Atnaujintas 2008 m. gruodžio 3 d.
Nr. 91
(1684)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kitas puslapis

Marija MACIJAUSKIENĖ

1932 m. Viekšniuose. Pirmoje eilėje:
Ievos Andrulytės pamotė Karolina
ir tėvas Dominykas Andrulis. Antroje
eilėje – Ieva Andrulytė ir Bronislovas
Andrulis, Ievos netikras brolis

Laima Levickienė

Studentės Ieva Andrulytė (kairėje)
ir Aldona Vokietaitytė
Ričardo ŠAKNIO fotokopijos

Mudvi su seseria pradėjome lankyti Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijos V klasę ir gyvenome pas mano krikšto mamą dr. J. Žakovičaitę  rašytojo E. Malco tėvų name Vytauto prospekte, kuriame vėliau, iškeldinus gyventojus, įsikūrė „Kauno dienos“ redakcija. Buvo 1945-ieji, tad pas tetą buvo ir daugiau prisiglaudusių. Tarp tų priklydėlių buvo ir Ieva Andrulytė. Mes tada nežinojom, kad ji – garsioji prieškario Šiaulių mergaičių gimnazijos direktorė, kurios globon tėvai mus ketino atiduoti, kai tik baigsime Pakruojo pradžios mokyklą.

Buvo vėlyvas ruduo. Medžiai visai nuogi. Miestas potamsis, autobusai nevažinėjo, tik retkarčiais prataksėdavo vežikas... Teta su Ieva išsiruošė į svečius pas okulistą Juozą Nemeikšą ir jo seserį Mariją, pedagogę, pirmųjų vaikų darželių Lietuvoje steigėją. Pasitarusios pasiėmė ir mudvi. Oras buvo žvarbus, nors ir namuose ne ką geriau – šildė tik „buržuika“ ir  gaminant maistą iš virtuvės sklindanti šiluma. Ta kelionė į svečius (gyveno Nemeikšos netoliese) buvo abiejų moterų iš anksto apgalvota – mudvi su seserimi patekome į rinktinę inteligentų sueigą, literatūrinę-muzikinę popietę.  Prieš kelis mėnesius sugrįžęs iš Štuthofo koncentracijos stovyklos Balys Sruoga, dailininkai D. Tarabildienė ir A. Žmuidzinavičius, dainininkai B. Grincevičiūtė ir J. Indra, balerina G. Sabaliauskaitė... Pirmąkart išgirdau šmaikštuolį J. Indrą, B. Grincevičiūtę, dainuojančią B. Dvariono jai parašytą „Žvaigždutę“, Balį Sruogą, mirtinoj tyloj iš lapelių skaitantį rašomo „Dievų miško“ fragmentus... Buvo jauku ir... paslaptinga. Tokia buvo mūsų pirmoji gyvenimiška pamoka.

Pamenu, kaip iš Ievos Andrulytės Kalėdų proga gavau atminimams albumėlį, kurio pirmajame puslapyje jos ranka buvo įrašytas Jurgio Baltrušaičio „Ramunėlės“ posmas. Tai buvo antroji pamoka, paskatinusi mane domėtis literatūra. Ne veltui jos devizas buvo: pažink save, ieškok dvasiniuose kloduose savojo kelio!

Pareiga. Gyvenimo tikslas. Pagarba gyviems ir jau išėjusiems. To ji mokė tiek dirbdama pedagoge, tiek vėliau bendraudama su jaunimu.

Yra išlikę I. Andrulytės-Aleksienės užrašų sąsiuviniai, kuriuose kalbama apie literatūrą ir jos reikšmę. „...Žmogus, ar jis šioks, ar jis toks, negali pasitenkinti vien medžiaginiu gyvenimu; gėlė stiebiasi į saulę, žmogus siekia idealo. (...) Bet pirm negu siekt idealą, reikia jį pažint, pažint gi jis galimas tik laisvėj. (...) Tai gerai suprato pirmieji mūsų tautos žadintojai.

Tautos laisvės branginimas, šviesos ieškojimas, – pagrindiniai obalsiai beveik visų mūsų rašytojų“.

Originali ir išradinga pedagogė I. Andrulytė-Aleksienė buvo istorikė, muziejininkė. Viską ji pasiekė tik atkakliu darbu. Atrodė, kad kiekvienas žingsnis, kiekviena jos diena skirta tam, kad daugiau sukauptų žinių, kurias panaudojo savo krašto, jo kultūros, žmonijos labui.

Ieva – Rygos lietuvė, išeivių iš Žemaitijos dukra. Tėvas dirbo vagonų fabrike. Būdama aštuonerių, ji liko našlaite. Tėvas netrukus atvedė pamotę. Tas faktas yra reikšmingas tolimesniam jos gyvenimui: atsistojus ant kojų rūpinosi artimaisiais, vėliau – savo kolegomis...

Ieva pradėjo lankyti Rygos lietuvių draugijos (jos pirmininkas buvo Pranas Mašiotas) išlaikomą „Žvaigždės“ pradinę mokyklą. Jos mokytoja buvo Malvina Misiūnaitė, kuri vėliau ją parengė gimnazijai. Ji buvo I. Andrulytės mokytojos idealas. Baigusi pradinę, įstojo į M. Spycinos privačią gimnaziją, kurioje gerai pramoko rusų, vokiečių kalbas, gavo prancūzų kalbos pagrindus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, atsidūrė Voroneže, kur susibūrė nemaža lietuvių kolonija. Čia mokėsi M. Yčo mergaičių gimnazijoje. Joje tada dirbo tikras pedagogų žvaigždynas: P. Mašiotas, S. Čiurlionienė, Z. Žemaitis ir kiti. Gyvenimas lėmė, kad I. Andrulytė greit tapo savarankiška, nuo mažumės žinojo, kad turi suprasti, o vėliau surasti ir eiti savo pašaukto tikslo link. Viską, ką darė, tiksliai, reikliai, neatidėliojant. Gausiose savo autobiografijose, rašytose įvairiais laikotarpiais, atsižvelgiant į anuometines tragiškas mūsų kraštui gyvenimo sąlygas, vienur kai kuriuos  faktus nutyli, kitus išryškina, pavyzdžiui, ne viename dokumente akcentuoja, kad jos tautybė – lietuvė, žemaitė, kad mokydamasi Voroneže ji netapo nei ateitininke, nei varpininke. Nepripažino jokių partijų – jos partija buvo sąžiningas darbas, pagarba ir rūpestis žmogumi, beatodairiška tėvynės meilė.

Taigi, iš Voronežo į Lietuvą 1918 metais grįžo ešelonu. Aplink nei giminių, nei tėvų – vienut vienintelė. Visi, rodės, tik savo reikalais, savo buitimi ir būtimi susirūpinę. Tačiau, kaip ne kartą buvo nutikę, I. Andrulytės kelyje pasirodė šviesulys – žymus spaustuvininkas Saliamonas Banaitis... Jis „... rūpinosi vaikais, likusiais be tėvų, – rašė vienoje iš savo autobiografijų, – ir mane atvedė į „Saulės“ rūmuose esantį bendrabutį. Aš įstojau į I Kauno lietuvių gimnazijos V klasę. Dėl sunkių materialinių sąlygų vėliau persikėliau į Kauno valstybinę mokytojų seminariją (čia mokėjo skurdžią stipendiją, kurios užteko tik pietums ir už butą susimokėti, kitas lėšas užsidirbdavo pamokomis – M. M.), kurią baigiau 1921 metais. 1920 metais kovų su lenkais dėl Vilniaus metu dalyvavau tose kovose kaip partizanė. 1921 m. pavasarį baigiau mokytojų seminariją ir buvau paskirta Ylakių vidurinės mokyklos mokytoja“.

Švietimo ministerija greit pastebėjo jos kompetenciją ir organizacinius gabumus. 1922 metais buvo komandiruota į Leipcigą susipažinti su naujų metodų pritaikymu pedagoginėje praktikoje. Nuo 1922 metų dirbo Šančiuose, vidurinėje mokykloje, dėstė istoriją ir matematiką. Pradėjusi dirbti Kaune, įstojo į Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakulteto istorijos skyrių. Ne kartą Švietimo ministerija jai paskirdavo vieną ar kitą darbą, pvz., perskaityti Kosto Korsako iš latvių kalbos versto M. ir R. Kaudzyčių romano „Matininkų laikai“ rankraštį ir pasakyti savo nuomonę. Buvo aktyvi visuomenininkė, 1937 metais dalyvavo moterų suvažiavime, devyniolika metų intensyviai dirbo Lietuvos Raudonojo kryžiaus organizacijoje ir dalyvavo tos organizacijos tarptautiniuose suvažiavimuose Rygoje, Taline, Paryžiuje, Ženevoje, Briuselyje, Berlyne. Ypač domėjosi tų miestų muziejų fondais. Švietimo ministerija, matydama jos veiklumą ir sugebėjimus, 1938 m. vasarą išsiuntė ją susipažinti su Vokietijos, Švedijos, Čekoslovakijos, Austrijos ir Prancūzijos mergaičių auklėjimo ir mokymo vidurinėse mokyklose sistemomis. Dienpinigių negavo – manykis kaip nori, bet komandiruotė buvo ypač dosni gautomis žiniomis ir pažintimis ne tik su tų kraštų kultūra, bet ir žmonėmis. Grįžus 1938 metais buvo paskirta Šiaulių mergaičių gimnazijos direktore. Buvusios mokinės (jos tada buvo 12-13 metų mergaičiukės) prisimena jos pamokas buvus gyvas, išradingas, skatinančias ieškoti, žinoti, suprasti ir pačiam daryti išvadas.

1940 metais po birželio įvykių buvo atleista iš darbo dėl ideologinių sumetimų. 1946 metais ją atleido iš Kauno mokytojų seminarijos istorijos mokytojos pareigų be teisės dirbti pedagogo darbą, o gauti bent menkiausią darbą su tokiu „bilietu“ buvo beveik neįmanoma. Jei ne draugai... Pradžioje dirbo venerinio dispanserio raštinėje, vėliau Respublikinėje bibliotekoje, o nuo 1949 m. spalio – M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Bet ir čia ji nesijautė saugi. Štai fragmentas iš muziejininkės E. J. Jaudegytės prisiminimų. „Skyriuje pas Ievą Aleksienę pamačiau ir prezidento A. Smetonos fondą, įvairias taures ir apdovanojimus. Tuo metu tai buvo stebuklas mano jaunoms akims ir jausmams. Visko būdavo. Po vieno „buitinio“ ginčo su vedėja (I. Aleksienė buvo taikomosios dailės ir istorijos skyriaus vedėja – M. M.) bendradarbė Janina, kai pasilikom vienos, pratarė: „Gaila man tos mūsų Aleksienės. Kiek ji iškentėjo, kiek pridrebėjo; juk ji buvo tarybinei valdžiai „neparanki“, kaip visi Lietuvos inteligentai. Ateidavo iš tam tikros įstaigos žmogėnas ar žmogėnai į direktoriaus kabinetą ir klausdavo, ar yra Ieva Aleksienė muziejuje.

O su budinčiais buvo sutartas ženklas. Mūsų direktoriui Petrui Stauskui būtinai prireikdavo nubėgti į tualetą. Tankiu žingsneliu prabėgdavo pro budintį Joną Matulionį, tampydamas savo marškinių rankogalį. Tas lėtai atsikeldavo ir tylėdamas lyg niekur nieko eidavo į antrąjį muziejaus kiemelį (I. Aleksienės kabineto langai kaip tik žvelgė į tą kiemą – M. M.), barškindamas raktais. Lėtai atidarydavo galinius vartus. O Ieva Aleksienė, visa tai pro langą matydama, skubiai užsimesdavo ant pečių savo kuklų paltelį ir per atvirus vartus bėgdavo A. Žmuidzinavičiaus namų link per sodą, šlaitu aukštyn link Savanorių prospekto (ji ten gyveno – M. M.). O budintis, kažkokį rakandą pasiėmęs, lyg niekur nieko lėtai grįždavo į savo darbo vietą, „nekaltom“ akim nulydėdavo žmogėnus, einančius į taikomosios dailės skyrių ieškoti „liaudies priešo“.

Šis pasakojimas mane sukrėtė. Kaip žmonės, išgyvenę baimes dėl fizinio išlikimo, persekiojimų, toliau normaliai gyvena... net pajuokauja...“

Nežiūrint tokios netikrumo aplinkos, ji dirbo su meile, nuoširdžiai bendravo su žmonėmis, neskirstydama, – batsiuvys, valytoja ar įžymybė. Jos pastabos, užrašai – tikras to laikotarpio metraštis.

Užrašų fragmentas iš to laikotarpio, kai I. Aleksienė dirbo Respublikinėje bibliotekoje. „1948 IV 21. Buvo laidotuvės – Jablonskienė senutė baigė žemės kelią. Gerų žmonių giminė. Jonė praeity, prof. K. Jablonskis ir Rimutė – mieli, šviesūs žmonės mano kelyje. Dalyviai eisenoje į kapus – lyg skeveldros sudužusio laivo. Grįžusi pabaigiau skaityti prof. K. Jablonskio „Valstiečių sukilimas D. Kunigaikštystės valsčiuose pirmoje XVI pusėje“.

(...) Ak, kiek jis pranašesnis už mane.

...Vežėme knygas. Koks klaikumas tos suverstos, sunaikintos knygos; jos lyg purve pūvantieji rudens lapai. Tarp jų radau (...) Balio (Sruogos – M. M.) knygą, kartu su jomis lyg jų linkėjimai pasiekė, lyg iš požeminės srovės šiluma sušildė, pradžiugino“. Ir vėl apie jos dėmesį žmogui, kurį pažįsti ar pažinojai ar kuriam reikalinga pagalba. Tai mažiau žinomas I. Andrulytės-Aleksienės gyvenimo puslapis, nes pati niekad tuo nesigirdavo ir nesididžiavo – elgdavosi taip, kaip liepė jos vidinis balsas.

Apie I. Andrulytės  buvusius mokinius nėra ką ir kalbėti – ryšiai niekada nenutrūko. Ievai jie buvo tarsi giminės, tarsi brangiausi vaikai, tačiau distancija liko – tai prigimtinė savybė.

Pasakoja muziejininkė E. J. Jaudegytė: „Vienu metu Ieva Aleksienė pradėjo ypatingai rūpintis M. K. Čiurlionio sese Valerija Karužiene (pasakojamuoju laikotarpiu jos muziejuje buvo vyriausios kartos atstovės – M. M.).

Iki jos kabineto buvo toloka, tai dažnai girdėdavau, kaip vedėja skambindavo ir aiškindavo, kad reikia nepamiršti ir savimi pasirūpinti. Reikia eiti pietauti. Ta gal atsikalbinėdavo nenorėdama gaišti laiko. Ir tada daug kartų vedėja išeidama man paaiškindavo, kad reikia eiti pas V. Karužienę ir vis tiek ištempti ją pietauti „Po bokštu“ (tai buvusi kavinukė „Liepaitės“ – M. M.). Sakydavo, kad reikia Valerija pasirūpinti, o tai visai sugadins sveikatą. Ir, atrodo, vedėjai pavykdavo savo draugę pamaitinti. Į šią kavinukę per pietų pertrauką daug muziejininkų bėgdavo užkąsti“.

Arba Paulius Galaunė, savo laiku taip pat „sergėtojų“ nulinčiuotas: atleistas iš pareigų tiek muziejuje, tiek ir Vilniaus aukštosiose mokyklose, kur dėstė meno istoriją ir muziejininkystę. I. Aleksienė ir jo nepaliko ramybėje. Yra išlikęs fragmentas straipsnio ar pranešimo grafiko, menotyrininko ir muziejininko Pauliaus Galaunės 70-mečio proga, kur autorė detaliai aptaria nuopelnus Lietuvos kultūrai, jo plačią erudiciją.

I. Aleksienė visada rėmė tėvą, pamotę, jos vaikus, pamotės dukrą Onutę su šeima. Ypač pokario sunkmečiu, kai jos vyras 1948 m. rudenį žuvo Alovės valsčiuje, palikęs šeimą be pragyvenimo šaltinio, o jos krikštaduktė Laima, persirgusi infekcine liga, pradėjo kursti. Vėl Ievos užrašai ir pačios Laimos pasakojimas: „1948 IV 30 sugrįžo Ancytė. Buvo pas daktarus. Nunešiau miltų, dėl kurių kelias valandas stovėjau eilėje. Bėgau ir eilėje stovėdama gavau duonos. Buvau pavargus...“

Kai jos mažoji krikštaduktė pradėjo kursti ir gydytojas pasakė, kad neteks visai klausos, Ieva viską darė, kad jos gyvenimas būtų turtingesnis ir prasmingesnis, kad nepultų į paniką. Čia jau pati tautodailininkė Laima Levickienė pasakoja: „Kai tik ateidavo, mane vesdavo pasivaikščioti, ir į muziejų, ir pas dailininkus, ir pas Dziūnytę (mano krikšto motiną dr. J. Žakovičaitę – M. M.), ir Nemeikšas. Nemeikša, pamenu, nusivedė mane pas savo mažus ligoniukus karo ligoninėje ir pasakė: „Čia mano draugai“. Turbūt norėjo pasakyti, kad geriau negirdėti, negu nematyti. Su teta Ievute būdavome ir gamtoje, kad matyčiau, kokia ji, jos spalvos... Pirkdavo knygas. Buvome pas dailininką Joną Šileiką. Jis gyveno netoli Obuolių gatvės nedideliame mediniame namelyje. Buvo didelis nejaukus beveik tuščias kambarys. Vėliau sužinojau, kad čia su mokiniais tapydavo modelius. Ir pas A. Žmuidzinavičių daug kartų lankėmės. Pamenu pirmąjį. Buvo Antaninės. Teta ėjo pas jį ir vedėsi mane. Didžiajam kambary (svetainėje – M. M.) jau sėdėjo ponios ant tokios sofkutės. Jos labai nustebo, kad teta į svečius atėjo su vaiku. O Žmuidzinavičius ir sako: „Einam, aš parodysiu savo dirbtuvę“. Aš dairiausi į paveikslus. Ant molberto stovėjo nebaigtas tapyti... Vesdavo į kiemą, filmus parinkdavo dažniausiai istorinius. Žiūrėdavom kartu. Grįžus duodavo jos užrašytą filmo turinį, kad palyginčiau, ką mačiau... Daug pasakodavo iš istorijos...

Kai nuvežė į Maskvą pas gydytojus, taip pat lankėm muziejus. Ir Leningrade visus muziejus apžiūrėjau.

Ievutės buvusi mokinė vienuolė dirbo neprigirdinčiųjų mokykloje Vilijampolėje, tai ji patarė, kad turi su manim kalbėti (tada dar šiek tiek girdėjau) aiškiai, kad neužmirščiau kalbos...

Kai atvažiuodavo Ievutės pamotė, o mano močiutė, jų santykiai buvo šilti. Kai močiutė pradėjo akti, vedžiojo pas daktarus ir visada palydėdavo į stotį išvažiuojant.

Pasakojo daug ir apie M. K. Čiurlionį, ir apie rašytojus. Kartą Ievutė pasiėmė mane ir mano tėvelį ir nuėjom į Katedrą... Tada ir Maironį mačiau (antkapio stelą – M. M.)“.

Žinau ir kitą atvejį. Pokario metais, stojant į aukštąją mokyklą, didžiulę vertę turėjo būsimojo studento charakteristika – ji būdavo lemtinga, ypač jei stojamųjų egzaminų pažymiai tokie patys. Ieva Andrulytė dėl labai kuklios ir nelandžios merginos važiavo į Vilnių, susirado pažįstamus dėstytojus ir savo buvusius mokinius ir išrūpino, kad būsimoji pedagogė būtų priimta ne tik mokytis į Vilniaus universitetą, bet ir gautų bendrabutį. Tokia jau ta Ieva Andrulytė buvo.

Mane labai sujaudino laiškas tėvui, kurį radau tarp daugybės įvairiausių užrašų, laiškų ir dokumentų; jais leido pasinaudoti rašant jos krikštaduktė Laima. Keli to laiško fragmentai.

„Kaunas 21 II 25

Brangus Tėtuši, šiandien mes švenčiame Lietuvos nepriklausomybės pripažinimą. 1918 m. vasario 16 d., dar vokiečiams Lietuvoje besant, Tautos Taryba, susidedanti iš geriausių bent Lietuvoje likusių tėvynės mylėtojų, paskelbė, jog Lietuva, tiek amžių svetimą jungą kentusi, nori būti laisva, nepriklausoma! (...)

Mano gerasis Tėtuši, žinai, kas taip kalbėjo, kas išdrįso to reikalauti? Ogi baudžiauninkų vaikai, bet tik tie, kurie nors ir dygliuotu erškėčių keliu eidami įgijo mokslo šarvus. Mokslas nurodė jiems tikrą kelią, mokslas įdrąsino juos. (...)

Man labiausiai patiko baltas Rotušės bokštas su plevėsuojančiomis vėliavomis į visas puses, kurios, rodos, norėjo visam pasauliui pasirodyt, pasididžiuot. Pašventinus valstybės vėliavą, paėmė ją paprastas raitas kareivis, stovintis tarp dviejų kitų nuogais plikais kardais. Matai, ir čia gražus simbolis – ne generolas, bet paprastas kareivis neša vėliavą, mūsų šalis, vargšų šalis, vargšai ir valdo ją.

Bučiuoju Tave. Tavo Eivė“

Ak, reikėjo nors išvardyti publikacijas ikikarinės Lietuvos spaudoje istorinėmis, pedagoginėmis, moterų saviauklos ir kitomis temomis. Reikšmingiausia jos knyga, ilgų tyrinėjimų darbas – „Senojo Egipto dailė“, pasirodžiusi 1968 metais. O įvairių asmenybių fondų aprašai Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje, dirbant M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, studijos „Senojo Egipto plastika Kauno dailės muziejuje“ (tuo metu M. K. Čiurlionio muziejus taip ir vadinosi – M. M.), „Serapis – helenistinės gadynės padaras“, „Kinų porcelianas“, „Delfio fajansas“, „Tarybinio laikotarpio taikomoji dailė Kaune“ ir kiti darbai.

Kiekvieną žmogų, kurį pažinojome, prisimename vis kitaip: aplinkybės, pažinties laipsnis... Norėčiau vėlgi pacituoti E. J. Jaudegytę.

„Juo daugiau laiko nubėga, tuo labiau suvokiam, jog tie žmonės – ASMENYBĖS, epocha, mūsų tautos kultūra ir istorija.

Ievą Aleksienę, dar kai buvau visai mažytė, dažnai matydavau einančią Savanorių prospektu... Eidavo vienodu lėtu žingsniu, šiek tiek palinkusi, susikūprinusi, žvilgsnis – tiesus, kaip gatvė, atrodė, žvelgė viena kryptimi, prieš save. Tai buvo tikrai iškili asmenybė, žingeidi, ieškanti, atrandanti, nerimstanti, stebinanti savo žiniomis. Dažnai eidavo skaityti paskaitų. (...)

Ieva Aleksienė buvo kontrastinga ir spalvinga asmenybė. Bet taip būna su daugeliu iškilių žmonių. Kai būdavo šventės, minėjimas ar kokios iškilmingos progos, stebėdavomės Ievos Aleksienės elegancija. Atrodė, jog parlėkusi į namus skubiai persirengdavo ir pasipuošdavo tuo, kas po ranka pakliūdavo. Tai su polėkiu užmestas šalis, elegantiška suknia ar kostiumėlis, prisegta didžiulė sagė, apyrankė, žiedas ar karoliai. Bet tie akcentai taip buvo suderinti, natūralūs, jog visi atsigėrėti negalėdavo. Į jos puošnumą ir paprastumą tiesiog būdavo „skanu“ žiūrėti. Vešlių žilų plaukų kupeta, laisvai sušukuoti, ir visa povyza spindėjo įgimta elegancija. Ievai Aleksienei turbūt buvo įgimtas ar išsiugdytas išdidumas ir savo vertės pajautimas. Bet tai ir padeda išlikti žmonėms, šeimoms, miestams, tautoms ir valstybėms. Tai ne yda, tai vertybė“.

Žinoma, mano pasakojimas – tik peltakių žymės, kontūrai portreto asmenybės, vertos rimtos monografijos. Labai daug kas liko nepasakyta, bet tai jau atiteks mano rašomai knygai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija