Atnaujintas 2009 m. sausio 30 d.
Nr. 9
(1701)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Atgimimo jaunystė. Kokia ji?

Stabtelkim akimirkai prie Lietuvos dvidešimtmečio – tokio džiaugsmingo, neramaus ir... skausmingo. Dvidešimt metų žmogaus gyvenime yra jaunystė. O tautos? Tai gali būti sąstingis, vergovė ar veržlus augimas...  1989–2009 metai. Ar esame patenkinti pasikeitimais „nuo – iki“?

Kuo gyvena ir kas jaudina Lietuvos valdžią ir žmones? Ar pasikeitė tautos gyvenimas per šį laikotarpį? Ir kaip?

 Atvirame pokalbyje kviečiame mintimis pasidalinti Lietuvos Seimo, Vyriausybės ir visuomenės atstovus. Pirmasis mūsų svečias yra Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Audronius AŽUBALIS.

Tiktai aklas gali nematyti, kad viskas pasikeitė iš esmės. Mes perėjome į kitą būvį – esame Europos Sąjungos nariai, kad ir apmuturiuoti posovietinių įtakų mundurais, turintys galybę kompleksų ir dvasinių ligų. Tačiau, nepaisant to, mes atėjome į NATO ir į Europos Sąjungą. Šis dalykas gal daug kam tapo tradicine formule, bet praeis dar kiek laiko, kol visi suvoksime, kaip tai yra svarbu Lietuvos valstybei, nacijai.

Tai, ko nepavyko padaryti Mindaugui, pavyko padaryti Lietuvos Tėvynės sąjungai, visoms dešiniosioms jėgoms su Landsbergiu priešaky. Landsbergis, kad ir koks jis būtų, vienas nieko nebūtų padaręs. Jis turėjo komandą, jis turėjo žmones, kurie dirbo. Istorijoje nedažnai taip atsitinka. Mindaugas buvo vienas... Landsbergis turėjo komandą. Ir tai buvo Lietuvos šansas, kurio mes nepraleidome.

Beveik 12 iš 19 nepriklausomybės metų Lietuvą valdę buvę ar esami komunistai visuomenei, išauklėtai penkiasdešimties metų trukusios okupacijos dvasia, atnešė tariamą socialinę ramybę, paremtą sovietiniu mentalitetu, bet neatnešė europietiškų normų, su kuriomis Lietuva norėjo žengti į XXI amžių. Ir tai yra Lietuvos nesėkmė.

Bet tai neturi mūsų išmesti iš balno ir pastūmėti priimti populistinių sprendimų. Su tauta turime kalbėtis labai aiškiai ir atvirai. Šito trūko. Pripažįstu. Tačiau mes turėjome labai mažai laiko – iki šv. Kalėdų turėjome priimti biudžetą, o jau nuo gruodžio 5-os dienos pradėjo dirbti nauja vyriausybė... Tai per 2–3 savaites neturėjome kito pasirinkimo, kaip tik priimti nepopuliarius, tačiau būtinus valstybei išgyventi sprendimus...

Privalome padaryti viską, kas įmanoma dabartinei ekonominei situacijai Lietuvoje stabilizuoti, nesvarbu, ką žmonės ant mūsų sakytų, kaip mus vadintų. Atėję radome tuščią valstybės iždą, radome skolas ir gyvenimo ne pagal išgales tradiciją. Dar daugiau turiu pasakyti. Ekskomunistų valdymo laikotarpis man primena vaizdelį, kaip plikbajoris pasikviečia daug nieko neįtariančių gerų žmonių į prabangų restoraną. Po to, kai visi pasivaišina, jis tylutėliai išeina ir žiūri pro langą, kaip tie žmonės bando užsimokėti už tai, ką jis užsakė... Aš manau, kad dabar nei ponas Kirkilas, nei ponas Brazauskas neturi jokios moralinės teisės mus kritikuoti. Tai yra žmonės, galutinai susikompromitavę pagal visus europietiškus pareigos standartus. Tai, kad to nesupranta Lietuvoje, aš sakau, kalti tie 50 metų...

Žinau tautos nerimą dėl šilumos ir elektros, dujų kainų, bet tai yra bendra europinė problema. Ką tik buvau Čekijoje – šalyje,  pirmininkaujančioje Europos Sąjungai. Kalbėjome apie dujų politiką. Tai, kad Europa nėra solidari energetikos srityje ir kad tai yra silpniausia Europos vieta – visiems yra aišku. Tačiau turime atvirai prisipažinti, kad pasižadėję uždaryti Ignalinos AE, socialdemokratai nieko nepadarė Lietuvos energetiniam saugumui užtikrinti. Liūdnas to pavyzdys – Lietuvos elektrinės Elektrėnuose naujo bloko statyba – ji nevyksta, nors ES tam skyrė lėšų.

Girdėjau apie jūsų laikraščio sunkią būklę. Mes padedame tiems leidiniams, kurie bando kurti Lietuvoje pilietinę visuomenę – bendrą pagrindą europinėms vertybėms. O tai yra esminis dalykas! Aš manau, kad kuo žiniasklaida Lietuvoje bus įvairesnė, tuo visiems bus geriau. Ir tai yra negeras dalykas, kad leidinys, kuris propaguoja krikščioniškąjį demokratinį požiūrį, niekuomet negavo paramos iš Spaudos rėmimo fondo. Man malonu, kad palaikėte konservatorius, bet galiu pasakyt, kad lygiai taip pat kalbėčiau, jeigu pas mane ateitų kairiųjų pažiūrų žmogus, leidžiantis laikraštį ir niekuomet negavęs paramos. Aš manau, kad nesvarbu, jog jis yra kairysis, o aš esu dešinysis – Spaudos rėmimo fondas tam ir yra, kad paremtų įvairių pažiūrų neekstremistinę žiniasklaidą, kurios tikslas yra pilietinės visuomenės ugdymas, įtvirtinimas, stiprinimas.

Parengė Julė KILČIAUSKIENĖ

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija