Atnaujintas 2009 m. vasario 11 d.
Nr. 12
(1704)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Civilizacija ar kultūra?

Antanas Rimantas ŠAKALYS

Šiemet Vilnius tapo Europos kultūros sostine. Tačiau kyla klausimas, ar Vilniuje pristatome pasaulio civilizacijos pasiekimus, ar Vilnių, kaip Lietuvos kultūros sostinę, pristatome pasauliui?

Vaikščiodami sostinės Gedimino prospektu nematome skirtumo tarp eilinės gatvės Briuselyje ar Mančesteryje – vienoda reklama, vienodi užrašai, jokio išskirtinumo, nieko lietuviško. O kuo vienas iš „kultūros“ renginių – vokiški naujametiniai fejerverkai Vilniuje – pralenkė fejerverkus Paryžiuje? O tuo metu Lincas (Austrija) pasiskolino mūsų prakartėles ir jas demonstruos visą žiemą. O gal pasaulio dėmesį trauksime į Vilniaus senamiestį, kuris yra įtrauktas į UNESCO Pasaulio kultūros paveldo sąrašą? Deja, deja... „Modernizuoti“ namų fasadai, į praeivį žvelgiantys plastikiniais langais, o ir visas senamiestis „paskendęs“ tarp daugiaaukščių griozdų. Ir tai – dėl kultūros ir civilizacijos painiojimo, kultūros nuvertinimo civilizacijos naudai.

Kaip didžiausia vertybė atgauta valstybės laisvė ir nepriklausomybė tarsi nuvertėjo, nes ją užgožė nežabotas materialių vertybių siekis, siekis nekuriant be saiko vartoti, turėti, o ne būti amžinų bei bendražmogiškų vertybių lauke. Pačiame vertybių lauke radosi tokia sumaištis ir painiava, kad mūsų žiniasklaida bei valdžios nesuvokia, su kokiomis vertybėmis kurlink eiti, kurlink visuomenę kreipti. Taigi akivaizdu, kad painiojama kultūra ir civilizacija.

Jei turime įvairias akademijas, mokslininkus akademikus, kuriame pažangias technologijas, rengiame profesionalius solistus ar orkestrus, išvedame produktyvias augalų ar gyvūnų veisles, dar nereiškia, kad puoselėjame kultūrą, o ne civilizaciją. Tai daro ir kitos pasiekusios atitinkamą civilizacijos laipsnį šalys. Jei palyginsime kokį prancūzą, spaudantį mygtukus reaktyviniame lėktuve bei galvojantį, kaip dar patobulinti lainerio valdymą, ir Čiukčių pusiasalio senbuvį, drožinėjantį iš elnio rago menišką žaisliuką bei drauge svarstantį apie žmogaus būties prasmę, turėsime pripažinti, kad prancūzas – civilizuotas, o čiukčis – kultūringas.

Didžiausias mažos tautos turtas yra jos kultūra, nes savita kultūra ją ir išskiria tautų margumyne. Tik todėl Antanui Vienažindžiui gražus buvo rūtelių darželis, nes jame žydėjo įvairiausios gėlės. Ar būtų apdainuotas darželis, jei jame būtų vien olandiškos tulpės?..

Klausome liaudies dainą dainuojančią drobiniu rūbu apsirengusią Veroniką Pavilionienę ir frakuotą Virgilijų Noreiką, dainuojantį itališkos operos ariją: Veronika Europoje – mūsų kultūros, Virgilijus – europinės kultūros atspindėjimo reiškiniai. Svirskio, Riaubos, mūsų kalvių, keramikų kūriniai yra primityvesni už fabrikinius gaminius ir jie atstovauja mūsų tautos kultūrai, o fabrikiniai – civilizacijai.

Vienas iš Vilniaus, kaip Europos kultūros sostinės, ir Lietuvos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmečio minėjimo renginių bus Dainų ir šokių šventė. Tačiau paskutinė Dainų šventė parodė, kad ir šis mūsų kultūros paveldo reiškinys „modernizuojamas“, iš repertuaro dingsta tautiškumas. Rengėjams pats metas atsikvošėti. Lietuvos sostinės paveldui priklauso ir Kaziuko mugės, kurias galėtume pratęsti ilgesniam laikui, renginiai „Skamba, skamba kanklės“, „Vilniaus dienos“, „Užupio respublikos“ šventės, velykinių margučių ar karpinių, kuriuose atspindėta mūsų mitologija ir filosofija, parodos. Ne prekių, o tautos dvasinį bagažą prisilietęs prie vienos iš seniausių indoeuropiečių tautų turistas iš Lietuvos turėtų išsivežti, vėl turėtų norėti čia sugrįžti.

Ir netenka stebėtis, nes tiek viešosios įstaigos VEKS, tiek Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija, kurios steigėja Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarija, yra sudarytos iš funkcionierių, labiau susijusių su civilizacija, bet ne su kultūra. Jei jau į Lietuvos tūkstantmečio minėjimo programą neįtrauktas Pažaislio ansamblis – vienintelė vieta, kurioje freskomis įamžintas Lietuvos tūkstantmetis – ar dar reikia kalbėti apie institucijų bei jų vadovų kultūringumą?..

Tik suvokus, kad pasauliui Lietuva įdomi sava kultūra, o ne savo civilizacija (tai galima pamatyti įvairiose pramonės parodose), parodžius savo senos, savitos kultūros paveldą, būtų deramai pristatyta Europos kultūros sostinė, deramai pažymėta Lietuvos paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tūkstantmetė sukaktis.

Šimtus milijonų litų kainavusios blogos pamokos tepaskatina atsigręžti į savo seną, unikalią kultūrą. Tik tada be kokių viešųjų įstaigų ar direkcijų negrabių pastangų būsime matomi Europoje ir pasaulyje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija