Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Piligrimystė
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Popiežiaus mintys pradedant Adventą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI prie savo pirmtako Dievo tarno Pijaus XII paminklo, pastatyto prie Romos Šv. Lauryno bazilikos

Šventąjį Tėvą pasitinka Šv. Lauryno parapijos bendruomenės tikintieji

Šventasis Tėvas aukoja Pirmojo Advento sekmadienio šv. Mišias

Benediktas XVI susikaupė maldai prie žymaus politiko Alčidės de Gasperio kapo

Šventasis Tėvas su katedra administruojančiais tėvais kapucinais apžiūri šv. Lauryno kankinystės vietos memorialą

Popiežius Benediktas XVI meldžiasi prie Šv. Lauryno katedroje palaidoto palaimintojo Pijaus IX kapo

Bažnyčia turi nešti viltį

Didelio nerimo laikotarpiu, kurį sukėlė pasaulį ištikusi sunki ekonominė krizė, nesibaigiantys konfliktai ir vis ryškėjančios ekologinių permainų fatališkos pasekmės, popiežius Benediktas XVI prasidėjusiam Adventui iškėlė vilties šūkį, kurį turi skelbti Bažnyčia. Lapkričio 29 dienos pavakare Šv. Petro bazilikoje vadovautų Pirmojo Advento sekmadienio Mišparų homilijoje Šventasis Tėvas nurodė į apaštalo šv. Pauliaus laiško Tesalonikiečiams paraginimą, kad Viešpaties „atėjimui“ reikia ruoštis „nepriekaištingai“. Šventasis Tėvas taip pat paaiškino, kad šiame kontekste sąvoka „atėjimas“ (graikiškai „parousia“, lotyniškai „adventus“) reiškia daugiau nei ateities įvykį, nes pats jo laukimas vyksta dabartyje per tobulą budėjimą kiekvienu asmens (dvasios, sielos, kūno) dėmeniu.

Būtent toks išgyvenimas bei slėpinio sudabartinimas vyksta ir liturgijos šventime, kai laukdami Viešpaties sugrįžimo laikų pabaigoje, žinome, jog „ta laikų pabaiga jau prasidėjo su Kristaus mirtimi ir prisikėlimu“. Štai kodėl šios laukimo būsenos, kupinos išankstinio džiaugsmo, nusakymui geriausiai tinka „vilties“ sąvoka. „Adventas yra dvasinis vilties par excellence metas ir šiuo laikotarpiu visa Bažnyčia yra pašaukta būti viltimi sau pačiai ir pasauliui, – kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Visas tos mistinio kūno dvasinis organizmas įgauna, jeigu taip galima pasakyti, vilties spalvą“. Pradėdama  laukimo kelionę Dievo tauta panyra į šį slėpinį, žinodama, kad mūsų Dievas yra „Dievas, kuris ateina“, ir kviečia eiti Jo pasitikti.

Aiškindamas, kokiu būdu šis laukimas turi būti įprasminamas, popiežius Benediktas XVI pasirėmė 141 ir 142 psalmių komentarais. Jis nurodė, kad Bažnyčios kelyje „tarp Dievo laiko ir žmonių laiko“ yra iškilę daugybė pavojų, keliančių grėsmę jos šventumui bei „nepriekaištingam integralumui“, apie kurį kalba apaštalas šv. Paulius. Tai kartu yra ir raginimas kiekvienam Bažnyčios nariui, kuris savojoje budėjimo būklėje turi būti teisingas visiems, vengti gundymo žabangų, ypač malonumų, kurie pažeidžia žmogiškąjį orumą ir dorą, kurie neša skurdą kitiems.

142-oji „kančios“ psalmė skatina pamąstyti apie per Kalėdas užgimstančio Jėzaus sunkų žemiškojo gyvenimo patyrimą. „Savo pirmuoju atėjimu, įsikūnijimu, Dievo Sūnus norėjo dalytis mūsų žmogiškosiomis sąlygomis, – sakė Šventasis Tėvas. – Žinoma, Jis buvo be nuodėmės, tačiau dėl mūsų išganymo dalijosi visas jos pasekmes“. Todėl Advento laikotarpis, skatinantis su užuojauta priimti „ateinančio“ Dievo Sūnaus žmogiškuosius kentėjimus, taip pat primena mūsų pačių situacijos sunkumą bei viltingą išganymo poreikį. „Mes laukiame Viešpaties atėjimo ne kaip gražaus papuošalo jau išgelbėtam pasauliui bei vienintelio kelio išsilaisvinimui iš mirtino pavojaus, – kalbėjo Popiežius. – Ir mes žinome, kad Jis pats, Išlaisvintojas, turėjo kentėti ir mirti, kad išvestų mus iš kalėjimo“ (plg. Ps 142, 8).

Toks psalmių mokymas apsaugo mus nuo vilionių vengti ar „pabėgti nuo realybės“, nuo persiėmimo „klaidinga viltimi“ šiuo Advento laikotarpiu. Iš tikrųjų, laukiant Išganytojo užgimimo, šventųjų Kalėdų, negalima užmiršti „mūsų asmeninės ir kolektyvinės egzistencijos dramatiškos prigimties“. Tikroji ir patikima viltis visada turi ir „velykinį“ bruožą, todėl mes šloviname Kristų, kaip įsikūnijusį, nukryžiuotą ir prisikėlusį Viešpatį. Baigdamas homiliją popiežius Benediktas XVI kvietė, sekant Švč. Mergelės Marijos pavyzdžiu, klusniai atsiduoti Šventosios Dvasios veikimui, kad įsikūnijęs Taikos Dievas galėtų mus sušventinti ir kad Bažnyčia taptų vilties visoms tautoms ženklu ir įrankiu.

Šventumo pavyzdys einant pasitikti Jėzų

Pirmąjį Advento sekmadienį popiežius Benediktas XVI aplankė Romos Šv. Lauryno parapijos bendruomenę ir aukojo šv. Mišias senojoje bazilikoje. Šiuo vizitu iškilmingai buvo baigti šv. Lauryno (225-258) metai, kuriais minėtos garsiojo diakono ir kankinio mirties 1750-osios metinės. Bažnyčią valdant popiežiui Sikstui II senojoje Romos imperijoje Laurynas buvo artimiausias jo pagalbininkas, arkidiakonas, kuriam buvo pavesta administruoti bažnytinę nuosavybę, aukas ir rūpintis parama vargšams. Tuometiniam imperatoriui Valerianui leidus persekioti krikščionis, buvo žudomi vyskupai ir kunigai. Toks likimas ištiko ir popiežių Sikstą II, kurį į kankinystės vietą atlydėjo ištikimasis tarnas Laurynas.

Po kelių dienų buvo sulaikytas ir pats diakonas ir pareikalauta, kad atiduotų „Bažnyčios turtus“. Šv. Laurynas, paprašęs laiko, išdalijo jo žinioje buvusias aukas vargšams ir ligoniams. Būtent jie ir atlydėjo arkidiakoną į teismą. Teisme šv. Laurynas, rodydamas į savo palydą, sakė: „Štai Bažnyčios turtai – Bažnyčia tikrai turtinga, daug turtingesnė už patį imperatorių“. Pasak tradicijos, imperatoriaus Valeriano nurodymu šv. Laurynas buvo sudegintas ant žarijų, kad patirtų baisią kančią. Tačiau istorijos ekspertai įsitikinę, kad šv. Laurynui, kaip ir kitiems pasmerktiesiems, buvo nukirsta galva. Ant jo kapo į krikščionybę atsivertęs imperatorius Konstantinas IV amžiaus pradžioje pastatė pirmąją šventovę, kurią vėliau gyvenę popiežiais didino ir puošė. Antrojo pasaulinio karo metais Šv. Lauryno bazilika labai nukentėjo nuo amerikiečių karinės aviacijos bombardavimų. Vėliau ji buvo restauruota.

Šv. Mišių homilijoje, kalbėdamas apie šv. Lauryno kankinystės jubiliejų, Benediktas XVI pabrėžė jo „rūpestį vargšais, dosnią tarnystę Bažnyčiai karitatyvinėje srityje, ištikimybę Popiežiui, dėl kurios sekė iki aukščiausio kankinystės išbandymo ir herojiško liudijimo“. Šventasis Tėvas priminė ir savo pirmtako šv. Leono Didžiojo žodžius apie šv. Lauryno žiaurios mirties prasmę: „Liepsnos negalėjo nugalėti Kristaus meilės, ir ugnis, kuri jį degino iš išorės, buvo silpnesnė už tą, kuri degė jo viduje“. Popiežius Benediktas XVI taip pat pabrėžė, kad šv. Lauryno šventumo žinia labai tinka prasidėjusiam Adventui, kadangi toks ėjimas pasitikti Jėzaus, kuris pats ateina mūsų lankyti, nėra tik mados reikalas, – jis išryškina žmogaus nuolatinį polinkį siekti Dievo.

Šventasis Tėvas linkėjo, kad šv. Lauryno kankinystės jubiliejiniai metai paskatintų tikinčiųjų bendruomenę, atnaujintų prieraišumą prie Kristaus, skatintų geresnį supratimą priklausymo jo Mistiniam Kūnui, Bažnyčiai. „Šv. Laurynas, tas herojiškas nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus liudytojas, kiekvienam tikinčiajam tebūna nuolankaus pasidavimo dieviškajai valiai pavyzdys“, idant apaštalo šv. Pauliaus žodžiais (plg. 1 Kor 1, 7-9), ir mes iki galo gyventume taip, kad išliktume „nenusikaltę“ Viešpaties apsireiškimo dieną.

Popiežius Benediktas XVI homilijoje priminė prieš 50 metų mirusio jo pirmtako Pijaus XII gražaus dosnumo pavyzdį: 1943 metų liepos 19 dieną subombardavus Šv. Lauryno baziliką, jis tuoj pat atskubėjo pareikšti užuojautos nukentėjusiems ir kartu su jais meldėsi tarp šventovės griuvėsių. Šventasis Tėvas paminėjo ir bazilikoje palaidotą palaimintąjį popiežių Pijų IX bei prieangyje esantį žymaus politiko kapą, Italijos krikščionių demokratų partijos įkūrėjo Alčidės de Gasperio (1881-1954), kuris propagavo krikščionišką požiūrį į Europos vienybę.

Viešpats dovanoja savo laiką

Advento ir prasidėjusių naujųjų liturginių metų temą popiežius Benediktas XVI pratęsė savo apmąstymuose, kai sugrįžęs iš pastoracinio vizito po Šv. Lauryno parapiją susitiko su maldininkais Šv. Petro aikštėje tradicinei sekmadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldai. Jis atkreipė dėmesį, kad ir susiklosčiusi situacija, ir liturginių metų pradžia skatina susitelkti į paties laiko klausimą. Mes skubame ir dažnai sakome:  „Aš neturiu laiko“. To laiko nebelieka ir Viešpaties paieškai, nors galbūt mes net nenorime Jo ieškoti ir surasti.

Bet čia Dievas parodo savo iniciatyvą – duoda mums savo laiką, ką su nuostaba pajuntame prasidėjus Adventui. „Taip, Dievas dovanoja mums savo laiką, kadangi įėjo į istoriją savo Žodžiu ir savo išganymo darbais, atverdamas ją amžinybei, padarydamas ją Sandoros istorija“, – kalbėjo Šventasis Tėvas. Šia prasme laikas yra Dievo meilės ženklas, dovana, kurią žmogus gali išnaudoti geriems tikslams arba tuščiai iššvaistyti, neįžvelgdamas tikrosios vertės. Padėdamas geriau susiorientuoti, Popiežius priminė išganymo istorijos tris pagrindinius etapus: pasaulio sutvėrimą, Žodžio įsikūnijimą – atpirkimą ir Viešpaties sugrįžimą, įskaitant Paskutinįjį Teismą.

Šių trijų etapų negalima priimti įprasta chronologine seka, nes nors ir prasidėję skirtingu metu, visi jie vyksta ir dabartyje. Pavyzdžiui, nors sutvėrimas buvo visko pradžia, tačiau jis tęsiasi toliau kaip kosminis vyksmas iki laikų pabaigos. Taip pat ir Įsikūnijimas – atpirkimas, nors vyko konkrečiomis istorinėmis sąlygomis – Jėzui gyvenant žemėje, bet išplečiamas į visas epochas. Taip pat ir Viešpaties galutinis sugrįžimas bei Paskutinysis Teismas, kuris nuolat laukiamas po Kristaus kryžiaus aukos, daro įtaką kiekvieno žmogaus egzistencijai. Štai kodėl yra aktualus Pirmojo Advento sekmadienio Evangelijos skaitiniuose girdėtas Jėzaus paraginimas: „Budėkite!“ (Mr 13, 33), kadangi „tik Dievas žino valandą, kada būsime pašaukti atsiskaityti už savo gyvenimą“. Šventasis Tėvas paaiškino, kad prasmingas budėjimas reiškia „neprisirišimą prie žemiškųjų gėrybių, nuoširdžią atgailą už padarytas klaidas ir aktyvius artimo meilės darbus“, o pirmiausia nuolankų bei pasitikintį atsidavimą į gailestingojo Tėvo rankas.

Sukalbėjęs „Viešpaties Angelas“ maldą popiežius Benediktas XVI priminė, kad lapkričio 30 diena yra šv. Andriejaus, apaštalo šv. Petro brolio, liturginė šventė. Šv. Andriejus yra Konstantinopolio Stačiatikių Bažnyčios dangiškasis globėjas, todėl Šventasis Tėvas pagal nusistovėjusią tradiciją pasiuntė broliškus Romos Katalikų Bažnyčios sveikinimus ekumeniniam patriarchui Baltramiejui I, su kuriuo šiemet buvo susitikęs net tris kartus. Vatikano delegacijos, kuriai vadovavo Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis, perduotame sveikinimo laiške džiaugiamasi esmine teologinio dialogo, kuris turi „priartinti pilnutinę bendrystę“, pažanga.

Baigdamas kalbą Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams, popiežius Benediktas XVI pakvietė visus melstis už brutalaus teroristinio išpuolio Mumbajuje (Indija) aukas, taip pat už žuvusiuosius kovose tarp krikščionių ir musulmonų Džose (Nigerija). Skiriasi šių pastarojo meto tragiškų įvykių priežastys ir aplinkybės, tačiau beprasmio smurto pasmerkimas abiem atvejais turi būti vienodas. „Prašykime Viešpatį, kad paliestų širdis tų žmonių, kurie mano, kad taip galima išspręsti vietines ar tarptautines problemas. Duokime romumo ir meilės pavyzdį kurti Dievo ir žmogaus vertą visuomenę“, – kalbėjo Šventasis Tėvas.

© 2008 „XXI amžius“