Atnaujintas 2008 m. gruodžio 17 d.
Nr. 95
(1688)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Ar komfortas tvirkina

Margarita ŠEVELIOVA

Neseniai Lietuvos gyventojai įgijo galimybę pasinaudoti naujojo Palangos oro uosto paslauga. Didmiesčiuose prabangių automobilių eilės driekiasi kilometrus. Naujos statybos namuose parduodami „nuo“ „iki“ įrengti butai. Visa tai daroma mūsų patogumui. Norim mes to ar ne, gyvename ypatingo buitinio komforto epochoje. Bet ar toks gyvenimas veikia tik teigiamai?

„Dabartiniame pasaulyje komforto sąvoka yra labai neapibrėžta, nuolat kintanti“, – sako mano šnekintas kunigas. Skirtingi žmonės vis kitaip supranta šią būseną. Kalbant apie Lietuvą, jau neliečiant pasaulinių problemų, vieniems elektra bei karštas vanduo yra prabanga. Neseniai nešiojome vandenį kibirais, šildėme krosnyje. Visa tai reikalavo daug pastangų ir laiko. Galima objektyviai pažymėti, jog žmonės buvo stipresnio charakterio, darbštesni, ištvermingesni. Kita vertus, argi galima kaltinti tinginyste žmones tik dėl to, jog jie turi visus patogumus, dirba mėgstamą darbą?

Įsivaizduokim, kaip atrodytų visų patogumų ir malonumų atsisakęs žmogus. Pavargęs po darbo jis ateitų namo, atsineštų vandens, jei užtektų jėgų užkurtų krosnį, pašildytų vandens. Nusiprausęs ir užkandęs, žvakės šviesoje pabandytų ką paskaityti. Ar ilgam užtektų kantrybės ir sveikatos tokiems užsiėmimams? Toliau mano pašnekovas pateikė mažą pavyzdėlį. Įdomus žmogus ir sąžiningas tautietis Vardenis Pavardenis vairuodamas visą laiką klausosi tik sakralinių giesmių ar audioįrašų religinėmis temomis. Važiavimo namo iš darbo greitis tiesiogiai priklauso nuo visiems iki skausmo pažįstamų kamščių. Tačiau gerbiamo Vardenio tai jokiu būdu neliūdina ir netrikdo – kuo ilgesnis kelias, tuo daugiau įdomaus bei naudingo jis išgirs.

Grįžęs namo ir išsprendęs buitines problemas, padedant šiuolaikiniais technikos pasiekimais, likusį iki miego laiką jis praleidžia skaitydamas dvasinę literatūrą ar kitaip dvasiškai tobulėdamas ar grūdindamas sveikatą. Žinoma, tai idealus modelis, nelabai tikėtina, jog tautiečiai seks šiuo pavyzdžiu. Bet kas trukdo taip gyventi? Aišku, galimas ir kitas scenarijus. Pilietis Pavardenis iki pamėlynavimo klausysis muzikos mašinoje, grįžęs namo išgers alaus ir atsiguls su cigarete prie televizoriaus. Ir taip kartosis kasdien. Tačiau kas kaltas dėl šitokio nuosmukio? Argi šviesa, karštas vanduo ir kiti būtini patogumai?

Taigi bet kokioje visuomenėje, bet kuriuo laiku visų dorybių kriterijų nustato pats žmogus. Tik jis pats savo valia, savo laisvu apsisprendimu randa privalumų ir trūkumų visuose reiškiniuose. Civilizacijos laimėjimus žmogus gali pritaikyti kaip pagrindą tinginystei, bet, kita vertus, ir dvasinio tobulėjimo pagalbininkus. Tie, kurie peikia šiuolaikinius technikos laimėjimus, labai  panašu, kad tiesiog sublimuoja atsakomybę už savo nevykusį gyvenimą. Net pats nekalčiausias užsiėmimas, kai nejuntama saiko, tampa nuodėme. O teisingai bei saikingai įvertinus, bet kokie civilizacijos laimėjimai darbui ir poilsiui paįvairinti bei palengvinti atneš tik naudos. „Sakoma, komfortas atpalaiduoja“, – tęsia mintį mano pašnekovas. Akivaizdi tiesa. „Bet aš gimiau tokiu laiku ir tokioje šalyje, kad esu nuo mažens pripratęs prie karšto vandens ir centrinio šildymo. Ar reikėtų mane tuo kaltinti? Ar tai, kad esu kunigas, atima iš manęs teisę  naudotis patogumais? Ar aš turiu skųstis, kad gyvenu civilizacijos žydėjimo laiku?..“ O galiausiai pati svarbiausia tiesa. Dievas tikriausiai ir leido mums gyventi tokiu laikotarpiu, kad mes galėtume kovoti su aistromis ir atsispirti pagundoms, atitraukiančioms mus nuo Kūrėjo. O taip dorai gyventi ir siekti dvasinio skaistumo mums padės tai, kas kitus žlugdo: patogumai ir laisvalaikio leidimo techninės priemonės. Pavyzdžiui, kompiuteris, kuris, daugelio nuomone, tvirkina žmones. O man tai yra priemonė bendrauti su žmonėmis.

Kitas įdomias įžvalgas teikiu iš malonaus pokalbio su žurnalistu. „Man, miesto intelektualui (inteligentu gerbiamas „žodžio darbininkas“ nepasivadino, matyt, skaitė mano ankstesnį straipsnį), žmogui, labai nemėgstančiam fizinio darbo, tenka pripažinti, jog gyvenimas, naudojantis patogumais, neigiamai veikia dvasinį tobulėjimą. Komfortas tvirkina, nes žmogus greitai pripranta prie gero, o tuomet tas gėris virsta blogiu.“ Štai čia persipina mano ankstesnio pašnekovo mintis, jog viskuo reikia naudotis saikingai. Globalinio visuomenės tingulio priežastis yra  tai, jog informacija apsirūpinę mūsų aplinkiniai lengvai pamiršo Biblijos nuostatą, jog visi gyvenimo nuopelnai pasiekiami prakaitu. Svarbu, jog šis prakaitas siejamas būtent su darbu, o ne su „bodybuildingu“ ar „fitnesu“, kuo dažnai užpildo laisvalaikį šiuolaikinis tautietis. Fizinį krūvį naudinga būtų jungti su kokiu nors, kad ir nesunkiu darbu. Jei įmanoma skirti „asketinio“ bei hedonistinio tipo civilizacijas, tai teigčiau, kad pirmosios  yra gyvesnės.

Mes objektyviai nesame panašūs į savo protėvius. Tuo nekalti nei sustingę raumenys, nei sėdimas gyvenimo būdas. Net fiziškai sveikas žmogus yra nutolęs nuo gyvenimo kaime, jei esame miestiečiai. O ir šiuolaikinis kaimietis nė iš tolo neprimena Vaižganto darbštuolių. Gyvenimas mieste atima iš žmogaus įprotį dirbti fizinį darbą. Žinoma, yra daugybė profesijų, reikalaujančių fizinio darbo ir miesto sąlygomis. Tarkime, kiemsargio ir valytojo darbas. Pasak mano pašnekovo, jis  nepastebėjo, kad sniego valymas žiemą ir lapų deginimas rudenį verčia žmogų degraduoti, nors ir dvasinių impulsų tokia profesija asmenybei mažai suteikia. Tačiau tai yra būtent toji darbo atmaina, apie kurią užsimena Biblija, – „prakaitu pasiekiami rezultatai“siekiant prasimaitinti. Moralinį pasitenkinimą, savo ruožtu, atneša kita veikla, fizinis ir dvasinis darbas vardan Dievo ar savo artimojo. Kuomet žmogus dirba ne iš būtinumo, tačiau laisva valia rinkdamasis darbą.

Pokalbį baigėme išvada, jog  nuo beprasmės kasdienės veiklos  bei patogumų suteiktų amžinojo tingulio sąlygų reikėtų gelbėtis ieškant alternatyvių laisvalaikio leidimo būdų. Natūraliai būtiną fizinio krūvio deficitą galima atstatyti organizuojant kad ir neilgas keliones po miesto apylinkes.

Trečia nuomonė išsakyta žmogaus, kurio profesija tarsi sujungia dviejų pirmųjų pašnekovų profesijas. Kalbinau religinio leidinio redaktorių. „Ar gyvenimas be fizinio darbo žaloja žmogaus asmenybę?“ – paklausiau jo. Išgirdau teigiamą atsakymą su išlyga, kad kiekvienam žala yra skirtinga. Sunkiai per prakaitą uždirbta duona yra ne Dievo prakeiksmas, tačiau malonė. Reikiamybė sunkiai dirbti, gyvenimo nemalonumai ir bėdos, neaiški ateitis, būtinybė kovoti verčia žmogų būti nepatenkintu žemiškuoju gyvenimu, todėl tenka nuolat tobulintis, siekti gėrio. O fizinio darbo nebuvimas nieko nelemia. Svarbu netingėti plačiąja prasme, nuolat ieškoti išeities, siekti rezultatų protine veikla. Žlugdo beprasmis egzistavimas šiame pasaulyje, vartotojiškumas. Viskas turėtų vystytis harmoningai – ir siela, ir kūnas. Praeity, kuomet kiekviena darbo sritis buvo neatsiejama nuo sunkaus fizinio darbo, buvo truputį lengviau ta prasme, kad nereikėjo papildomai išlaidauti treniruotėms, kelionėms, žygiams ar kitoms kūno mankštoms. Bet šiais laikais grįžti į praeitį ir sukurti „gerbiančio diskomforto“ kampelį būtų paprasčiausiai utopija. „Manyčiau, užtenka atsiminti, jog tinginystė tvirkina, o neišvystytame kūne lengviau prabunda aistros.“

Pavyzdžiui, pačiai man užtenka veiklos atliekant buities darbus. Nesigėdiju, kad negalėčiau nešioti vandens kibirų arba kad kol plaunu indus, patalynė sukasi skalbimo mašinoje. Nesu fiziškai stipri, todėl naudojimasis technikos laimėjimais buityje mane ne tvirkina, bet sudaro normalias gyvenimo sąlygas. Kas yra blogo tame, kad progresas perėmė dalį sunkaus automatinio darbo, leidęs žmogui tuo laiku užsiimti kita, labiau jam tinkama veikla?  Gyvenu penkiaaukštyje be lifto ir nesunkiai užkopiu į ketvirtą aukštą. Bet matydama, kaip kaimynė traukia vaiko vežimėlį, laikydama rankose dar ir vaiką, pagalvoju, kad ir penkiaaukščiuose liftas galėtų būti labai naudingas.

Paklausiau ir „žemiškesnės“ profesijos atstovą, ką jam reiškia civilizacijos progresas kartu su fiziniu darbu. Štai ką atsakė autoserviso mechanikas: „Mes greitai priprantame prie patogumų. Bet tvirkina ne patys daiktai – tik psichiškai nesveiką žmogų gali veikti lygintuvas ar skalbimo mašina, bet įtakos turi galimybė tuos daiktus nusipirkti. Blogai, kad toks tikslas tampa įkyria mintimi. Taip pat yra ir su darbu. Tvirkina ne fizinio darbo buvimas, tvirkina darbo pobūdis“.

Dizainerės nuomone, žmogus, gimęs ir augęs tam tikroje aplinkoje, supranta šią aplinką kaip gimtąją, natūralią. Komfortas, kuris būdingas šiai aplinkai, nelaikomas kažkuo ypatingu, tai tiesiog natūrali būsena. Tai kaip šeima, kurios vaikas nepasirenka. Visais laikais  silpnavalis žmogus randa aplinkybių, lemiančių dvasinį ir fizinį nuosmukį. Kita vertus, stiprus žmogus visada ras galimybių realizuoti save tinkamiausiu būdu. Žinoma, akivaizdu, kad dabar, kai kuriama ar sukurta informacinė visuomenė, norinti vystytis asmenybė turi visas priemones.

Jeigu žmogus nori tobulėti, reikia nuolat sekti informaciją, kitaip gresia pavojus atsilikti. O ir norintiems mokytis dabar nereikia mokytojų ieškoti. Puikias galimybes tobulinimuisi suteikia peikiamas internetas.  Technologijos perėmė iš žmogaus fizinio darbo krūvį, bet tai nereiškia, kad užkirto kelią kūno lavinimui. Galima lankyti sporto klubus, treneriai paskirs tinkamas dietas, paaiškins sveikos gyvensenos nuostatas. Pagaliau krapštymasis darželyje priartina mus prie gamtos ir suteikia malonumo kartu su raumenų šildymu – būdų yra daug. Reikia tik noro. O noras nepriklauso nei nuo epochos, nei nuo aplinkos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija