| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Specialiai XXI amžiui Kryžnešių kelionė iš Lurdo į Šiluvą Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ
Nuo gegužės 11 iki rugsėjo 8 dienos grupė Lietuvos maldininkų iš Lurdo per kelias Europos šalis nešė 60 kg kryžių. Tęsiame šios kelionės dvasinio vadovo kun. Kazimiero Ambraso, SJ, dienoraštį kelionės įspūdžius, kuriuos kunigas pasakoja iš Vokietijos. Trečiadienis, 2008 07 30, Lagė Gnojenas Žygio nuotrupos Vingiuoja kelias per pradėjusius pamažu rudenėti vokiškus laukus. Saulė, lyg šiandien nutarusi pasigailėti kryžnešių, užsidangstė debesimis, todėl nereikia nei prakaituoti, nei tiek daug gerti. Vėsesnis oras leidžia ne tik sparčiau žengti, bet ir atidžiau žvilgterėti į pasitaikančius kelyje žmones. Štai atokiau kelyje pasirodė dviratininkas. Jis, matyt, nenori akis į akį susidurti su kryžnešių grupe, bet smalsumas kreipia jo žvilgsnį į nematytą būrelį žmonių, iš kurių išsiskiria gan keistokai spalvingais apdarais apsitaisiusios ir baltomis skarelėmis apsiklėstusios moterys. Pamatęs, kad priekyje nešamas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos religinis paveikslas, dviratininkas, jau kelintąsyk keičiąs savo stebėjimo vietą, galų gale pakeliui susitiko kitus du tik be dviračių. Tiedu naujai sutiktieji, pamatę eiseną, kaip stabai sustingo ir, lyg nieko aplink nematantys, sisižvalgė. Mūsų kryžnešiai, kaip jau daryta ne vieną kartą, stabtelėję trumpam prie paprasto namo, neturinčio jokių religinių bažnyčiai būdingų atributų, tiktai vienintelį užrašėlį Katolische Kirche ant sienos, dalyvavo pamaldose. Per pertraukėlę, kol vietinė šeimininkė ponia Marta gamino mūsų grupei vakarienę, kažkas iš kryžnešių grįžo iš Gnojeno parapijos, kuri tokia maža ir nežymi, kad neketino mūsų nei pamaitinti, nei apnakvydinti, nebuvo kam bažnytėlės durų atrakinti, kad per naktį galėtų pabūti Kryžius keliauninkas. Palikę Kryžių antrąsyk Lagės bažnyčioje, mūsų maldininkai grįžo į vakarykščius namus, kur Henrikas remontavo kažkur kelyje suknežintą istorinę, per visus žygius priekyje visos eisenos nešamą Švč. Jėzaus Širdies statulėlę. Ji buvo taip negailestingai sutrupinta nuo vėjo pargriuvusio ant žemės Kryžiaus, kad teko suvynioti į kažkurio keliauninko lietpaltį ir jau nebegalėjo keliauti. Todėl visą pusdienį Henrikas, jau nuo seno pažįstąs ne tik molio, gipso, bet ir kitų medžiagų savybes, pradėjo statulėlę tvarkyti. Ta pačia proga sulopė ir ponios Mortos atneštą gerokai apdaužytą Mergelės Marijos statulą, stovinčią greta Švč. Jėzaus Širdies skulptūros. Ketvirtadienis, 2008 07 31, Lagė Gnojenas Dargunas Deminas Tėvelis Adolfas Kuklutis, čiuplutis, po širdies operacijos vos beiškalbantis, į sudribusį šviesų švarką ir į tos pačios spalvos plačias kelnes šiaip taip įsibrukęs Lagės klebonas Adolfas sutinka, kai įsibrovėliai į ramias vokiškos parapijos valdas pageidauja šv. Mišių visiškai kitą valandą. Jis su viskuo sutinka. Negana to, pasiieškojęs kažkur kambariuose, atneša pluoštelį naujutėlaičių eurų, kuriuos įteikia kelionės reikalams ir dar visus apdovanoja skaniausiu šokoladu, ant kurio užrašyta 74. Štai tiek metų, Dievui leidus, ir mano jau žemėje praleista. Koks Dievas geras, kad leido tiek metų mindžioti dobilą. Ar dar ilgai? Tiktai Jis vienas težino, kiek man duota. Ačiū Jam už viską. Ketvirtadienis, 2008 07 31, Deminas Lakūnas Vienuolikos tūkstančių mieste vos vienuoliktoji dalis katalikai. Maždaug 1719 proc. protestantai, kiti indiferentai arba ateistai. Tokius skaičius mums pasakė šešių bažnyčių penkiasdešimtmetis kunigas Jonas Hileris, suradęs mums ne tik gerą nakvynę savo klebonijoje prie katalikų Marijos, Rožančiaus Karalienės, Demino parapijos bažnyčios. Įdomu, kad šiose šešiose bažnyčiose, turinčiose apie 2500 katalikų, kurias aptarnauja kunigas Jonas, lygiai tame pačiame plote dirba 22 evangelikų kunigai, turį maždaug 2025 tūkstančiai tikinčiųjų. Kunige Jonai, kodėl jūs, įsigijęs tokią retą specialybę, jau būdamas aviacijos kapitonas po tiekos metų nusprendėte tapti kunigu? paklausėme klebono, kai jis mus atgabeno į savo parapijiečių didelį, vaismedžių ir gėlių, gyvatvorių ir alpinariumų pilną sodą, kuriame buvo sustatyti stalai ne tik vienai poniai, bažnyčios choristei, švenčiančiai savo gimimo dieną, bet ir mums, atsitiktinai užklydusiems į šią padangę kryžnešiams. Kolei šeimininkės ir šeimininkai kepė dešreles ir kepsnius, prie stalo kartu su mumis sėdėjęs kunigas Jonas mums papasakojo, kaip jis iš naikintuvo (Fantomaso) karinio piloto tapo kunigu. Gimė septynių vaikų (keturi broliai ir trys seserys) prekybininko šeimoje (nuo Hanoverio apie 30 km). Mokykloje svajojo būti lakūnu. Baigęs vidurinę mokyklą ir pasimokęs profesinėje, tapo automobilių remonto techniku, tačiau nesiliovė svajoti apie aviaciją. Svajonės išsipildė. Tačiau kuo toliau kopė karinės aviacijos karjeros laiptais, kuo labiau domėjosi aviacija ir kuo daugiau sėkmingai mokėsi, tuo labiau tolo nuo Bažnyčios. Ilgainiui ir visai liovėsi meldęsis. Nors šeimos nesukūrė, gyveno taip, tarsi nebūtų Dievo. Tačiau netrukus, kai apie 1990 metus pradėjo keistis valdžios ir jam buvo pasiūlyta stoti į karo aviacijos akademiją, lakūnas Jonas pajuto dvasinę tuštumą. Jis ieško išeities iš krizės ir, bendraudamas vis su aukštesnio rango karo kapelionais, galų gale Italijoje buvo supažindintas su kardinolu Jozefu Ratcingeriu, kuris padėjo jam galutinai apsispręsti. Jam patariama studijuoti filosofiją ir teologiją. Gavęs iš kariuomenės kapeliono Šventąjį Raštą ir gana dažnai jį skaitinėdamas, jaunasis karininkas Jonas giliai susimąsto apie gyvenimo prasmę, apie savo nueitą ir būsimą kelią. Baigęs studijas, gauna diakono, o paskui tais pačiais metais, kai kardinolas Jozefas Ratcingeris išrenkamas Popiežiumi, ir kunigystės šventimus. Kai pamatote ore kaip kulkas zvimbiančius naikintuvus, ar nekyla troškimas pakilti į erdvę? klausia kunigo Jono ką tik pakeitęs iš mūsų grupės išvažiavusią vertėją Zitą naujasis vokiečių kalbos žinovas Vytautėlis. Atvirai pasakius neretai sukruta troškimas pakilti viršum debesų, bet pagalvojus, į kokį aukštį galima pakilti dvasios sparnais, pirmasis troškimas greitai išblėsta. Pasirinktojo naujojo kelio dabar man ničniekas negali užgožti... Prieš išvažiuodamas į laidotuves kun. Jonas ateina pasakyti, kad jis mane nuveš prie grupės, kuri su kryžiumi šiandien nakvos vienoje iš jo aptarnaujamų bažnyčių Jarmene. Kaip tik tuo metu suskamba Demino bažnyčios varpai. Viešpaties Angelas, sako kunigas. Gal sukalbame? Ir abu sustoję, vienas vokiškai, kitas lietuviškai, sukalbame šią vidurdienio maldą, kurią jų parapijos bažnyčios varpai praneša ryte ir vakar. Ar jūsų visose bažnyčiose šitaip skamba varpai? klausiu klebono. Ne visose... Šia proga prisiminiau Filipinus. Einu kartą vidudienį per Manila Ateneo universiteto teritoriją, kurios pakraštyje vidurinė mokykla, o kituose šonuose išsidėstę įvairūs šios aukštosios mokyklos fakultetai ir staiga, kaip kažkokiam trimitui nuaidėjus, visi vaikai kaip stabo ištikti suakmenėja. Nė vienas nė krust. Iškrinta kamuoliai iš rankų, sustingsta bėgikai, rungtyniavę bėgimo takuose, aprimsta šnekučiuojantys, nutyla dainuojantys ir šūkaujantys. Viešpaties Angelas... Visa aikštė, kurioje žaidė gal pusantro tūkstančio įvairaus amžiaus vaikų ir mergaičių, sutartinai ir rimtai kartoja žodžius: VIEŠPATIES ANGELAS APREIŠKĖ MARIJAI... Kai paklausiau, kur šiandien ir ką valgė, kun. Jonas atsakė, jog trečiadieniais ir penktadieniais jis maitinasi tiktai duona ir vandeniu. Taigi laikosi Medjugorjės Mergelės Marijos prašymo šiomis dienomis valgyti tiktai duoną ir vandenį, lygiai kaip viena mūsų grupė visą savaitę šitaip maitinosi šiame Kroatijos mieste dvasinio susitelkimo dienomis... Penktadienis, 2008 08 01, Deminas Laidotuvės Jokio karsto nebuvo. Jis, matyt, su velionės palaikais buvo pašarvotas kur nors laidotuvių namuose. Į bažnyčią susirinkusių gal keliasdešimt velionės Elenos artimųjų ir giminaičių buvo pasveikinti atėjusio prie altoriaus kun. Jono giesme, kurią iškart pasigavę tęsė visi tikintieji. Per šv. Mišias ne kartą, kaip įprasta šiame krašte, nemažai giedama (gal čia turi įtakos protestantiškųjų apeigų įtaka, nes anie savo kirchėse arba skaito Šventąjį Raštą, arba jį aiškina, arba gana dažnai gieda). Šiaipjau gedulinės pamaldos mažai kuo skiriasi nuo mūsiškių. Abiejų kunigų arnotai juodos spalvos, o zakristijono patarnautojo skirtingai nuo vietinio klebono Jono, kuris buvo apsivilkęs albą ir juodą stulą su arnotu juoda berankovė sutana ir balta kamža. Jokių specialių gedulinių giesmių nebuvo giedama, išskyrus tas, kurios privalomos kasdienėse ar šventadienėse šv. Mišiose. Mūsų grupės zakristijono Raimundo paslaugų klebonas, matyt, nepageidavo, nes vietinis zakristijonas, nors ir ne pirmos jaunystės, bet dar gana vikrus ir žvalus pusamžis vyriškis, gerai patarnavo per pamaldas ir paskui sutvarkė altorių, padėjo klebonui ten, kur reikėjo jo pagalbos. Kadangi šiandien buvo pirmasis mėnesio penktadienis, po šv. Mišių kunigas sukalbėjo Švč. Jėzaus Širdies litaniją ir pagarbino Švenčiausiąjį Tantum ergo..., taip pat kitomis įprastinėmis giesmėmis ir bendru palaiminimu.
© 2009 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |