Atnaujintas 2009 m. sausio 2 d.
Nr. 1
(1693)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Viskas prasidėjo nuo Kalėdų 

Kai mes kasdien po keliolika minučių paskaitome gerą knygą, praturtėja mūsų intelektas, plečiasi vaizduotės horizontai... O kas mumyse vyksta, kai dažnai skaitome knygų knygą – Šventąjį Raštą? Teologas P. Evdokimovas apie Bažnyčios Tėvus, kuriems Dievo žodis buvo jų gyvenimo credo, šitaip rašė: „Skaitydami Bibliją Tėvai skaitydavo ne tekstus, bet gyvą Kristų, ir Kristus jiems kalbėjo. Jie valgė Žodį, kaip valgoma eucharistinė Duona ir Vynas, ir Žodis jiems atsiverdavo Kristaus gelmėje“.

Ir mūsų laikų tikintieji, kai maldingai skaito Šventąjį Raštą ir nors trumpai skiria laiko jo apmąstymui, jie taip pat valgo gyvąjį Žodį – Kristų, kuris nuolat juos moko panašėti į tuos mažutėlius (plg. 11, 25), tarp kurių mažiausias (ką tik gimęs) buvo Jis pats. Šiame dieviškame mažume slypi žmogaus didingumo esmė, nes tik tiems, kurie turi atvirą, kupiną paprastumo ir neveidmainingą vaiko širdį, Viešpats žada neprilygstamą palaimą (plg. Mt 18, 3).

Kadaise (kai dar nebuvo žvaigždynų nei Žemės) įvyko Švenčiausios Trejybės pasitarimas, kuriame Dievas Tėvas paskelbė žinią, kad nors Jis iš beribės meilės pašauks iš nebūties į buvimą žmones ir betarpiškai su jais bendraus, vis dėlto toji bendrystė nutrūks, nes jie nusidėdami nusigręš nuo savo Kūrėjo.  Aukščiausiasis nusprendė, jog šio bendravimo su žmonėmis atstatymui – pirmapradės kaltės išpirkai - turi būti sumokėta kaina. Nes jei tai nebus padaryta, tuomet žmonės tą kainą mokės ligomis, nelaimėmis, mirtimi ir... pragaru.       

Visi žinome, kas įvyko. Antrasis Adomas – Tėvo Sūnus tarė: „Aš eisiu mirti ant kryžiaus, kad tarp mūsų ir žmonių pagaliau vėl užsimegztų dieviškojo bendravimo ryšys“. Ir Jis gimė ten, kur niekas nesitikėjo - tvarte, kuriame trūko būtiniausių higienos priemonių...

Tačiau motinos Marijos širdies šiluma bei globėjo Juozapo pasiaukojantis paslaugumas buvo ne tik pirmosios „ėdžios“, kuriose Vaikeliui niekas negalėjo grėsti, bet iš jų ryškiausiais srautais pasklido išganymo šviesa, bylojanti, jog pagaliau išmušė svarbiausioji būsimojo žmonijos perkeitimo valanda.

Jei per Kalėdas su Švč. Dievo Gimdytoja - M. Marija išdrįsome ne tik tarti Jėzui: „Tebūna man taip, kaip Tu nori“ (plg. Lk 1, 38), bet taip pat Jam leidome taip įsiskverbti į mūsų vidų, kad Jis (malonės dėka) mumyse – mūsų širdžių prakartėlėse – užgimtų, tada Viešpaties įsikūnijimo paslapties šydas atsidengė, ir mes dar geriau suvokėme, kad Jis yra mūsų galvojimo, kalbėjimo bei veikimo tikroji atrama, ant kurios stovėdami (ir sveikindami vieni kitus) viltingai bei džiugiai žvelgiame į Naujuosius - 2009 metus.  

 Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija