Atnaujintas 2008 m. gruodžio 5 d.
Nr. 92
(1685)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Be kaltės Pradėtoji

„Visi žmonės be malonės gimėm griekuose, nedorybėj ir bjaurybėj, žuvom varguose; Tu gi grieko nežinai, šventa graži amžinai, prasidėjai, užtekėjai, mylistos pilna!“ – šitaip daugiau nei prieš šimtą metų rašė lietuvių poezijos klasikas vysk. Antanas Baranauskas. Bėga metai, tačiau šių žodžių prasmė nesensta, nes mes visi, atėję į šį pasaulį su pirmapradės kaltės suteptimi, net ir Krikšto sakramento maudyklėje numazgoti bei vėliau sąmoningai krikščionišką gyvenimą puoselėdami, patiriame savyje tam tikrą vidinę priešpriešą, kurią glaustai  apibūdina apaštalas Paulius: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Rom 7, 24-25).  

Nekaltai Pradėtosios šventės proga negalvokime, kad Švč. M. Marija, nepaprastos Dievo malonės apsaugota nuo gimtosios nuodėmės veikimo, buvo taip pat nuolat lydima tos ypatingos dieviškos globos, kurios dėka Jai nereikėjo dėti jokių asmeninių pastangų, kovojant su įvairiomis gyvenimo įtampomis ir pagundomis. Jei jau pats Viešpats Jėzus buvo visaip mėgintas, tačiau išliko nenusidėjęs (plg. Žyd 4, 15), be abejo, ir Jo ištikimajai mokinei – motinai Marijai teko panašią gyvenimo bandymų taurę gerti.

Marijos sumišimas, kai angelas Gabrielius Jai praneša naujieną apie būsiantį Įsikūnijimą, Jos švelnus priekaištas dvylikamečiui Jėzui dėl Jo „pradingimo“ Jeruzalėje, Jos širdį veriantis buvimas prie kryžiaus, ant kurio merdi Tas, be kurio Ji negali gyventi, – visa tai liudija, jog Marija, kaip ir Jėzus, perėjusi per visų išmėginimų ugnį, tapo ryškiausiai degančiu dieviškos meilės fakelu, į kurį žiūrėdami galime išgirsti Jėzaus (Šventosios Dvasios įkvėpime) tariamus žodžius: „Tai mano mylimoji Motina, kuria gėriuosi. Jos klausykite“.

Panašiai kaip Jėzus, žengęs į Dangų, siuntė mums Dvasią Globėją, kad Ji mums nuolat primintų, ko mus moko Jėzus bei Bažnyčia, taip ir pati Trejybė siunčia mums Dievo Motiną, kad Ji būtų tikintiesiems tiesiausiu tiltu, kuriuo eidami (su rožinio slėpinių apmąstymu) galėtume saugiausiu būdu pasiekti išganymo pilnatvę Dieve.    

Apie Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą prasmingai rašo Antanas Maceina:„ Kristus turėjo prisiimti visą žmogiškąją prigimtį. Jis turėjo būti tikras žmogus, ne žmogaus iliuzija, šešėlis, šmėkla, kaip pirmaisiais amžiais skelbė doketų erezija. Tačiau Dievas negalėjo prisiimti nuodėmės. Nuodėmė nebuvo ir nėra sudedamasis žmogiškosios prigimties pradas. Ji yra atėjusi prigimčiai iš šalies. Ji kenkia prigimčiai ir ją ardo. Todėl Kristus turėjo prisiimti visą žmogiškąją egzistenciją, išskyrus nuodėmę. Tačiau kaip tik dėl to Jis galėjo įsikūnyti tik tokioje moteryje, kuri nė vieną savo buvimo momentą nebūtų buvusi nuodėminga“.

Taigi Nekaltai Pradėtoji turėjo dievišką privilegiją pagimdyti Dievo Sūnų, kuris perkeitė ir tebekeičia žmonių širdis, kad jos panašėtų į Jo Širdį. Dabar Jis savo atperkamąjį darbą tęsia šv. Mišių metu ir per savo sekėjus, kurie, šv. Pauliaus pavyzdžiu, aukodami savo maldas bei įvairius kentėjimus už kitus žmones prisideda prie nepakartojamos Atpirkėjo kančios bei Jo prisikėlimo nuopelnų  dar didesnio veiksmingumo (plg. Kol 1, 24).

Jei tautų apaštalas drįsta tarti: „Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19), tuomet dar labiau šie žodžiai tinka mūsų dangiškajai Motinai Marijai, nes Jos didysis Širdies troškimas – kad visi žmonės laimingai pasiektų amžinosios Jeruzalės uostą, gali būti išreikštas Jos pačios prieš 400 metus Šiluvoje nuskambėjusiu kvietimu, kurį truputį perfrazuodami šįsyk taip pateikime: „Žmonės, pernelyg  nesureikšminkite žemiškojo gyvenimo darbų, bet visomis išgalėmis stenkitės šlovinti Dievo Sūnų, kad būtumėte verti su Juo ir Manimi susitikti Danguje“.

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija