Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Panašumai ir skirtumai

Gintaras VISOCKAS

Premjeras Andrius Kubilius, kurio sprendimas padidinti mokesčius sukėlė neramumus Autoriaus nuotrauka

Kuo skiriasi ministrė pirmininkė Kazimira Prunskienė, 1991-ųjų sausio pradžioje žymiai pakėlusi maisto produktų kainas, nuo ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus, 2009-aisiais padidinusio mokesčius mažiausiai uždirbančioms socialinėms visuomenės grupėms? Šis palyginimas šovė į galvą ginčijantis su viena Vilniuje gyvenančia konservatorių-krikščionių demokratų gerbėja. Toji moteris priekaištavo, esą elgiuosi itin negarbingai, nes neleidžiu premjerui Andriui Kubiliui padirbėti nė šimto dienų. Juk „viščiukai skaičiuojami rudenį“. Aš, žurnalistas, užuot leidęs Tėvynės sąjungai iš peties padirbėti bent keletą mėnesių, laikraštyje „XXI amžiuje“ užsipuolu šią partiją nuo pat pirmųjų jos atėjimo į valdžią akimirkų. Moteris nuoširdžiai piktinosi, kaip galima barti kūdikį už tai, kad šis, sakykim, nemoka vairuoti automobilio. Moteris susijaudinusi klausė, ar dešinieji per keletą savaičių galėjo suspėti ištaisyti tai, ką anie, brazauskai, kirkilai, juršėnai, sugadino bei sujaukė per aštuonerius metus?

Klaidos atleistinos tik valinskininkams

Štai čia mūsų nuomonės kardinaliai išsiskyrė. Arūnui Valinskui bei jo „dainininkams, muzikantams, šposininkams“ gal ir būtų galima suteikti šimto dienų nebaudžiamumo limitą. Jis tikrai yra naujokas didžiojoje Lietuvos politikoje. Prieš tapdamas Seimo pirmininku jis iki tol niekad neragavo nei parlamentaro, nei ministro, nei departamento direktoriaus duonos. O A. Kubilius didžiojoje politikoje aktyviai dalyvauja nuo pat Atgimimo pradžios. Jis buvo ir parlamentaras, ir premjeras, ir opozicijos lyderis, nūnai – partijos lyderis. Šiandieninėje Tėvynės sąjungos vadovybėje taip pat nerasi politikos naujokų: Rasa Juknevičienė, Jurgis Razma, Irena Degutienė, Saulius Pečeliūnas, Rimantas Dagys, Česlovas Stankevičius...  Kokie jų kaip opozicionierių nuopelnai? Kad valdžioje be jokių pertraukų įžūliai šeimininkavo vadinamieji socialdemokratai su Algirdu Brazausku ir Gediminu Kirkilu priešakyje, – didelė ir tuometinės opozicijos kaltė. Silpna, susiskaldžiusi, savanaudiška, arogantiška buvo dešinioji opozicija, todėl Brazauskas su Kirkilu ir mėgavosi valdžia vos ne dešimt metų. Ar šiuose mano žodžiuose nėra nė kruopelės tiesos? Esu įsitikinęs, jog klausimas, kas kaltas, kad socdemai net dvi kadencijas išsilaikė strategiškai svarbiausiuose šalies postuose, – labai svarbus. Be abejo, Rusija su savo sumaniai užsimaskavusiais įtakos agentais atliko milžinišką ardomąjį darbą. Tik didžiausias naivuolis gali manyti, jog dėl mūsų bėdų Kremlius niekuo dėtas. Tik didžiausias neišmanėlis gali tvirtinti, jog Kremliui nerūpi, kas vadovauja oficialiajam Vilniui. Tik aklas nemato, jog Kremlius įvykius Lietuvoje konstruoja sau naudinga linkme. Bet šiuo atveju beprasmiška kritikuoti Kremlių už tai, kad šis visomis teisėtomis ir neteisėtomis priemonėmis siekia Lietuvoje išlaikyti įtaką – taip Rusija elgėsi prieš du šimtus metų, taip ji elgėsi per 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius, taip ji elgsis ir ateityje. Bent jau artimiausioje ateityje.

Kalti mes visi

O kaip elgiamės mes, lietuviai? 1991-ųjų sausio 13-ąją pasiekėme milžinišką pergalę. Toji pergalė buvo pasiekta ir profesoriaus Vytauto Landsbergio tvirtos, drąsios, įžvalgios, sumanios laikysenos dėka. Tačiau tos pergalės vaisius labai greitai praradome, iššvaistėme. Ir dėl to iššvaistymo kalta ne Rusija, o mes patys – patriotiškai, valstybiškai, tautiškai nusiteikusios jėgos. (Įskaitant mane, šių eilučių autorių.) Kol A. Kubilius, R. Juknevičienė ar I. Degutienė neprisipažins, nebūtinai viešai, kad buvo nevykusi opozicija ištisus aštuonerius metus, mūsų žingsnius ir toliau lydės nesėkmės, nusivylimai, praradimai. Deja, dabar matau priešingą elgseną: dėl visų bėdų dešinieji ir toliau išsijuosę kaltina kitus, tik ne save. Kaltas Butkevičius, Prunskienė, Paksas, Paulauskas, Vagnorius, kalti rusakalbiai jaunuoliai, kalti „frontininkai“, žurnalistai, ekonominė krizė, Maskva. Be abejo, kalti. Bet juk kalta ir konservatorių vadovybė, patikėjusi svarbius postus, sakykim, K. Prunskienei, G. Vagnoriui ar R. Paksui.

Dėl kainų pakėlimo K. Prunskienė buvo pasmerkta

Šiandien matau keletą esminių panašumų tarp tuometinės premjerės K. Prunskienės ir dabartinio ministro pirmininko A. Kubiliaus veiksmų. Tik apie šiuos sutapimus mažai kas Lietuvoje dabar kalba, o jei ir kalba – tai pašnibždomis, puse lūpų. Gretinti šiuos dalykus turiu moralinę teisę jau vien dėl to, kad 1991-ųjų sausį intensyviai dirbau žurnalistu ir „Literatūroje ir mene“ bei „Lietuvos aide“ daug rašiau apie tikrąsias drastiško kainų pakėlimo priežastis, o ypač atidžiai gilinausi į K. Prunskienės surengtą provokaciją 1991-ųjų sausio 13-osios išvakarėse. Tuometinis politikos skyriaus vedėjas Kęstutis Žičkus man beveik kasdien atnešdavo Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos, Rusijos, Ispanijos laikraščiuose skelbiamų K. Prunskienės kritiškų pasisakymų apie tuometinį Aukščiausiosios Tarybos pirmininką prof. V. Landsbergį vertimus. Man belikdavo įsigilinti į lietuvių kalbą išverstus gintarinės ledi argumentus bei surašyti savus vertinimus. Puikiai prisimenu, kaip tuometinė premjerė užsienio laikraščiuose skelbė, esą drastiškas, skubus kainų pakėlimas – neišvengiamas, nes valstybė atsidūrusi ypatingose sąlygose, ir jei ne kainų pakėlimas – valstybė netrukus bankrutuos. Niekas nesiginčija: 1991-ųjų pradžioje Lietuva buvo įspeista į kampą. Tačiau drastiškai pakeltos kainos tada buvo atšauktos, o valstybė išsilaikė, nebankrutavo. Vadinasi, K. Prunskienė melavo, vadinasi, buvo galima išvengti tokio drastiško kainų pakėlimo.

A. Kubiliaus ir K. Prunskienės pasiteisinimai – panašūs

Dabar panašiai elgiasi premjeras A. Kubilius, keldamas mokesčių naštą mažiausiai uždirbantiems visuomenės sluoksniams (net po keletą kartų). Jo argumentai labai panašūs į tuomet 1991-aisiais K. Prunskienės ištartus žodžius, esą Lietuva atsidūrusi ypatingai nepalankiose sąlygose. Tėvynės sąjunga šiandien šaukte šaukia, esą ekonominė krizė siautėja visame pasaulyje, bet štai Lietuvoje ji siautėja kažkaip kitaip, išskirtinai. Tarsi uraganas vienoje valstybėje medžius laužytų vienu būdu, o kitoje – jau pagal kitas taisykles. Kaip ir K. Prunskienė, taip ir A. Kubilius nepateikia argumentų, „kuo jau tokia ypatinga mūsiškė padėtis“. Ir ar tikrai įmanoma išskirtinė padėtis šiandieniniame globalizmo paveiktame pasaulyje?

Kadrų politika – sudėtingas reikalas

Panašumai tarp 1991-ųjų ir 2009-ųjų sausio – akivaizdūs. Ir K. Prunskienės, ir A. Kubiliaus elgesys paskatino visuomenės nepasitenkinimą, kuris netrukus pavirto riaušėmis. Skirtumas gal tik toks, kad tada gintarinė ledi buvo atleista iš premjerės pareigų ir susilaukė pasmerkimo, o štai premjero A. Kubiliaus veiksmų, pavyzdžiui, europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis šiandien nekritikuoja. Dar nekritikuoja. Omenyje turiu jo interviu, duotą LNK televizijos žurnalistui Virgiui Valentinavičiui. Bet kokios garantijos, jog prof. V. Landsbergis ilgainiui nepradės kritikuoti ir premjero A. Kubiliaus? Jau taip ne sykį atsitiko, kai į svarbius postus buvo sodinami R. Paksas, A. Paulauskas ar G. Vagnorius. Iš pradžių – geri, paskui – labai blogi. Šitaip sakydamas jokiu būdu nekritikuoju prof. V. Landsbergio kadrų politikos. Kadrų politika – sudėtingas, slidus reikalas. Ypač tokioje valstybėje kaip Lietuva, kur knibždėte knibžda tendencingų įtakos agentų, atkeliavusių iš Rytų. Lietuvos priešu nelaikau ir premjero A. Kubiliaus. Tiesiog noriu pastebėti, jog Rusijai būtų labai naudinga, jei Lietuvą ištiktų ekonominis krachas. Lietuva nuolat Rusijai priešgyniauja, nuolat Rusiją kritikuoja, ir štai pati, aktyviai veikusi tarptautinėse sferose, nebeturi pinigų pensijoms, atlyginimams, pašalpoms išmokėti. Nemokią valstybę kur kas lengviau valdyti iš Kremliaus, tokioje valstybėje kur kas lengviau pasodinti savą, prorusišką valdžią.

Atsakymai – knygoje „Enciklopedija špionaža“

Perskaičiau Normano Polmaro ir Tomo B. Aleno knygą „Enciklopedija špionaža“, kurioje aprašytos skandalingiausios ir slapčiausios praėjusių šimtmečių bei šių dienų žvalgybinės – kontržvalgybinės operacijos tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Amerikoje, Europoje ir kituose žemynuose bei šalyse. Toje enciklopedijoje – tūkstančiai netikėčiausių istorijų, nutikusių ir prieš šimtą metų ir visai neseniai, vos prieš keliolika metų. Kokią išvadą galėčiau padaryti, perskaitęs tą enciklopediją ryškiai raudonu viršeliu? Žinoma, savo žmonių Rusija nori turėti visose Lietuvos įstaigose, ministerijose, partijose. Taip pat – ir tarp Algirdo Paleckio „frontininkų“. Tačiau pats svarbiausias Rusijos uždavinys – turėti savų žmonių konservatorių-krikščionių demokratų partijoje, o ne, sakykim, Rusų sąjungoje ar murzininkų, anarchistų, socialistų gretose. Tik nereikia tokio Rusijos noro suvokti itin tiesmukai. Girdi, Rusijos žvalgai atvažiuoja į Vilnių, paskambina autoritetą partijoje turinčiam konservatoriui, pakviečia jį į susitikimą kinų restorane, pasiūlo bendradarbiauti, siūlydami milijoną dolerių... Kremliui labai dažnai užtenka jau vien to, kad partijai vadovauja specifinių charakterio bruožų turintys žmonės. Pavyzdžiui, itin nepakantūs kritikai, nemokantys bendrauti su žiniasklaida, apie save susidarę labai gerą nuomonę arba velniškai bijantys prarasti postą. Tokių nereikia net verbuoti, tokiems nereikia mokėti jokių honorarų, juos nesunku iš šalies pastūmėti ne Vilniui, bet Maskvai naudinga linkme, jiems net nesuvokiant, kad jais manipuliuojama.

Pirmiausia analizuokime savas klaidas

Taigi konservatoriai-krikščionys demokratai priešų pirmiausia turėtų ieškoti savo gretose, o ne tarp akmenis į Seimo langus mėčiusių jaunuolių. Šiandien visiškai akivaizdu, kad konservatoriai-krikščionys demokratai nebūtų taip žymiai pakėlę mokesčių, jei būtų žinoję, kaip jų „išmintis“ bus įvertinta per sausio 16-osios mitingą. Kad nežinojo ir nesitikėjo, kaltas ir valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas Povilas Malakauskas. Būtent generolo antpečius neseniai užsidėjęs P. Malakauskas privalėjo informuoti valdančiąją daugumą, jog sausio 16-ąją galima sulaukti išpuolių. VSD vadovas privalėjo informuoti Seimo vadovybę ir dėl to, kad tarp piketą rengiančių profsąjungų lyderių esama labai įtartinų asmenybių, ir dėl to, kad parlamentarų autoritetas visuomenės akyse – pavojingai žemas. Bet vyriausiasis šalies saugumietis šito nepasakė. Mano žiniomis, generolo laipsnį sau pasiskyręs P. Malakauskas riaušių išvakarėse tvirtino, kad jo kuruojama įstaiga neturi informacijos, jog rengiamasi riaušėms. Na, nežinojo, na, suklydo. Ko tik nepasitaiko šioje žemėje. Bet saugumas – ne vaikų darželis. Leiskite tada paklausti, kur VSD direktoriaus P. Malakausko atsistatydinimo raštas? Žinoma, sunku patikėti, jog generolišką eilutę pasisiuvęs P. Malakauskas prisipažintų skaudžiai apsižioplinęs. Tokiu atveju svarų žodį privalėtų tarti valdančioji dauguma, kurioje pirmuoju smuiku griežia Tėvynės sąjunga su krikščionimis demokratais. Tačiau dešinieji nepriekaištauja VSD vadovui, kuris, jo paties žodžiais tariant, mąsto dešiniuoju smegenų pusrutuliu. O nepriekaištauja todėl, kad, remiantis „Enciklopedija špionaža“ sukaupta patirtimi, VSD vadovas greičiausiai turi surinkęs solidų, išsamų kompromituojančios medžiagos archyvą. Taip pat – ir apie dešiniuosius.

Priešų ieško, kur jų nėra

Štai tokia padėtis itin pavojinga. Užuot ieškoję tikrųjų klaidų, konservatoriai ir krikščionys demokratai „priešų ieško ten, kur jų nėra“. Įsiminė buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Algimanto Matulevičiaus, beje, savo akimis regėjusio sausio 16 įvykius nuo pat pradžios iki pabaigos, pastebėjimas: „Taip, mitinge buvo rusakalbių jaunuolių, taip, kai kurie iš jų elgėsi agresyviai, bet jie – mūsų piliečiai, ir mes nieko nepadarėme, kad juos patrauktumėme į savo pusę, bent jau įsigilintumėme į jų vargus ir lūkesčius“. Įsiminė ir žurnalisto Virginijaus Savukyno žodžiai, esą jis, kaip ir daugelis kitų žurnalistų, buvo netiesiogiai apkaltintas palaikąs riaušininkus. O štai dabartinio Seimo NSGK pirmininko Arvydo Anušaukso žodžiai nustebino ir nuliūdino. Su juo atsitiktinai susitikau Vilniaus senamiestyje. Kartu su manimi ėjo ir žurnalistas V. Savukynas. Būtent kolega V. Savukynas ir pasiteiravo, ką Seimo NSGK vadovas mano apie tuos, kurie kaltina žurnalistus palaikant riaušininkus ar net išprovokavus neramumus. Seimo NSGK pirmininkas A. Anušauskas susigūžė ir pareiškė, kad štai „Lietuvos ryto“ laikysenai jis niekaip negalįs pritarti, jau vien antraštės ir pavadinimai ką reiškia. Seimo NSGK pirmininkas pasidžiaugė, kad parašė asmeninį laišką „Lietuvos ryto“ žurnalistui Rimvydai Valatkai priekaištaudamas dėl jo kritinių rašinių bei užimamos pozicijos. Valstybė išgyvena ne pačius gražiausius laikus, jei Seimo NSGK pirmininkas ima rašyti laiškus kritiškai nusiteikusiems žurnalistams. Beje, dar visai neseniai prašiau, kad NSGK pirmininkas A. Anušauskas duotų interviu. Tada jis man pasakė, kad „dar anksti“. Suprask, jam reikia mažumėlę susitupėti naujose pareigose. Dabar, matyt, jau „per vėlu“. Gal, sakau, istorikas A. Anušauskas ir man kada nors parašys laišką...

© 2009 „XXI amžius“