Atnaujintas 2009 m. sausio 9 d.
Nr. 3
(1695)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kūčių vakaras prieš pusšimtį metų

Prisimenu 1946 metų. gruodį, kai su vyresniąja seserim Aldona (partizanų ryšininke – Audrone) iš kito krašto (Zarasų apskrities, kur slapstėmės nuo stribų ir NKVD’istų), vykome į gimtinę (Atžalyno kaimą netoli Daugų) švęsti didžiausios šeimos šventės. Tada sesuo mokytojavo Dūkšto valsčiuje, o aš, 14-metis, mokiausi Dūkšto progimnazijoje. Abu tenkinomės viena maisto kortele. Pravėrus gimto namo duris, mūsų niekas nepasitiko. Kambario grindys buvo sulaužytos. (Po stribų siautėjimo mama pabijojo likti namie. Ją ir jaunesnes seseris radome patikimo kaimyno Jono Mikailionio namuose.) Darydami kratą stribai sugadino grindis, rūtų darželyje metaliniais strypais išbadė žemę – visur ieškojo bunkerio. Tuomet pasitaikydavo atvejų, kad po Kūčių nakties kaimynai rasdavo išžudytą visą šeimą.

Todėl Kūčių dienos rytmetį teko išsiruošti kelionei pas dėdienę Anelę Zagorskienę, gyvenančią už 17-kos kilometrų (Kirklionių kaime, Varėnos valsčiuje). Kelias buvo gerai žinomas, bet jis ėjo pro Daugus. Pro juos eiti aš bijojau, nes ten buvau muštas, spardytas, nušauti grasintas (vaikai irgi bijo mirti!). Tad nutariau eiti tiesiog – Kirklionių kryptimi per nežinomus kaimus, nežinomais keliais, Daugus paliekant nuošaly. Diena buvo apsiniaukusi, nesimatė, kurioje pusėje saulė, tad nutariau orientuotis pagal vėjo kryptį. Priėjęs kryžkelę ar šalutinį kelią, sustodavau ir patikrindavau, iš kur vėjelis dvelkia ir tada vėl eidavau numatyta kryptimi. Bet vėjelis pakeitė kryptį ir aš nuklydau į šalį – nuėjau Pivašiūnų link. Tuomet pamačiau vieškeliu, pro seną palinkusią pušį ateinantį stribų būrelį. Pasukau į dešinę, per laukus. Priėjau neplačią upę. Buvo gruodas, be sniego, bet upė padengta ledu. Čiuožinėdamas ledu pasileidau pagal upės tėkmę. Pradėjo temti. Užsukau į ant dešinio upės kranto stovinčią sodybą ir kieme sutikto šeimininko su ašaromis akyse paprašiau, kad priimtų nakvynei. Sužinojau, kad kaimas vadinasi Vaikantonys. (Daug kartų buvau girdėjęs šio kaimo pavadinimą ir žinojau apie jo gerus žmones, bet likimas mane ten atbloškė pirmą kartą.) Iki Kirklionių – dar keli kilometrai. Tylomis be kalbų laužėme iš šeimininko rankų kalėdaitį. (Kartais tyla pasako daugiau negu kalbos.) Ryte per mišką parodytu keliu patraukiau į Kirklionis.

Vėliau, gal po 40-ties metų, turėdamas „Moskvičių“, važiavau į tą kaimą, norėdamas surasti gerų, mane benamį klajūną, priglaudusių žmonių porelę ir jiems padėkoti. Tada nesusipratau jų paklausti nei vardo, nei pavardės. Neatsimenu, ar išeidamas iš jų namų padėkojau ir už prieglobstį. Deja, veltui ieškojau. Melioratoriai sudarkė kraštovaizdį ir tos vietos, kur 1946 metais švenčiau Kūčias, neberadau…

Vytautas MAČIONIS

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija