Atnaujintas 2009 m. sausio 2 d.
Nr. 1
(1693)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Nenoriu būti zombiu

Gintaras VISOCKAS

Esu dėkingas likimui, kad mano aktyvioji žurnalistinė veikla prasidėjo būtent 1987–1988 metais, kai iki Atgimimo, Sąjūdžio ir Kovo 11-osios akto jau buvo labai arti. Taip arti, kad vos baigęs Vilniaus universitete žurnalistikos specialybę lengvai išsisukau nuo sovietinę santvarką liaupsinančių rašinių. Tuo metu niekas iš vyriausiųjų redaktorių jau nebedrįso atvirai reikalauti, kad liaupsinčiau komunistų partiją, Leniną ar Raudonąją armiją.

Galiu bet kada įeiti ir išeiti

O 1990-aisiais, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė, gavau nuolatinį leidimą į tuometinę Aukščiausiąją Tarybą. Nuolatinis leidimas į parlamentą reiškė, kad visus metus bet kada galiu įeiti į pastatą netoli Neries upės. Žinoma, išskyrus savaitgalius ir vėlyvą paros metą. Gūdų ir niūrų 1991-ųjų sausį turėjau specialų leidimą, leidžiantį įeiti į Seimą ir būti ten tiek, kiek manysiu esant reikalinga. Ir tą lemtingąją Sausio 13-ąją, kai mirštanti Sovietų Sąjunga jėga pabandė sužlugdyti mūsų laisvę, sėdėjau ne namie, ne sodo namelyje Vilniaus pakraštyje, o būtent Seime. Rašiau straipsnį apie naktinius Seimo posėdžius. Beje, tie straipsniai apie posėdžius, debatus ir pasitarimus Seime tarp 1991-ųjų sausio 7-osios ir 17-osios buvo skelbiami „Literatūroje ir mene“, ir „Lietuvos aide“. Taigi turiu tvirtą, neginčijamą alibį. Beveik visą 1991-ųjų sausio mėnesį mano darbo kabinetas buvo Seimo konferencijų bei plenarinių posėdžių salės.

Nuolatinis leidimas niekad nebuvo atimtas

Nuolatinio leidimo į Seimą iš manęs niekada neatėmė – jį išsaugojau visus 18-a metų, ir tuo metu, kai valdžioje buvo dešinieji, ir tuo metu, kai valdė kairieji. Metų pabaigoje prašydamas pratęsti nuolatinį leidimą į Seimą niekada nesulaukiau jokių priekaištų už kritinius rašinius, niekas iš Seimo vadovybės ar Seimo ryšių su visuomene darbuotojų neprašė pateikti savo straipsnių kopijų, užtekdavo leidinio, kuriame dirbu, vadovybės prašymo bei dviejų spalvotų nuotraukų. Vadovaujantis sveiku protu, preteksto atimti nuolatinį leidimą į Seimą nebuvo jokio: su niekuo nesusimušiau, nebandžiau įsinešti nei granatos, nei pistoleto, niekada Seime negurkšnojau alkoholinių gėrimų.

Keistas Rūtos Grinevičiūtės atvejis

Tiesa, sykį kalbėdamas su žurnaliste Rūta Grinevičiūte sužinojau keistą dalyką. Pasirodo, iš jos atimtas leidimas įeiti į Seimą, mat ji, pačios R. Grinevičiūtės žodžiais tariant, vienoje spaudos konferencijoje ar susitikimo su aukštu pareigūnu metu leido sau keletą kartų pakartoti tą patį klausimą. Šios priemonės teko griebtis todėl, kad garbusis pareigūnas į žurnalistės klausimą atsakė itin abstrakčiai. Tokią situaciją įsivaizduoti nėra sunku. Pareigūnai dažnai sau leidžia atsakyti į žurnalistų klausimus taip, kad „nieko nesuprasi“.

Jei pašnekovas nesiteikė atsakyti į klausimą...

Iš pradžių nepatikėjau, kad žurnalistei R. Grinevičiūtei bent jau kurį laiką nebuvo galima peržengti Seimo slenksčio. Tačiau mintyse perkračiau paskutiniuosius savo interviu. Ir, deja, neprisiminiau, kad kokioje nors konferencijoje būčiau viešai pareiškęs: „pone, jūs į mano klausimą neatsakėte, todėl aš dar sykį kartoju savo klausimą – reikalauju konkretaus, atviro, dalykiško atsakymo“. Tokiais atvejais aš niekad nesivargindavau kartodamas klausimą. Tiesiog rašydamas straipsnį būtinai pabrėždavau, esą interviu duodantis asmuo nesiteikė atsakyti į mano pateiktus klausimus ir pasamprotaudavau, kodėl pašnekovas vengia konkretumo bei aiškumo. Tokia taktika visuomet pasiteisindavo. Ne vienas pašnekovas vėliau man yra priekaištavęs, girdi, kodėl nepateikiau papildomų klausimų, jei buvau nepatenkintas atsakymu. Man belikdavo gūžtelėti pečiais: „Tai kodėl tada, kai buvome susitikę, šnekėjote nei į tvorą, nei į mietą?“ Ir vis dėlto keista, kad iš žurnalistės atimamas leidimas į Seimą vien už tai, kad ji viešai susiginčijo su aukšto rango pareigūnu. Gal čia slypi kažkokios kitos priežastys, kurias kolegė R. Grinevičiūtė nutylėjo?

Nuolatinio leidimo į Seimą ir pats galiu netekti

Šiandien tikiu, kad R.Grinevičiūtė tąsyk sakė tiesą. Jos istoriją prisiminiau specialiai. 2009-aisiais metais leidimo į Seimą, pasirodo, galiu negauti ir aš, „XXI amžiaus“ bei www.slaptai.lt žurnalistas, nors nesu pažeidęs nė vieno žurnalistų veiklą parlamento rūmuose reglamentuojančio įstatymo, nė karto teismų nesu baustas už šmeižtą ar garbės ir orumo įžeidimą, nė vienam aukšto rango pareigūnui nesu priekaištavęs, kad konkrečiai neatsakė į mano klausimą. Tiesiog pačioje 2008-ųjų pabaigoje prasidėjo keisti dalykai. Mano nuolatinis leidimas į Seimą galiojo iki 2009-ųjų rudens, ir aš buvau ramus, kad jis ir galios iki 2009-ųjų pabaigos. Tačiau visai neseniai Seimo vadovybė paprašė, kad dar sykį patikslinčiau savo duomenis, iš redakcijos gaučiau dar vieną prašymą ir atneščiau dar vieną spalvotą nuotrauką.

Nori išvengti chaoso?

Tokį Seimo vadovybės sprendimą galima lyg ir suprasti – jie tikriausiai nori išvengti chaoso. Juk vienų žurnalistų leidimai galioja iki 2009-ųjų pavasario, kitų – iki vasaros, o maniškis – iki rudens. Todėl Seimo vadovybė, matyt, siekia juos visus suvienodinti, kad pradėtų galioti 2009-ųjų sausio 1-ąją ir nustotų galioti 2009-ųjų gruodžio 31-ąją. Bet juk 2009-aisiais metais atsiras naujų leidinių, keisis žurnalistai, vadinasi, tiems plunksnos ar televizijos broliams, kurie sumanys narplioti politikos užkulisius 2009-ųjų pradžioje ar viduryje, nuolatiniai leidimai jau nebebus išduodami?

Akreditaciją suteiks tik trims žurnalistams iš to paties leidinio

Į Seimo ryšių su visuomene skyrių naujus, papildomus dokumentus (nuotraukas, prašymus, užpildytas anketas) atnešiau nurodytu laiku ir tarnautojas, peržiūrėjęs mano popierius, pasakė, kad viskas gerai. Netrukus elektroniniu paštu sulaukiau laiško iš to paties Seimo skyriaus, kad jie nuolatinius leidimus į Seimą dabar suteikia tik trims žurnalistams iš vieno leidinio. Mintyse suvokiau, kad šios normos tikrai yra nenormalios stambiesiems leidiniams, stambiosioms televizijoms – juk vienu metu Seime vyksta ne vienas ir ne du renginiai. Trys žurnalistai tikrai nepajėgs aprėpti visų Seimo aktualijų. Juk Seime gvildenami ir politikos, ir ekonomikos, ir saugumo, ir kultūros, ir teisėsaugos dalykai. Ir dažnai – vienu metu, pirmoje dienos pusėje. Juolab kad žurnalistai taip pat yra žmonės. Jie serga, atostogauja, jie nėra vunderkindai, todėl nepajėgia vienu metu profesionaliai domėtis viskuo: politika, ekonomika, saugumu, kultūra, teisėsauga. Tad šią nuostatą – akredituoti ne daugiau trijų žurnalistų – reikia suvokti kaip pastangas apriboti ir apsunkinti žiniasklaidos darbą. Tačiau šių savo abejonių Seimo ryšių su visuomene darbuotojams neišsakiau. Neišsakiau, nes jie niekuo dėti – kaip jiems liepė, taip jie ir daro.

Paprašė pateikti savo publikacijas

Bet intrigos dėl nuolatinio leidimo į Seimą tuo nepasibaigė. Kuo toliau – tuo įdomiau. Šv. Kalėdų išvakarėse sulaukiau skambučio. Oficialus Seimo pareigūnas paprašė, kad jiems kuo greičiau atsiųsčiau bent keletą savo straipsnių. Štai tada ir pratrūkau. „O jei neatsiųsiu, kas tada?“ – ironiškai teiravausi. Man buvo leista suprasti, kad tokiu atveju nuolatinio leidimo greičiausiai nebegausiu. Tada pasiteiravau, kodėl jie patys, Seimo tarnautojai, tingi pasiieškoti mano straipsnių? Atsakymo būta originalaus: „Juk jums reikia nuolatinio leidimo į Seimą, todėl jūs ir turite stengtis“. Tada pasiteiravau, kaip jie elgtųsi, jei būčiau žiniasklaidos naujokas ir straipsnių apie Seimą neturėčiau. Paklausiau dar ir kokių straipsnių, videoreportažų, interviu jie pageidauja – teigiamų ar neigiamų. Seimo tarnautojas mandagiai ir geranoriškai pasakė, kad jie, Seimo ryšių su visuomene pareigūnai, nėra nusiteikę nei prieš mane, nei prieš mano leidinį, todėl man, užuot tuščiai aušinus burną, geriau atsiųsti keletą savo rašinių.

Jaučiuosi pažemintas

Pasiunčiau Seimui keletą savo rašinių. Ir kritinių, ir palankių – nežiūrint kaip kas pažiūrės. Tačiau šios istorijos negaliu nutylėti, nes jaučiuosi pažemintas. Jaučiuosi kaip žmogus, gyvenantis ne demokratinėje šalyje. Jaučiuosi kaip zombis. Kai kuriuose enciklopediniuose leidiniuose rašoma, kad egzistuoja keletas sąvokos „zombis“ variantų. Esama ir „holivudinių zombių“, ir „Haičio zombių“, ir vadinamųjų „filosofinių zombių“. Pasak enciklopedijos, „filosofiniai zombiai gyvenime elgiasi lygiai taip pat, kaip ir paprasti žmonės, tik jų sąmonė nėra pilna, jie neturi fenomenologinės sąmonės“. Todėl omenyje dabar turiu būtent „filosofinio zmobio“ sąvoką. Iš manęs Seimas atima galiojusį leidimą, o aš apsimetu, kad nieko blogo nepastebėjau. Man liepia atlikti darbus, kurie man nepriklauso, ir aš vis tiek juos atlieku, ir dar turiu vaizduoti, jog esu labai laimingas, kad atlikau tai, ką privalėjo atlikti, mano supratimu, Seimo tarnautojai. Be to, juk Lietuvos Konstitucija ir Žmogaus teisių konvencija garantuoja, kad aš esu laisvas pilietis ir turiu teisę į savo nuomonę.

Pamokantis Čečėnijos pavyzdys

Niekaip nesuprantu, kam Seimo ryšių su visuomene informavimo skyriui prireikė mano publikacijų? Skaičiuos, ar ne per daug mano archyve kritinių rašinių? Skaičiuos, kiek sykių kritikavau Andrių Kubilių, Rasa Juknevičienę, Audronį Ažubalį, Arūną Valinską? Ir, šia statistika remdamasis, spręs, išduoti ar neišduoti nuolatinį leidimą į Seimą? Čia negaliu neprisiminti 1994-ųjų rudens, kai karo žurnalistu dirbau Šiaurės Kaukaze. 1994-ųjų rugsėjo – spalio mėnesiais virš Čečėnijos ėmė telktis karo debesys. Tuo metu vis daugiau ženklų rodė, kad karinis konfliktas tarp Čečėnijos ir Rusijos neišvengiamas. Todėl nenuostabu, kad į Grozną, kuriame gyvenau maždaug pusę metų, plūstelėjo dešimtys žurnalistų iš Rusijos, Didžiosios Britanijos, Suomijos, JAV, Gruzijos, Latvijos. Visiems į Grozną atvykstantiems žurnalistams čečėnai suteikdavo nuolatinį leidimą į Čečėnijos informacijos agentūrą „Čečenpress“, kuri, beje, buvo įsikūrusi tame pačiame pastate, kur rezidavo Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas, Čečėnijos Vyriausybė, Gynybos štabo viršininkas Aslanas Maschadovas. Skirtumas tik toks, kad prezidento Dž. Dudajevo darbo kabinetas buvo įrengtas viršutiniuose aukštuose, Gynybos štabas buvo įrengtas požemiuose, o „Čečenpress“ veikė viduriniuosiuose aukštuose. Kai „Čečenpress“ pranešdavo norintis paskelbti svarbią žinią, į pastatą suplūsdavo dešimtys žurnalistų.

Žurnalistus apkaltino šnipinėjimu

Sykį buvo paskelbta, kad su žurnalistais nori susitikti pats štabo viršininkas Aslanas Maschadovas. Iki pirmųjų mūšių buvo likusios vos kelios savaitės. Niekas neabejojo, jog karinis konfliktas greičiausiai neišvengiamas, todėl į „Čečenpress“ sugužėjo itin daug žurnalistų. Gal koks trisdešimt ar net keturiasdešimt žmonių. Štabo viršininkas su savo apsauga vos tilpo į nedidelį „Čečenpress“ kabinetą. Tuometinis pulkininkas pareiškė, kad jo tarnybos surinko išsamią informaciją apie visus Grozne akredituotus ir neakredituotus žurnalistus ir sudarė įspūdį, kad mažų mažiausia pusė iš čia esančių dirba ne tiek redakcijoms, kiek Rusijos slaptosioms tarnyboms. Pasak pulkininko A. Maschadovo, kai kurie žurnalistai Grozne gyvena jau mažų mažiausiai keletą mėnesių, o leidiniuose, kur jie neva akredituoti, nėra paskelbta apie Čečėniją nė vieno jų rašinio. Nei teigiamo, nei neigiamo. „Tad ką jie čia veikia?“ – retoriškai teiravosi A. Maschadovas. Tokia tyla, čečėnų kario požiūriu, įtartina. Pulkininkas A. Maschadovas taip pat apgailestavo, kad kai kurie Rusijos žurnalistai itin begėdiškai meluoja. Jis pareiškė, jog melas – tai nuodėmė, kurią smerkia visos be išimties religijos.

Suvaržymų nesiėmė jokių

Po šios spaudos konferencijos buvau tikras, kad čečėnai imsis kardinalių suvaržymų. Pavyzdžiui, atims iš kai kurių žurnalistų nuolatinius leidimus įeiti į Čečėnijos prezidentūrą. Blogiausiu atveju – paprašys išvykti iš Čečėnijos. Nieko panašaus neįvyko – nė iš vieno žurnalisto nebuvo atimta akreditacija, nė iš vieno žurnalisto nebuvo pareikalauta, kad šis parodytų savo publikacijas. O juk 1994-ųjų rudenį Grozne artinosi karas. Aš pats Grozne pragyvenau daugiau kaip pusę metų, ir niekas iš čečėnų nepareikalavo, kad jiems atsiskaityčiau, ką rašau apie jų šalį. Iš Grozno į tuometinį „Lietuvos aidą“ telefonu skambindavau vos ne kasdien, ir niekas iš oficialių pareigūnų manęs nepasiteiravo, kokias žinias perduodu į Vilnių.

Nežinau, ar šis mano palyginimas vykęs. Tačiau sulaukęs skambučio iš Lietuvos Seimo ryšių su visuomene skyriaus su nostalgija prisiminiau 1994-ųjų rudenį Grozne. Tada Čečėnijoje jaučiausi esantis tikrai laisvas, nepriklausomas žurnalistas, net karo išvakarėse nebijantis cenzūros, sankcijų, priekaištų. O  2009-ųjų metų išvakarėse Lietuvoje jaučiuosi kaip zombis, verčiamas pataikauti, žemintis – elgtis taip, kaip nedera elgtis save gerbiančiam piliečiui.

Ir vis dar nežinau, ar man bus įteiktas nuolatinis leidimas į Seimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija