Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Permainingas patriarcho kelias

Mindaugas BUIKA

Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Aleksijus II

Vaikystėjė, su savo mylimu šuneliu

Laidotuvėse dalyvavo Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I

Patriarcho pagerbti atvyko du kardinolai: Valteris Kasperis ir Rožeras Ečegerajus

Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchą Aleksijų II pagerbia Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Sinodo nariai ir stačiatikiškų valstybių vadovai

Laidotuvių procesijoje patriarcho Aleksijaus II palaikai perkeliami iš Išganytojo katedros į Kristaus Apsireiškimo katedrą, kurioje buvo palaidotas

Vatikano pagarba ir nuopelnų pripažinimas

Su didelėmis bažnytinėmis ir valstybinėmis iškilmėmis Maskvos Kristaus Apsireiškimo katedroje palaidotas Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas patriarchas Aleksijus II. Dalyvaujant dešimčiai tūkstančių tikinčiųjų, Rusijos politinei vadovybei (prezidentas Dmitrijus Medvedevas ir premjeras Vladimiras Putinas), gedulingoms apeigoms gruodžio 9 dieną vadovavo metropolitas Kirilas, paskirtas laikinuoju (locum tenens) Bažnyčios administratoriumi, kol bus išrinkta nuolatinė jos galva. Tarp iš viso pasaulio susirinkusių religinių lyderių laidotuvėse dalyvavo Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I ir Gruzijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Ilija II. Šventajam sostui atstovavo autoritetinga delegacija, kurioje buvo net du kardinolai – Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Valteris Kasperis ir Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas emeritas kardinolas Rožeras Ečegerajus. Gruodžio 5-ąją, patriarcho mirties dieną, Rusijos Stačiatikių Bažnyčios sinodui pasiųstoje užuojautos telegramoje popiežius Benediktas XVI pripažino velionio „pastangas siekiant Bažnyčios atgimimo po sunkios ideologinės (komunistų) priespaudos, kuriai priešinosi daugybė kankinių ir tikėjimo išpažinėjų“. Šventasis Tėvas taip pat nurodė į Aleksijaus II „ryžtingą kovą ginant žmogiškas ir evangelines vertybes Europoje“ ir linkėjo, kad „ji duotų laukiamus taikos bei žmogiškos, socialinės ir dvasinės pažangos vaisius“.

Atsakingas už ekumeninius santykius kardinolas V. Kasperis išreiškė „gilų liūdesį“ dėl patriarcho mirties, melsdamas, kad Viešpats  dosniai velioniui atlygintų „už jo ilgą ir nuoširdų tarnavimą Bažnyčiai, kurią jis taip mylėjo“. Nepaisant visų iššūkių ir kliūčių santykiuose tarp Katalikų ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, Aleksijus II visada reiškė norą stiprinti bendradarbiavimą – dėl to „niekada nekilo abejonių“, – pabrėžė Popiežiškosios krikščionių vienybės pirmininkas, kuris šiuo tikslu daug kartų buvo susitikęs su patriarchu. Tuose susitikimuose Aleksijus II „visada pabrėždavo palankumą Šventajam Tėvui“, nors jo pasimatymo tiek su Jonu Pauliumi II, tiek ir su Benediktu XVI taip ir nepavyko surengti.

Kardinolas V. Kasperis taip pat priminė pokomunistiniu laikotarpiu Rusijos Bažnyčią valdžiusio patriarcho Aleksijaus II rūpinimąsi, „kad būtų steigiamos naujos vyskupijos, kuriamos parapijos ir švietimo institucijos, kurios atgaivino ilgus ir skaudžius išbandymus kentėjusios Bažnyčios gyvenimą“. Dabar buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje Stačiatikių Bažnyčia turi 142 vyskupijas su beveik 28 tūkstančiais parapijų (12 tūkstančių įsteigė Aleksijus II). Sielovadoje darbuojasi 193 vyskupai, 26,5 tūkstančio kunigų ir beveik 3,5 tūkstančio diakonų. Rusijoje veikia 732 stačiatikių vienuolinės bendruomenės, 75 kunigų seminarijos, penkios teologijos akademijos ir du universitetai.

Politiniai ir pasaulietiniai iššūkiai

Tapęs pirmuoju dar sovietinės epochos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovu, kuris buvo išrinktas be tiesioginio komunistų režimo spaudimo (sinode vyko slaptas balsavimas iš trijų kandidatų), patriarchas Aleksijus II buvo aktyvus Michailo Gorbačiovo vykdytų permainų šalininkas.

Jis reikalavo didesnių teisių Bažnyčiai, ragino įvesti religijos dėstymą valstybinėse mokyklose ir priimti „sąžinės laisvės“ įstatymą. Per 1991 metų rugpjūčio pučą patriarchas Aleksijus II pasmerkė M. Gorbačiovo areštą, atskyrė nuo Bažnyčios maištininkus ir viešai kvietė karines pajėgas susilaikyti nuo smurto veiksmų. Jam vadovaujant buvo pagerbti stačiatikių naujieji kankiniai ir tikėjimo išpažinėjai, įskaitant Rusijos paskutinįjį carą Nikolajų II ir jo šeimą, nužudytą bolševikų.

Patriarchas Aleksijus II rėmė ir prezidento Vladimiro Putino nacionalistinę „naujosios Rusijos“ politiką, įskaitant karus su nepriklausomybės siekiančia Čečėnija. Tačiau šiemetiniame konflikte su Gruzija tokios akivaizdžios paramos jau nebuvo – patriarchas atsisakė aneksuotas Abchazijos bei Pietų Osetijos teritorijas įjungti į Rusijos Stačiatikių Bažnyčios kanoninę jurisdikciją. Patriarchas Aleksijus II, gindamas rusų tautinę savimonę, kelis kartus išpeikė antisemitizmo apraiškas pokomunistinėje visuomenėje. Kalboje, sakytoje Europos tarybos parlamentinėje asamblėjoje, jis atkakliai gynė tradicinės šeimos vertybes nuo stiprėjančio homoseksualų šėlsmo, homoseksualumą palygindamas su kleptomanija. Patriarcho Aleksijaus II nuomone, katalikų ir stačiatikių bei visų religijų bendradarbiavimo galimybės atsiveria priešinantis radikaliam sekuliarizmui.

Paskutiniame savo laiške popiežiui Benediktui XVI (tokių apsikeitimų laiškais tarp abiejų Bažnyčių vadovų buvo ne vienas) patriarchas Aleksijus II spalio mėnesį rašė, kad „tvirtas pagrindas“ bendradarbiavimui yra „mūsų bendros šaknys ir panašios pozicijos daugelio šiuolaikinį pasaulį liečiančių problemų atžvilgiu“. Rusijos Stačiatikių Bažnyčios lyderis reiškė įsitikinimą, kad „didysis Evangelijos apreiškimas, jog „Dievas yra meilė“, turi tapti gyvybiška nuoroda visiems, laikantiems save Kristaus sekėjais“. Tik per šio slėpinio liudijimą galima įveikti dabartinę epochą kankinančias ydas, „skelbiant amžinąsias krikščionybės vertybes šiuolaikiniam pasauliui“.

Ambicijos ir ekumeniniai sunkumai

Žinoma, kalbant apie katalikų ir stačiatikių santykius Rusijoje, negalima pamiršti nuolatinių patriarcho Aleksijaus II kaltinimų dėl vadinamojo „prozelitizmo“, tai yra neva katalikų misionierių noro atversti vietos stačiatikius į katalikybę. Šie nepagrįsti kaltinimai su Maskvos patriarchato pretenzijomis laikyti Rusiją, o gal net ir visą buvusią Sovietų Sąjungą savo „kanonine teritorija“, labai apsunkino Katalikų Bažnyčios veikimą pokomunistinėje šalyje. Ypač po to, kai popiežius Jonas Paulius II 2002 metais atkūrė Rusijoje bažnytinę provinciją su keturiomis diecezijomis, katalikų dvasininkų ir vienuolių veiklai iškilo labai nelengvi išbandymai. Atsisakius pratęsti vizas Rusiją buvo priversti palikti keli užsienio kilmės katalikų kunigai ir netgi Šventojo Tėvo paskirtas vyskupas.

Patriarchas Aleksijus II, savo „kanonine teritorija“ laikydamas ir Ukrainą, negalėjo sutikti ir su atsikūrimu Ukrainos Rytų Katalikų Bažnyčios, kuri po Antrojo pasaulinio karo sovietų diktatoriaus Stalino nurodymu buvo prijungta prie Maskvos stačiatikių patriarchato. Šių aplinkybių kontekste Vatikano ir Maskvos ekumeniniai santykiai kuriam laikui buvo beveik visai „užšaldyti“, ir ledai po truputį pradėjo tirpti tik po 2004 metų, kai popiežius Jonas Paulius II sugrąžino Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai istorinę Kazanės Dievo Motinos ikoną. Tačiau Dievo tarno Jono Pauliaus II troškimas aplankyti daug iškentėjusią Rusijos žemę taip ir liko neįgyvendintas dėl kategoriško patriarcho Aleksijaus II prieštaravimo. (Sovietų Sąjungos ir Rusijos vadovai M. Gorbačiovas ir B. Jelcinas Šventąjį Tėvą buvo oficialiai pakvietę, tačiau Stačiatikių Bažnyčios priešiškumo įveikti nepasisekė.)

Tokios įtakingo Maskvos patriarchato ambicijos nuodijo ir bendruosius katalikų bei stačiatikių santykius tarptautiniame lygmenyje, ir ypač trukdė tęsti teologinį dialogą siekiant krikščionių vienybės. Tam turėjo įtakos ir nesutarimai tarp Maskvos ir svarbiausio Konstantinopolio patriarchato, kuris pritarė Ukrainos ir ypač Estijos stačiatikių savarankiškumo siekiui. Kai Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I, pripažinęs Estijos Stačiatikių Bažnyčios autonomiją, pakvietė jos atstovus bendradarbiauti Tarptautinėje katalikų ir stačiatikių teologinėje komisijoje, Maskvos patriarchas atšaukė iš jos savo delegatus, ir kuriam laikui įšaldė dialogą.

Prašau atleidimo, supratimo ir maldų

Beje, nepaisant šių sunkumų, Estija pirmoji įamžino iš šios šalies kilusio patriarcho Aleksijaus II atminimą. Gruodžio 9 dieną pranešta, kad viena Estijos sostinės Talino aikštė bus pavadinta Aleksijaus II vardu. Pats patriarchas visuomet didžiavosi, kad jam ketvirtį amžiaus sunkiausiu ateistinio režimo laikotarpiu (1961–1986) būnant Estijos stačiatikių vyskupu, šalyje nebuvo uždaryta nė viena šventovė. Aleksijus II vėliau pripažino, kad buvo norėta iš Talino Aleksandro Nevskio stačiatikių katedros padaryti planetariumą, o garsiajame Piuchticų (prie Narvos) vienuolyne įsteigti šachtininkų poilsio namus. Bet jam pavyko įtikinti valdžią, kad to nedarytų.

„Žinoma, laimint vienoje srityje, tekdavo nusileisti kitoje“, – pripažino patriarchas Aleksijus II viename interviu žiniasklaidai, prisimindamas tų laikų „dialogą“ su komunistinio režimo vadovais. Ir čia jo nuopelnai neabejotini: 1974 metų vadinamojoje „Furovo ataskaitoje“, kurioje Religijos reikalų taryba (represinis religinės veiklos kontrolės aparatas) reitingavo stačiatikių hierarchus pagal jų ištikimybę sovietų valdžiai, tuometinis Estijos stačiatikių vyskupas Aleksijus užėmė antrą vietą po patriarcho Pimeno I. Taip pat jau pokomunistiniu laikotarpiu Estijos, Rusijos ir tarptautinėje spaudoje nemažai rašyta apie patriarcho Aleksijaus bendradarbiavimą su KGB, nurodant netgi jo agentūrinį „Drozdovo“ vardą, tačiau pats Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovas tai neigė.

Vis dėlto minėtame 1991 metų interviu jis pripažino, kad ir jis pats, ir kiti stačiatikių hierarchai darė kompromisus ateistinio komunizmo atžvilgiu, kadangi jie, pasak patriarcho, buvo neišvengiami norint išsaugoti Bažnyčios struktūras. O tų žmonių, kuriems šis priverstinis lojalumas atnešė skausmą, „ne tik prieš Dievą, bet ir prieš tuos žmones aš prašau atleidimo, supratimo ir maldų“, sakė patriarchas Aleksijus II. Nuo 1927 metų visi išrinkti Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vadovai turėjo prisiekti ištikimybę sovietų valdžiai. Patriarchas Aleksijus II buvo pirmasis hierarchas, kuris 1990-aisiais to nepadarė – ir šis faktas ženklino permainų pradžią.

 Pokomunistinį permainų etapą savotiškai užbaigė Maskvos patriarchato susivienijimas su Niujorke (JAV) centrą turinčia Rusijos Stačiatikių Užsienio Bažnyčia, kuri nepripažino 1917 metų bolševikų perversmo. Susitaikymo aktą po devynis dešimtmečius trukusios schizmos 2007 metų gegužės 17 dieną iškilmingai pasirašė patriarchas Aleksijus II ir Niujorko metropolitas Lauras. Taip iš dalies buvo užbaigtas ne tik bažnytinis, bet ir politinis rusų tautos susiskaldymas, kurį atnešė niokojantis komunistų režimas.

Nuotraukos iš www.patriarchia.ru

© 2008 „XXI amžius“