Atnaujintas 2009 m. sausio 21 d.
Nr. 6
(1698)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Dar kartą apie Rainius

Benjaminas ŽULYS

1941 metų vasarą, tik prasidėjus karui, Rainiuose sovietiniai budeliai žiauriai nukankino ir sušaudė Telšių kalėjime kalintus 76 lietuvius. Tačiau kankintojai ir žudikai liko nenubausti iki šiol. Be to, pati egzekucija kelia dar daug klausimų, į kuriuos savo knygoje „Rainių žudynių budeliai – prieš ir po…“ mėgina atsakyti KMU  Histologijos–embriologijos katedros profesorius Aleksandras Vitkus. Laisvalaikiu jis domisi Lietuvos istorija, parašė penkias knygas, daug straipsnių iš Lietuvos istorijos.  

1996 metais profesorius pradėjo leisti knygų seriją „Lietuvos istorijos įvykių chronologija“, apimančią laikotarpį nuo pirmųjų gyventojų pasirodymo dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos.

Knygą „Rainių žudynių budeliai – prieš ir po…“ autorius pradėjo rašyti maždaug prieš trejus metus, o baigė neseniai, giliau susipažinęs su baudžiamąja byla Šiaulių apygardos teismo archyve. A. Vitkus remiasi  A. Šiušaitės, J. Urbonavičiaus ir V. Landsbergio knygos „Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai. 1941 06 24–25“, taip pat „Lietuvos gyventojų genocidas“, „Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje“ duomenimis, kitais šaltiniais.

Autorius knygoje iškelia per dvidešimt klausimų ir samprotavimų. Pavyzdžiui, kuo buvo kaltinami kaliniai, patekę į Telšių kalėjimą? Ar žudynės buvo numatytos iš anksto, ar priverstinės dėl vokiečių puolimo? Kokiu tikslu kaliniai buvo kankinami? Kankinių suradimas. Žudynių organizatoriai ir dalyviai P. Raslanas ir D. Rocius ir kt. Ne paskutinę vietą žudynėse užėmė ir sovietinio saugumo karininkas N. Dušanskis, kuriam knygoje taip pat skiriama nemažai vietos.  

1941 m. birželio 24-osios vakare vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Telšių skyriaus viršininkas P. Raslanas su Telšių vykdomojo komiteto pirmininku D. Rociumi, gavę savo žinion sovietinės kariuomenės dalinį, keturis sunkvežimius ir du tankus, atvyko į Telšių kalėjimą. Paskubomis iš jų pačių sudaryta komisija, peržiūrėjusi jame kalėjusių 162 kalinių bylas, atskyrė 76 politinius kalinius ir  nuvežė juos į Rainių miškelį. Ten visi suimtieji buvo žiauriai nukankinti, o 10 iš jų sušaudyti. Kaliniai buvo taip žiauriai sužaloti, kad artimieji ne visus atpažino – 46 taip ir liko neatpažinti.

Apie Rainių tragediją 1941 m. liepos 10 dieną parašė dienraštis „Į laisvę“, vėliau buvo rašyta knygoje „Žemaičių kankiniai“, „Bolševizmas Lietuvoje“ ir kt.

Sovietiniais metais apie šias žudynes buvo draudžiama užsiminti spaudoje, netgi kalbėti. Tragiškieji įvykiai vėl buvo prisiminti tik tuomet, kai laikraštyje „Gimtasis kraštas“ pasirodė St. Kašausko straipsnis „Rainiai“. Tada buvo nutarta iškelti baudžiamąją bylą dėl tragedijos Rainiuose, sudaryta tyrėjų grupė.

A. Vitkus rašo, kad pirmieji lietuviai, kaip politiniai kaliniai, į Telšių kalėjimą pateko 1940 m. liepos 12 dieną per pirmąjį masinį lietuvių areštą, o paskutinieji – 1941 m. birželio 8 dieną, likus porai savaičių iki vokiečių ir sovietų karo pradžios. Iš Telšių kalėjime kalintų 162 žmonių 76 buvo kagėbistų tardyti ir pagal sovietinius baudžiamojo kodekso straipsnius prilyginti kontrrevoliucionieriams, kurie paleisti galėjo susiburti į „gaujas“ ir kelti grėsmę Sovietų Sąjungai. Tad tokius būtina likviduoti, nubausti mirties bausme. Aukomis tapo ūkininkai, tarnautojai, mokytojai, darbininkai, mokytojai, žurnalistas, dvarininkas, kitų socialinių sluoksnių žmonės.

Pagal oficialią versiją 1941 m. birželio 28 dieną Telšių savivaldybės ugniagesių instruktorius Peckus su automobilio vairuotoju Lauraičiu Rainių miškelyje aptiko užkastus nužudytus kalinius. Po medicininės apžiūros konstatuota, kad kaliniai buvo kankinami, žudynių vietoje net palikti kai kurie kankinimo įrankiai. Nesuprantama, kam reikėjo aukas kankinti, juk paprasčiau ir greičiau būtų sušaudyti ir sprukti, nes vokiečių kariniai daliniai buvo netoliese. Žinoma, kad Rainių žudynėms vadovavo pirmo rango intendantas iš 8-o politinio skyriaus M. Kompanijec. Žudynėse dalyvavo apie 40–50 baudėjų iš NKVD pasienio kariuomenės 105 būrio.

Knygos „Rainių žudynių budeliai…“ autorius atkreipia dėmesį, kad 1940 m. birželio 22 dieną NKVD tardymų skyriaus viršininkas E. Razauskas pasiūlė A. Sniečkui sušaudyti kas ketvirtą Kauno kalėjimo kalinį – iš viso apie 400 žmonių. Šis pasiūlymas, tiesa, ne Kaune, o kitose Lietuvos vietose, buvo įvykdytas su kaupu. Knygoje pateikiamas ir sąrašas vietovių, kuriose buvo žudomi žmonės. Tai Pravieniškės, Rokiškis, Panevėžys, Raseiniai, Zarasai, Šilalė. Leidinyje yra visų Rainiuose nužudytų kankinių vardai ir pavardės: Juozas, Antanas, Jonas Antanavičiai, Povilas, Stasys Balsevičiai, Andrius Čiurinskas, Julius ir Adomas Simučiai, Povilas Vilčinskas ir t. t. Po 60 metų, 2001 m. balandžio 5 dieną, Rainių tragedijos byla pasiekė Šiaulių apygardos teismą. Tik vienas jos vykdytojų P. Raslanas, deja, už akių  buvo nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Bet jis dar 1991 metais išvyko į Rusiją, kur ir dabar gyvena, slapstydamasis nuo teisingumo. O dėl N. Dušanskio, rašo A. Vitkus, belieka tik stebėtis. Prokuratūra nesugebėjo įrodyti, jog jis dalyvavo Rainių žudynėse, todėl jis ir nebuvo patrauktas atsakomybėn kaip įtariamasis šioje byloje. Tai jam leido laiku išvykti iš Lietuvos ir pasislėpti Izraelyje. 2008 m. vasario 28 dieną, sulaukęs 89-erių, jis mirė. „Tačiau dėti tašką šioje byloje per anksti, – rašo gydytojas istorikas A. Vitkus, – nes kol kas nė vienas Rainių budelis neatlieka bausmės.“

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija