Atnaujintas 2009 m. vasario 6 d.
Nr. 11
(1703)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kaip atskirti tikrąją profsąjungą nuo papirktos

Gintaras VISOCKAS

Tarptautinės profesinių sąjungų
konfederacijos atstovas Rytų
Europai Sergejus Glovackas
Autoriaus nuotrauka

Lietuvoje – dešimtys profesinių sąjungų. Visos jos teigia ginančios dirbančiųjų interesus, tiesą ir teisingumą. Bet mes puikiai žinome, kad po gražiais šūkiais dažnai slepiasi visai ne tai, kas viešai deklaruojama. Kokie pasaulio ir Lietuvos profsąjungų panašumai ir skirtumai, kokie keliai ir klystkeliai? Su Tarptautinės profesinių sąjungų konfederacijos atstovu Rytų Europai Sergejumi Glovacku kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

Pabandykime įsivaizduoti tokią situaciją: sausio 16-ąją Vilniuje būta protesto mitingo, bet riaušių – ne. Ar tokiu atveju valdžia būtų ėjusi į dialogą su visuomene, ar būtų koregavusi savo sprendimus?

Į dialogą Lietuvos valdžia būtų ėjusi, bet ne taip noriai ir ne taip greitai. Be to, tas dialogas būtų buvęs žymiai sunkesnis. Parodomųjų renginių tokių kaip susitikimai Vyriausybėje irgi nebūtų surengta. Po 1990-ųjų kovo 11-osios riaušės Lietuvoje kilo pirmą sykį. Nenoriu lyginti 1991-ųjų sausio „Jedinstvos“ veržimosi į Seimą ir 2009-ųjų metų sausio 16-osios riaušių. Tai – du skirtingi dalykai. Be abejonės, sausio 16-osios įvykiai turėjo įtakos valdžiai. Teigiamos įtakos. Žinoma, daužyti langus ar muštis su teisėsaugos pareigūnais – negražu ir smerktina, tačiau nereikia pamiršti, kad tuos įvykius skatino ir pati Lietuvos valdžia. Skatino savo elgesiu, savo pasipūtimu, godumu ir arogancija. Sausio 16-oji labai aiškiai parodė valdžiai, kas jos laukia, jei ji ir toliau bus pasipūtusi, arogantiška ir galvos tik apie save.

Įsiminė straipsnis, neseniai pasirodęs spaudoje, kuriame Jūs bandėte išsiaiškinti, kas gi tie jaunuoliai, kurie sausio 16-ąją daužė Seimo langus ir mėtė akmenis į policiją. Jūs neteisinate jų, tačiau bandote suprasti, kodėl jaunuoliai elgėsi agresyviai. Ir vėl: nagrinėdamas šią temą Jūs darote išvadas, kad dėl tos agresijos daug kur kalta ir mūsų valdžia, palikusi likimo valioj neturtingas, tačiau gausias Vilniaus pakraščiuose gyvenančias visuomenės grupes.

Seimas, Vyriausybė, politinės partijos turi pirmiausiai galvoti ne apie tai, kaip šiuos jaunuolius nubausti ar pasmerkti. Valdžios vyrai ir moterys pirmiausiai turi išsiaiškinti, kokie motyvai skatino jaunuolius kelti riaušes. Pats buvau mitinge, tarp tų jaunuolių, ir viską labai gerai mačiau. Paskui buvau patekęs į Seimą ir pro parlamento langus puikiai mačiau, kas dedasi Nepriklausomybės aikštėje. Man regis, aš tuos jaunuolius gerai pažįstu. Pažįstu ne siaurąja, bet plačiąja prasme. Aš irgi kilęs iš tų neturtingųjų Vilniaus pakraščių ir pats sovietmečiu ne kartą dalyvavau triukšmingose eitynėse po futbolo ar krepšinio rungtinių, kai susiremdavo, sakykim, „Spartako“ ir „Žalgirio“ sirgaliai. Už dalyvavimą tokiose eitynėse teko ir milicijos areštinėje pasėdėti. Man būtų sunku šiuos jaunuolius pavadinti „Maskvos ranka“. Tai jaunuoliai, kuriems ne itin sekasi gyvenime. Jie nepasiekė didelių mokslų, pareigų, gyvena neturtingai, jie jaučiasi niekam nereikalingi, atstumti.

Beje, nereikia pamiršti, kad ir prieškario Lietuvoje, ir sovietinėje Lietuvoje būta įvairiausio pobūdžio muštynių. Negi pamiršome, kaip tarpusavyje nesutardavo Kaunas ir Vilnius, kaip konfliktuodavo žemaičiai ir aukštaičiai ar kai kurių atskirų sostinės gatvių jaunuoliai? Skirtumas tik toks, kad sovietmečiu tuos jaunuolius valdžia versdavo mokytis, dirbti, o šiandien jais niekas nesirūpina. Bent iki šiol niekas nesirūpino. Žinoma, galima ir tokia politika: kiekvienas rūpinasi tik savimi. Tačiau tada nesistebėkime, jog užmirštos socialinės grupės kartas nuo karto bandys apie save priminti ne pačiomis kultūringiausiomis priemonėmis. Tie jaunuoliai iš neturtingųjų Vilniaus kvartalų mato prabangias kavinių, parduotuvių vitrinas, limuzinus gatvėse. Jie irgi nori būti turtingi, bet negali.

Tada ir kyla nepasitenkinimo, protesto protrūkiai. Galų gale jie mato, kas dedasi Graikijos, Prancūzijos, Danijos sostinėse. Jie mato, kaip savo interesus tose šalyse gina jaunuoliai, savo socialine padėtimi labai panašūs į juos. O čia dar tie įvykiai pačiose artimiausiose Lietuvai valstybėse – Latvijoje ir Estijoje. Kodėl graikų ar prancūzų jaunuoliams galima protestuoti, o lietuviams – ne? Man atrodo, kad toks klausimas ramybės nedavė daugeliui sausio 16-osios riaušėse dalyvavusių jaunuolių. Ir nuo šio klausimo mes niekur nepabėgsime. Nepabėgsime jau vien dėl to, kad tokių šalies gyventojų nuolat ir sparčiai daugėja. Socialinė atskirtis – milžiniška. Turtingųjų – tik saujelė. Nustokime niekinti Naujininkuose, Savanorių prospekte ar Subačiaus gatvėje gyvenančius, išklausykime jų problemas, bent įsiklausykime, ir padėtis ims keistis. Bent jau sparčiai neblogės.

Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius yra sakęs, kad tarp mitinguojančiųjų sutiko nemažai ir lietuvių iš provincijos. Jie į sostinę atvažiavo dirbti statybininkais, daug uždirbdavo, o dabar, kai statybų sumažėjo, jie prarado pelningus darbus. Nepaisant šių ekonominių realijų, jie ir toliau nori daug uždirbti, gyventi ne Skuode ar Akmenėje, bet sostinėje.

Ieškoti skanesnio, skalsesnio duonos kąsnio – suprantamas dalykas. Kad provincijoje gyvenantys jaunuoliai svajoja apie gražų gyvenimą sostinėje – nieko nuostabaus. Bet atvykę į Vilnių jie išvydo atšiaurų, negailestingą ir arogantišką miesto veidą. Lietuvos politikų aš nevadinčiau elitu. Elitas – nėra blogas žodis. O mūsų politikai nėra geri, todėl juos tik su išlygomis galima vadinti elitu. Įsiminė ambasadoriaus Latvijoje Antano Valionio pasisakymas apie riaušes Rygoje. Savimi patenkintas, pasipūtęs ambasadorius kalbėjo apie vadinamąją „Maskvos ranką“. Man regis, svaidydamasis epitetu „Maskvos ranka“ ponas A.Valionis įžeidė daug latvių ir lietuvių, kurie išėjo į gatves protestuoti tik dėl to, kad jau nebegali išgyventi, o ne todėl, kad jie siektų Kremliaus valdžios sugrįžimo.

Analizuodamas sausio 16-osios įvykius pastebėjau, kad bent jau Lietuvoje tautybė šiandien nėra svarbi. Šiandien vos ne svarbiau yra socialinis statusas. Jei tu turtingas, būsi gerbiamas visoks – ir rusas, ir lenkas, ir lietuvis, ir juodaodis ar raudonodis. Jei tavo kišenėse švilpauja vėjai, nepadės ir tautybė. Štai lenkai Lietuvoje turi savo politinius ir visuomeninius judėjimus, turi savo atstovus valdžios organuose, o štai rusai Lietuvoje mažai pasitiki visokiomis rusiškomis sąjungomis ar partijomis. Jie dažniau balsuoja ne už rusus, bet už socialdemokratus, paksistus ar dabar – „frontininkus“. Nors šiose partijose beveik nėra jų tautybės žmonių.

Kaip vertinate tas profsąjungas, kurios surengė sausio 16-osios protesto akciją? Ar jų tikslai, veiksmai ir žodžiai sutampa? Juk mes žinome daug pavyzdžių, kai prisidengiant gražiais šūkiais siekiama  savanaudiškų, egoistinių tikslų. Sausio 16-ąją iš profesinių sąjungų pusės nebūta užkulisinių žaidimų?

Kiekviena profesinė sąjunga sudaryta iš narių, kurie moka nario mokestį. Kai nario mokestį mokantys žmonės tampa nepatenkinti valdžios, darbdavių veiksmais, jie kreipiasi į profesinės sąjungos vadovą, reikalaudami, kad šis imtųsi kardinalių veiksmų. Jie turi teisę tai daryti, kadangi vadovas – jų statytinis. Tad mitingas negalėjo neįvykti, kadangi dauguma narių buvo už protesto akcijos surengimą. Turiu pasakyti, kad profsąjungos niekada neatsisako bendradarbiauti su politinėmis jėgomis. Nieko nepadarysi. Yra mokytojų socialdemokratų, yra mokytojų krikdemų, todėl vienos profsąjungos labiau draugauja su kairiosios, kitos – su dešiniosios pakraipos politikais. „Fronto“ lyderis Algirdas Paleckis tikrai prašė leidimo, kad profsąjungos jam leistų dalyvauti mitinge. Leidimas buvo duotas, tik nebuvo leista jam pasisakyti. Taigi tą dieną profsąjungos elgėsi tikrai disciplinuotai.

Jau beveik dveji metai, kai domiuosi mūsų profsąjungomis. Esu padaręs ne vieną interviu su mokytojų, dėstytojų, prokuratūros, VRM profsąjungų lyderiais, nariais. Tačiau tų profesinių sąjungų ne tiek jau mažai, todėl negaliu pasakyti, jog man viskas aišku, kas ko siekia, kas yra teisus. Kaip atskirti gerąją profsąjungą, kuri, vaizdžiai tariant, iš tikrųjų gina savo narių interesus, nuo tos, kuri tik apsimeta ginanti savo narių lūkesčius, o siekia tik įsiteikti valdžiai?

Lietuviškųjų profsąjungų būklė galėtų būti ir geresnė. Tačiau mes jau pradedame suvokti, koks galingas ginklas yra profsąjungos. Kas sugriovė SSRS? Atsakyčiau taip – Lenkijos profesinė sąjunga „Solidarnosc“. Juk šis judėjimas politiniu tapo tik vėliau, o iš pradžių tai buvo profsąjunga, ginanti ekonominius laivų statyklose ir uostuose dirbančių žmonių interesus. Tiesa, visose šalyse esama įvairiausių profesinių sąjungų su pačiomis įvairiausiomis politinėmis pakraipomis. Tik jos, esant reikalui, sugeba susivienyti. Mes nuo Vakarų Europos, nuo Europos Sąjungos profesinių sąjungų skiriamės tuo, kad tik dabar pradedame vienytis, o kartais vienijamės labai sunkiai. Pliuralizmas – normalus reiškinys. Jei yra ir krikdemų, ir socdemų mokytojų, nesunku suvokti, kad jie vienoje profesinėje sąjungoje vargu ar sutilps.

Nuo Vakarų profesinių sąjungų mes skiriamės ir tuo, kad esame neturtingi. Užsienyje profesinės sąjungos valdo pensijų fondus, socialinio draudimo išmokas, jos turi daug narių, todėl ir jų biudžetas, mūsų akimis, įspūdingas. Palyginimui pasakysiu taip: Švedijos ar Danijos profsąjungos gali streikuoti pusę metų, nepatirdamos finansinių sunkumų bei nepriteklių – maždaug tiek jos turi sukaupusios lėšų. Mums tokie užmojai dar nepasiekiami.

Ar valdžia finansuoja profsąjungas?

Ne, valdžia demokratinėse šalyse profsąjungų tikrai nefinansuoja. Iš valdžios kišenės finansuojamų profsąjungų esama tik tokiose šalyse kaip Kuba, Vietnamas ar Kinija. Noriu pabrėžti, kad JAV profsąjungos nėra labai gausios, bet Amerikoje jos ir turtingos, ir įtakingos. Amerikoje būti profsąjungos lyderiu – didelė garbė. O Lietuvoje dar nuo sovietmečio gyvas prisiminimas, esą profsąjunga – tai sovietinės valdžios įrankis mulkinti žmones. Šiandieninės profsąjungos tikrai nėra panašios į tas sovietines. Prisiminkime kad ir šį faktą: Aldonos Balsienės, kuri rūpinosi vien savo asmeniniais reikalais, jau nėra. Visa profsąjungų istorija byloja, kad valdžia, žinoma, siekia patraukti savo pusėn profsąjungų vadovus, narius, o jei tas nepasiseka, tokie lyderiai arba nušaunami, arba dingsta be žinios.

Dabar mūsų profsąjungoms ateina sunkūs laikai. Mūsų profesinės sąjungos jau pradėjo atsigauti, jų balsą jau išgirdo ne tik Vyriausybė, bet ir prekybos centrų, kurie tapo žmonių išnaudojimo sinonimu, vadovai. Ir štai – ekonominė krizė. O kai krizė, vadinasi, daugėja bedarbių, o kai daugėja bedarbių, darbdaviams lengviau atsikratyti profsąjungomis nenaudojant nei smurto, nei šantažo. Tiesiog atleidžia iš darbo. Žinoma, įstatymai draudžia iš darbo atleisti žmogų dėl to, kad jis priklauso profsąjungai. Bet juk mes žinome, kad priekabių darbdavys gali bet kada rasti, gali sudaryti tokias darbo sąlygas, kad bus neįmanoma nepadaryti klaidos ar nenusižengti. Turiu pavyzdžių, kai viena parduotuvė nedideliame miestelyje prie pat Vilniaus buvo uždaryta vien dėl to, kad joje susikūrė veikli profsąjunga. Su profsąjunga nesugebėta susidoroti, todėl uždarė visą parduotuvę.

Bet Lietuvoje dar nėra nušautas nė vienas profsąjungos lyderis, nė vienas nedingo be žinios.

Kai kas ironiškai juokauja, esą pas mus dar nėra tikrų profsąjungų, nes niekas iš jų vadovybės dar nepasiųstas myriop. Kasmet pasaulyje dingsta be žinios arba nuo kulkų žūsta apie 150–200 profesinių sąjungų veikėjų. Lietuvoje tokių atvejų dar nėra ir, tikiuosi, kad ir nebus. Be to, lietuviškosios profsąjungos stiprėja. Kai kas iš mūsų politikų nuolat verkia, kad šalyje nėra pilietinės visuomenės, ir kuria visokius institutus, piliečių santalkas ar kitus pasirinkimus. Visa tai – gerai. Bet pilietinė visuomenė – tai ne tik Kuolio institutas, tai ir profsąjungos. Kaip tu gali būti piliečiu, jei esi pažeidžiamas kaip darbuotojas, jei savo darbo vietoje bijai pareikšti nuomonę, jei uždirbi tik tiek, kad nenumirtum badu, o tavo viršininkas mėgaujasi neišpasakyta prabanga.

Ar mūsų profsąjungos, lyginant su Vakarais, gausios?

Europos Sąjungos vidurkis toks: profsąjungoms priklauso vidutiniškai apie 38 proc. dirbančiųjų. Pas mus – tik 14 proc. Žodžiu, maždaug dviem–trim kartais mažiau. O tai reiškia, kad ir lietuviškųjų profsąjungų iždai ne tokie gausūs, kaip mūsų kolegų Vakaruose.

Gal galite įvardinti, kaip su profsąjungomis ir jų lyderiais bandoma susidoroti Lietuvoje? Ar daug tokių atvejų?

Daug. Vienas iš paskutiniųjų pranešimų atėjo iš saugos tarnybos „Falck Security“. Ši saugos tarnyba dabar vadinasi kiek kitaip, bet visi dar pripratę prie senojo pavadinimo. Taigi iš šios saugos tarnybos visai neseniai buvo atleistas vienas profsąjungų aktyvistas. Visais tokiais atvejais mes bylinėjamės ir dažniausiai panašias bylas laimime. Todėl šio atvejo irgi nepaliksime nežinioje. Jei reikėtų palyginti, kokiose šakose padėtis pati prasčiausia, atsakyčiau, kad mokytojai gina savo interesus, policininkai, muitininkai, prokurorai, žemdirbiai gina savo interesus, o prekybos centruose dirbantys žmonės, ypač pardavėjos, tik guodžiasi. Kreipiasi į mus, išsako savo bėdas, nuoskaudas, bet į profsąjungą stoti neskuba. Tokiais atvejais joms atsakau: gražiuoju atlyginimo jums niekas nepadidins.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija