|
Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio
Eglė Perednytė
Žvakelių takas link altoriaus. Prietema. Tuoj prasidės koncertas. Justina ir Julija, Jėzuitų gimnazijos moksleivės, netikėta dovana tiems, kurie pasiliko Vytauto bažnyčioje po vakarinių šv. Mišių.
Dievas mus labai myli, kartojo širdis joms giedant. Aš kažko nežinau, ką jos žino, ta nuojauta pasivijo visai netikėtai. Kas tai? Kas? Ta jėga balsuose, tas gyvenimo džiaugsmas... Netikėtai sugrįžo ramybė, ir pasaulis prisipildė spalvų ir gyvybės.
Ačiū, kad susirinkote šlovinti Viešpatį... prabilo Julija. Nesvarbu kaip svarbu šlovinti... Užgiedojo. Tarsi upė galingas, palaimintas srautas tekėtų taip sklido giesmė po visą bažnyčią. Motina Teresė iš Kalkutos mergaitės lūpomis kalbėjo: Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi. Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio.
Kaip man surasti Dievą? per mergaičių papasakotą istoriją nuskambėjo amžinas klausimas. Kai tau bus suteikta malonė Dievo trokšti kaip oro, tu Jį atrasi.
Plaukė ir plaukė giesmė... Jos atrodė visiškai užmiršę save, mus visus... viską. Liko tik Jis vienas. Mes panirome į tą srovę ji tekėjo mūsų gyslomis kaip vanduo, kaip ugnis, kaip vynas... Tai buvo daugiau, negu žodis, daugiau, negu muzika, daugiau, nei giesmė... Tai buvo gyvenimas.
Aidint plojimams mergaitės pakilo, dėkodamos suklupo prie altoriaus, ir išėjo... Liko žvakių liepsnelės, dvi kėdės, dvi gitaros ir širdis Jo širdis. Dar ilgai tuščioje bažnyčioje skambėjo melodija amžina kaip gyvenimas.
© 2008 XXI amžius
|