Atnaujintas 2008 m. gruodžio 31 d.
Nr. 99
(1692)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Taika kuriama rūpinantis visų gerove

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
atkreipia dėmesį į vaikų
skurdą pasaulyje

Bažnyčios mokymo palankumas vargingiesiems

Tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje pastaruoju metu buvo kalbėta apie tai, kad popiežius Benediktas XVI rengia naują socialinę encikliką, kuri turėjo būti paskelbta iki šių metų pabaigos. Taip neatsitiko, tačiau Šventojo Tėvo kreipimasis Pasaulinės taikos dienos proga, kuri pagal tradiciją Bažnyčioje bus minima sausio 1-ąją, yra žymiai platesnės apimties nei anksčiau, todėl kai kurie apžvalgininkai jį laiko būsimosios enciklikos apmatais. Iš dalies tai patvirtina ir kreipimosi, pavadinto „Kova su skurdu – taikos kūrimas“ tekstas, kuriame nurodomos ir ankstesnės socialinės enciklikos, pradedant popiežiaus Leono XIII 1891 metais paskelbta garsiąja „Rerum Novarum“. Joje pirmą kartą nagrinėtos naujosios industrinės visuomenės tapsmo XIX amžiaus antroje pusėje socialinės kontroversijos ir aiškiai pabrėžtas Bažnyčios doktrinos prioritetinis palankumas vargingiesiems. Primindamas kitų savo pirmtakų  (Pijaus XI, Jono XXIII, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II) tokio pobūdžio dokumentus ir remdamasis jų mokymu popiežius Benediktas XVI pažymi, kad „Bažnyčia, įdėmiai sekdama dabartinius globalizacijos reiškinius ir jų poveikį žmogaus skurdo formoms, atskleidžia naujus socialinio klausimo aspektus..., kurie susiję su žmogaus tapatybe ir jo santykiu su Dievu“.

Taikos ir skurdo tema Bažnyčiai nėra nauja: Šventasis Tėvas iš esmės grįžta ir toliau plėtoja Jono Pauliaus II prieš penkiolika metų paskelbto kreipimosi Pasaulinei taikos dienai mintis, kad „skurdas išties yra vienas iš veiksnių, skatinančių ir stiprinančių konfliktus. Dabartinė situacija, kai vyksta tiek ginkluotų konfliktų, kai globalizacija didina tarpusavio priklausomybę, reikalauja ne tik politinio ir ekonominio, bet ir dvasinio bei moralinio būdo ieškant išeities krizę išgyvenančiai planetai“. „Jei skurdas būtų tik materialus reiškinys, jo pagrindiniams požymiams nusakyti pakaktų socialinių mokslų, padedančių mums vertinti reikalus remiantis pirmiausia kiekybiniais duomenimis. Tačiau žinome, jog yra nematerialaus skurdo formų, kurios nėra tiesioginis ar savaiminis materialinio vargo padarinys“, – pabrėžia popiežius Benediktas XVI.

Iš tikrųjų dabar nemažai diskutuojama apie tai, ką Šventasis Tėvas vadina „moraliniu ir dvasiniu skurdu“, apie šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantį vidinį pasimetimą. Kalbama apie „nepakankamą moralinį išsivystymą“ arba  tiesiog „žemą moralę“, kuri būdinga ir ekonominėje gerovėje gyvenantiems žmonėms. Taip pat ir ekonominė pažanga ne visada gali būti tik teigiamai vertinama, ypač kai dėl neatsakingo eksploatavimo atsiduriama ties ekologinės katastrofos riba.  Dėl to Popiežius savo kreipimesi Pasaulinei taikos dienai nurodo „neigiamus pernelyg didelės plėtros padarinius“. Žinoma, čia svarbiausia yra „žmogaus ekologijos“ reikalavimai, kurių nesilaikymas reiškia  pagarbos transcendentiniam asmens orumui stoką.

Pandeminių ligų moralinės priežastys

Aptardamas kai kurias skurdo moralines pasekmes, Benediktas XVI pirmiausia nurodo į paplitusį absurdišką tvirtinimą, kad dėl visuomenės neturto vadinamajame trečiajame pasaulyje, ypač Afrikoje, neva kaltas pernelyg didelis gimstamumas. Stengiantis jį apriboti taikomi metodai, žeidžiantys moters orumą (pavyzdžiui, masinė sterilizacija), bei ignoruojama sutuoktinių teisė patiems pasirinkti vaikų skaičių (kartais valstybė tiesiog baudžia, jei pagimdoma daugiau nei galima). Be abejonės, skaudžiausia yra paneigimas svarbiausios teisės – teisės gyventi, kadangi kovos su skurdu pretekstu kasmet per abortų kampanijas yra nužudoma dešimtys milijonų negimusių kūdikių.

Bažnyčia visą laiką savo socialiniame mokyme griežtai neigė tvirtinimus apie demografinę skurdo priežastį ir atmeta dirbtinę gimstamumo kontrolę. Šventasis Tėvas pažymi, kad pastarieji dešimtmečiai patvirtino jos teisumą, nes daug tautų, išsiskiriančių žymiu demografiniu prieaugiu, skurdą yra įveikusios. Naujos ekonomiškai stiprios valstybės „sparčią pažangą patyrė kaip tik dėl gyventojų skaičiaus didėjimo“. Kad gyventojų skaičiaus augimas kartu didina ir ekonominės pažangos potencialą, rodo ekonomiškai galingiausios šalies – Jungtinių Amerikos Valstijų – pavyzdys. (Per pastaruosius 25 metus JAV gyventojų skaičius išaugo 70 milijonų, viršydamas bendrą 300 mln. skaičių. Per kitus keturis dešimtmečius JAV gyventojų skaičius turėtų išaugti dar 150 mln., beveik susilygindamas su Europos Sąjungos, kurioje gimstamumas (kaip ir pati ekonomika), beveik nedidėja.

Kita Popiežiui rūpima problema yra vadinamosios pandeminės ligos (maliarija, tuberkuliozė ir ypač AIDS), kaip tik labiausiai paplitusios neturtingose šalyse. Kai kuriose jų, ypač Afrikos pietinėje dalyje, ŽIV virusu yra užsikrėtę daugiau nei trečdalis darbingų žmonių, ir tai savaime mažina ekonominio vystymosi galimybes. Šventasis Tėvas apgailestauja, jog toms valstybėms „tenka atlaikyti spaudimą tų, kurie ekonominę pagalbą susieja su gyvybei priešiškos politikos įgyvendinimu“. Bažnyčios ganytojai neretai skundžiasi, kad į Afriką iš Vakarų gabenami ne vaistai, bet milijardai prezervatyvų, skatinant palaidumą, o kartu didinant ir AIDS susirgimų skaičių.

„Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog su AIDS, dramatiška skurdo priežastimi, kovoti yra sunku, jei nesiimama moralinių klausimų, susijusių su viruso plitimu, – pabrėžia Popiežius. – Todėl jauniems žmonėms yra reikalingos švietimo ir auklėjimo kampanijos, skatinant tokią seksualinę etiką, kuri pilnai atitiktų asmens kilnumą“. Ten, kur imamasi tokių iniciatyvų valstybiniu lygiu, pavyzdžiui, Ugandoje, pasiekta žymių rezultatų stabdant AIDS plitimą. Benediktas XVI taip pat nurodo, kad neturtingas šalis ir jų žmones turi pasiekti būtini medikamentai ir jiems prieinamomis kainomis, kad „visiems būtų galima garantuoti būtiną sveikatos priežiūrą“.

Šventasis Tėvas kalba ir apie skaudžią  vaikų skurdo problemą, kuri taip pat turi aiškų moralinį dėmenį, paliečia visos žmonijos sąžinę. Iš tikrųjų beveik pusė didžiausiame skurde gyvenančių žmonių yra vaikai, netgi kai kuriose Vakarų šalyse iki penktadalio vaikų gyvena žemiau oficialios skurdo ribos. Rūpinimasis kenčiančiais vaikais iškelia daugybę su materialiniais ištekliais ir morale susijusių problemų. Kartu su švietimo, sveikatos apsaugos, aprūpinimo maistu reikalais popiežius Benediktas XVI ypač atkreipia dėmesį į poreikį apsaugoti šeimą, jos stabilumą, su atitinkamomis socialinėmis garantijomis kilniajai motinystei.

Ginklų perteklius ir maisto stygius

Kaip ir buvo galima tikėtis, savo kreipimesi būsimajai Pasaulinei taikos dienai Šventasis Tėvas vėl paliečia nusiginklavimo aktualijas, pabrėždamas, jog tai yra didelis skurdo įveikimo potencialas. Jis teisėtai nurodo, kad „dabartinis išlaidų kariniams tikslams lygis pasaulyje kelia nerimą“. Po didžiųjų politinių permainų 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai žlugus komunistinei sistemai Rytų Europoje nebeliko karinių blokų priešpriešos, buvo reiškiama viltis, kad ginklavimuisi skirtos lėšos nebedidės ir jų daugiau bus skiriama skurdo įveikimui. Tačiau šios viltys nepasiteisino ir per pastarąjį dešimtmetį ginklams išleistų pinigų kiekis pasaulyje beveik padvigubėjo, pasiekdamas astronominę 1,5 trilijonų dolerių sumą. „Milžiniški materialiniai ir žmogiškieji ištekliai, skiriami karinėms išlaidoms bei ginklavimuisi, faktiškai yra atimami iš tautų vystymosi projektų, ypač iš neturtingųjų, kurios labiausiai laukia šios paramos“, – konstatuoja Popiežius. Jis priminė Jungtinių Tautų Organizacijos chartijos nuostatą, raginančią tarptautinę bendruomenę stiprinti taiką ir saugumą pasaulyje, kad ginklams būtų skiriama mažiau ekonominių išteklių. Globalizuotai XXI amžiaus visuomenei nebetinka posakis „jeigu nori taikos, ruoškis karui“, nes pagrindiniu nestabilumo, įtampos ir konfliktų veiksmu tampa netolygus išsivystymo lygis ir dėl skurdo neviltyje atsidūrę ištisi regionai. Todėl sumažinus ginkluotei skirtas išlaidas sukauptų lėšų nukreipimas paramai neturtingiausių šalių ekonomikos vystymui savaime gali būti įvardijamos, kaip „pastangos puoselėti taiką žmonijos šeimoje“.

Šventasis Tėvas neapėjo ir vadinamosios „maisto krizės“, dėl kurios dabar pasaulyje kenčia beveik milijardas žmonių. Benediktas XVI pastebi, kad kalba eina ne apie maisto produktų stygių, o pirmiausia apie spekuliacijas dirbtinai keliant jų kainas bei sudarant kitas kliūtis jų įsigijimui (pavyzdžiui, protekcionistiniai prekybos barjerai, arba vadinamoji subsidijų politika, žemės ūkį pastatanti į nevienodą padėtį ar tiesiog jį žlugdantį).

Popiežius ragina skandalingą maisto krizę neatidėliotinai spręsti  sutelktomis politinėmis bei ekonominėmis pastangomis. Juk šimtų milijonų gyventojų nepakankama mityba daro „didelę fizinę ir psichinę žalą, atimdama jėgas, kurių reikia norint išeiti iš skurdo“. Kainų problemos sprendimai čia yra labai aktualūs, kadangi „dauguma neturtingų šalių gyventojų kenčia dėl dvigubos marginalizacijos – tiek dėl mažų pajamų, tiek ir dėl aukštų kainų“. Dėl dabartinės kainų dinamikos nepalankioje padėtyje atsiduria ir pigesnę žaliavą eksportuojančios besivystančios valstybės, kadangi jų prekybos balansas dažniausia yra deficitinis. Kaip tik dėl to reikia stengtis sureguliuoti šiuos santykius tarptautinės prekybos sutartimis, kad šios šalys įgytų priėjimą prie pasaulinių rinkų ir galėtų be kliūčių realizuoti savo produkciją, išvengdamos prasiskolinimo ir izoliacijos pavojų.

Finansinė krizė skatina stiprinti teisinę sistemą

Kalbėdamas apie naująją finansinę krizę ir jos neigiamas pasekmes, popiežius Benediktas XVI čia pat nurodo į moralinius aspektus. Nors kreipimesi nevartojama dabar paplitusi „godumo“ sąvoka vertinant finansų maklerių veiksmus, tačiau aiškiai nurodoma į pelno siekimo „trumpalaikę logiką“, kuri pasirodė visiškai trapi greitai besikeičiančiomis rinkos (ypač nekilnojamojo turto rinkos) sąlygomis. Tikroji ir pateisinama finansinio pasaulio funkcija yra ilgalaikės investicijos siekiant ekonominės pažangos bendrojo gėrio siekiu tiek nacionaliniu, tiek ir tarptautiniu lygmeniu. Tuo tarpu trumpaisiais terminais apsiribojanti finansų sistema vietoj gamybos vystymo ir darbo vietų kūrimo virsta gryna spekuliacija, „pavojinga visiems, taip pat ir tiems, kuriems pavyksta pasipelnyti atskirais finansinės euforijos tarpsniais“, – perspėja Šventasis Tėvas.

Dabartinės nesėkmės finansų pasaulyje bei išryškėjusi atsakomybės stoka tarptautinę bendriją turi skatinti kurti suderintas strategijas, kurios įgalintų ekonomiką turėti patikimus teisinius rėmus. Atnaujintos kontrolės institucijos, kuriose dalyvautų ir neturtingos šalys, padėtų kovoti su finansinėmis spekuliacijomis ir „stiprinti teisėtumo kultūrą“. Popiežius Benediktas XVI kategoriškai atmeta vadinamąjį lygiavos principą, pabrėždamas, kad „būtina atsisakyti iliuzijos, jog skurdo problemą būtų galima galutinai išspręsti vien perskirstant esamą turtą“. Pajamų didinimas, vertės kūrimas, pelno siekis ir šiuolaikinei ekonomikai išlieka svarbi vystymosi paskata, padedanti įveikti materialųjį skurdą.

Skatinant atsakomybę, kas yra tiesiog privalu dabartinėje globalizuotoje aplinkoje, reikia skatinti etines nuostatas tiek verslo veikloje, tiek ir ją reguliuojančioje politikoje. Bet pirmiausia Šventasis Tėvas pabrėžia aktyvesnį pilietinės visuomenės dalyvavimą, kadangi „ekonomikos vystymasis iš esmės yra kultūrinis reiškinys, o kultūra gimsta ir skleidžiasi pilietinėje sferoje“. Todėl reikia kurti rinkų, pilietinės visuomenės ir valstybinės valdžios „pozityviąją partnerystę“, kad įveikiant ekonominius sunkumus nebūtų apsiribojama formaliu biurokratinių struktūrų kūrimu, sutartimis dėl prekybos tarifų ar anoniminiu finansavimu. Kova su skurdu reikalauja piliečių tvirtos brolybės, kad ji lydėtų individus, šeimas ir bendruomenes tikrai žmogiškos pažangos keliu.

„Yra visiška kvailystė statyti puošnų namą dykvietės ir nuosmukio aplinkoje“, – primena popiežius Benediktas XVI, pabrėždamas gilaus solidarumo poreikį. Tik siekiant gerovės visiems ir kiekvienam yra moraliai pateisinama ekonominė veikla, kaip įrankis išsivadavimui iš skurdo, kartu stiprinant visuotinę taiką ir teisingumą. Tam taip pat reikia keisti visuomenėje įsivyravusį savanaudišką gyvenimo būdą, gamybos ir vartojimo modelius, ką Bažnyčia, ištikimai sekdama savo Viešpaties pavyzdžiu, nepaliaujamai moko ir skatina.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija