. birželio 19 (liepos 2) dienos „Viltyje“ pranešama apie Draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti komiteto nutarimus. Viename jų rašoma, jog „Dūmos atstovas kun. J. Laukaitis, Leipalingio skyriaus pirmininkas, pranešė apie verksmingą stovį gyventojų Leipalingio rajone. Tas stovis dar pablogėjo ištikus Leipalingy gaisrui. Sudegė 75 gyvenamos trobos ir 250 kitokių namų“. Komitetas Leipalingio skyriui skyrė 2000 rublių, kad būtų bent šiek tiek palengvintas žmonių gyvenimas.

Kaip rašo istorikas kun. J. Reitelaitis, kun. Juozapas Laukaitis 1918 metais grįžo į Lietuvą, trumpai klebonavo Leipalingyje ir tais pačiais metais išsikėlė į Seinus, į vyskupo A. Karoso kuriją. Tuo mūsų netrumpą pasakojimą apie kun. Juozapo Laukaičio metus, praleistus Leipalingyje, būtų galima ir baigti. Tačiau tenka atkreipti dėmesį į Elvyros Biliūtės-Aleknavičienės knygoje „Gaivusis šaltinis“ papasakotą su Leipalingiu susijusį epizodą. Autorė rašo: „Iš Leipalingio Lenkija kone ranka pasiekiama, todėl pasienio dvarininkai nesnaudė – ragino žmones jungtis prie Lenkijos. Vieną sekmadienio rytą parapijiečiai sučiupo tokius agitatorius ir atsivedė pas kleboną, vietos savivaldybės įkūrėją.

– Klebone, duok įsakymą pakarti! Daugiau negalima kentėti nuo lenkų savivalės!

Klebonas, matydamas įniršusius žmones, pirmiausia norėjo juos nuraminti:

– Uždarykite tuos niekadėjus į kiaulidę ir saugokite.

Klebonas Juozapas Laukaitis manė, kad po pamaldų žmonės bus mažiau įniršę ir lengviau išspręs gana painią situaciją (...)“

Deja, visa tai ir šiek tiek daugiau tik autorės išmonė. Kai Leipalingyje buvo kuriama lietuviška valdžia, kun. J. Laukaičio čia nebuvo. Lietuviškosios valdžios užuomazgos – parapijos tarybos kūrėju ir pirmininku buvo kun. Jonas Juodviršis. Tai jis 1919 m. sausio pirmąją paragino leipalingiečius stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Buvęs ir incidentas su lenkais. Bet viską, matyt, reikia papasakoti nuosekliau...

Leipalingio valsčiuje parapijos taryba (ne komitetas kaip kitur) buvo sudaryta 1918 m. gruodžio 4-ąją. Ją išrinko 67 kaimų įgaliotiniai. Tarybos pirmininko pareigas pradėjo eiti populiarusis kunigas Jonas Juodviršis, sekretoriaus – J. Bražinskas. Tačiau sukruto ir lenkai. Tų pačių metų gruodžio 25 dieną, per Kalėdas, jų agitatoriai suvažiavo į Leipalingio dvarą ir ėmė kurstyti vietinius lenkus bei jiems prijaučiančius lietuvių parapijos tarybą išvaikyti ir įkurti savo – lenkų tarybą. Apie tai sužinojo bažnyčioje besimeldžią žmonės. „Minia, – rašoma „Laisvosios Lietuvos“ 1918 m. gruodžio 31 d. numeryje, – išgirdusi apie gresiantį pavojų, sujudo, susirūpino. Apie šimtas vyrų, nežiūrint vokiečių žandarų, puolė į dvarą, bet jau pakeliui sučiupo vyriausius lenkų vadus, kurie, pajutę lietuvių sujudimą, norėjo pabėgti ir juos taip triukšmingai minia atlydėjo į kleboniją. Tie lenkų vadai – tai lenkų valdžios atstovas Florijonas Skaržinskis, parapijoje didžiausio Slabados dvaro (Miroslavo valsčiuje. – J. K.) savininkas, ir Jurgeliškių dvaro, Leipalingio parapijoje, savininkai Mykolas Szumkowskis ir jo sūnus Vaclovas Szumkowskis“. Kaip rašoma toliau, agitatoriai buvo priversti raštu „atsižadėti savo nedorų darbų“, kiekvienas atskirai parašydamas savo ranka deklaraciją, jog pasižada liautis agitavęs prieš Lietuvos Tarybą ir Laikinąją vyriausybę, taip pat atsižada visokios agitacijos lenkiškų organizacijų, nepripažįstančių Lietuvos Laikinosios valdžios, naudai. „Tūkstantinė minia, kuri laukė parapijos komiteto nusprendimo, buvo patenkinta tokiu bylos pabaigimu ir paleido nusikaltėlius, nė pirštu jų nepalietusi“, – pažymima laikraštyje.

Galimas daiktas, autorę suklaidino žmonių pasakojimai apie kunigo brolį vaistininką Antaną Laukaitį. Kaip tik tuo metu jis apsigyveno Leipalingyje, čia įkūrė vaistinę, aktyviai dalyvavo valsčiaus lietuviškos valdžios kūrimo darbuose, organizavo šaulius, dalyvavo kovose su lenkais. Ne kartą lenkų kareiviai ir banditaujantys jų partizanai, iš Druskininkų persikėlę per Nemuną, nusiaubė Leipalingio vaistinę, kleboniją, grasino susidoroti su vaistininku Antanu Laukaičiu, kunigu Jonu Juodviršiu, ir tik jiems pasislėpus pavyko to išvengti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija