Atnaujintas 2009 m. vasario 13 d.
Nr. 13
(1705)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Jų idealas – Nepriklausoma Lietuva

Genovaitė BALIUKONYTĖ

Asta Rėklaitytė

Lietuvos karininkai Prezidentūroje
su prezidentu (centre).
Pirmoje eilėje (iš kairės): Vladas
Vitkauskas, Mikas Rėklaitis, Stasys
Raštikis, Antanas Smetona, Jonas
Černius, kan. Adolfas Sabaliauskas,
Edvardas Adamkevičius, Antanas Gustaitis

Mikas Rėklaitis vestuvių
dieną su žmona Adele

Broliai Rėklaičiai – Vladas,
Antanas, Mikas

Akmeninis atminimo paminklas
Nepriklausomybės akto
slaptavietei atminti buvusioje
Bielskų sodybos vietoje Balsupiuose,
Marijampolės rajone

„Šiandien darosi labai keista, kad kada turėjome sąlygas, gyvus liudininkus, niekada nepagalvojome apie šeimos istoriją. Svarbiausia gal dėl to, kad buvome užimti svarbesniais negu šeima reikalais. Ant mūsų pečių krito tėvynės, kaip valstybės, atstatymo darbai. Nuo 1918 iki 1923 metų pavasario stovėjome su ginklu rankose Tėvynės sargybos fronte. Vėliau – kūrybiniai darbai, kurių naujai atstačius reikalinga Tėvynei Lietuvai. Ir vis dėlto gražiai augo ir stiprėjo ta mūsų miela Lietuvėlė. O šiandien kas... Vėl rusas piktas okupantas...“, – praeitame šimtmetyje rašė Lietuvos Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, III pėstininkų divizijos vadas, divizijos generolas Mikas Rėklaitis savo pusseserei Irenai Gustaitienei.

 Sibiro tremtį išgyvenusios ir jau į aštuntą dešimtį įkopusios šio tikrojo Lietuvos patrioto dukros Asta ir Judita dabar gyvena Kaune. Jų senelis iš mamytės pusės knygnešys Vincas Bielskus su savo sūnumis ir broliu Prezidentūros kanceliarijos viršininku, kunigu Pijumi Bielskumi 1940 metais savo namuose nuo sovietų paslėpė Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalą, kurio tolesnė istorija tebėra nežinoma.

 

Ką žinote apie paslaptingai dingusį 1918 metų vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalą. Kur jis buvo paslėptas ir kur pradingo?

Mano mamos dėdė kunigas Pijus Bielskus prie visų Lietuvos prezidentų tarnavo Prezidentūroje, buvo kanceliarijos viršininku. Užėjus sovietams jis į savo tėviškę, Balsupių kaimą, parsivežė paslėpti Nepriklausomybės akto originalą. Ten jis kartu su mano seneliu ir dėdėmis paslėpė šį dokumentą ir davė priesaiką niekam apie tai niekada neprasitarti. Sibire prieš mirtį mano senelis Vincas Bielskus apie tai prasitarė mano tetai ir mamai su sąlyga, kad jos niekam neprasitars, bet kur tas dokumentas paslėptas, taip ir nepasakė. Slaptavietę žinojo Lietuvoje likęs ir tremties išvengęs kunigas Pijus. Žmonės pasakojo, kad jis ne kartą buvo atvažiavęs į Balsupius ir pas tuo metu ten gyvenusius sovietų naujakurius prašėsi nakvynės, bet šie nepriėmė. Galbūt mamos dėdė norėjo jį iš slaptavietės paimti.

Kai 1958-aisiais grįžome iš Sibiro, dėdės jau neberadome. Gaila, kad apie dokumento slaptavietę jis nepapasakojo kitiems Lietuvoje likusiems giminaičiams. Vėliau mūsų senelio namai buvo nukelti į kitą vietą, buvusioje sodyboje pastatų nebeliko. Žmonės pasakojo, kad statybininkų brigada, kuri ardė namą, rado ir kažkokią dėžutę su popieriais, bet ar ją atidavė, ar išmetė, niekas pasakyti negalėjo. Gal toje dėžutėje ir buvo Nepriklausomybės aktas...

Jūsų tėvelis kilęs iš patriotiškos šeimos. Iš penkių brolių Rėklaičių net trys tapo Nepriklausomos Lietuvos karininkais. Ką apie tai žinote?

Mano tėvelis gimė 1895 metų rugsėjo 6 dieną Alytaus apskrityje, Daugirdėlių kaime. Jo tėvas, mano senelis Simonas, turėjo devynis vaikus – penkis sūnus ir keturias dukteris. Savo vaikams jis pasakodavo savo giminės istoriją net nuo XVII amžiaus. Pasak senelio, Rėklaičių šeima buvo kilusi iš laisvų valstiečių ir lažo niekada nėjo. Seneliai buvo šviesūs žmonės, todėl visi jų vaikai baigė mokslus. Trys iš jų – Vladas, Antanas ir mano tėtė Mikas tapo karininkais. Dėdė Antanas karo mokslus baigė net Čekoslovakijoje. Jis buvo pulkininkas.

Visa Rėklaičių giminė buvo tikri patriotai, daug ko atsižadėję dėl savo tėvynės, jų meilė tėvynei neišgaravo ir emigravus į Ameriką, ir ten jie stengėsi kiek galėdami dirbti Lietuvos labui, palaikyti ir puoselėti lietuvybę. Rėklaičių gyvenimo moto buvo ir liko – „Nepavargti ir ištverti, niekada nepalūžti. Pasiekti idealą – vėl atstatyti Nepriklausomą Lietuvą, kad ten, prie Daugirdėlių ąžuolų, susirinktų giminės ir gentys prisiminti ir pagerbti tų, kurie Lietuvą mylėjo ne tik žodžiais, bet ir darbais“.

Kur Jūsų tėvelis mokėsi? Papasakokite apie jį plačiau.

Mano tėvelis Mikas Rėklaitis ne iš karto tapo kariškiu. 1915 metais jis baigė Veiverių mokytojų seminariją, todėl pagal specialybę buvo mokytojas, įgijo teisę dirbti dviklasėje mokykloje (pradinėje – G. B.). Tačiau mokytojauti neteko, nes tais pačiais metais buvo pašauktas į rusų kariuomenę. 1916 metais baigė Aleksejevo karo mokyklą Maskvoje ir gavo rusų armijos karininko laipsnį. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo kovose su vokiečiais ir austrais. Už drąsą buvo apdovanotas šv. Onos IV laipsnio ordinu (raudona juostele prie kardo). 1917 metais lapkričio mėnesį demobilizuotas. Tačiau 1918 metais grįždamas į Lietuvą Daugpilyje drauge su kitais lietuviais, rusų armijos karininkais, buvo sulaikytas vokiečių ir išvežtas Vokietijon į belaisvių stovyklą. Į Lietuvą sugrįžo tik 1918 metų lapkričio mėnesį.

Tų pačių metų gruodžio mėnesį organizavo Alytaus apskrities miliciją ir tapo pirmuoju pačių gyventojų išrinktu apskrities milicijos vadu. 1919 metų sausio 15 dieną savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės pirmąjį pėstininkų pulką. Dalyvavo kovose su rusų bolševikais ir lenkais. Už pasižymėjimą mūšiuose buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus V laipsnio su kardais ordinu. Vėliau Nepriklausomybę atgavusioje tėvynėje tarnavo kariuomenėje, ėjo įvairias pareigas nuo būrio vado iki divizijos generolo. Kartu dar ir tobulinosi – baigė Aukštuosius karininkų Priešcheminės apsaugos ir Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus. 1938–1939 metais ėjo Kariuomenės tiekimo viršininko pareigas, o 1939 metais spalio mėnesį vadovavo lietuvių delegacijai derybose Maskvoje, kuri turėjo tartis dėl sovietinių įgulų dislokacijos Lietuvoje. 1940 metais sausio 15 dieną paskirtas Krašto apsaugos ministerijos atstovu santykiams su sovietų įgulomis Lietuvoje. 1940 metų birželio 6–15 dienomis tėveliui drauge su Lietuvos ministru pirmininku teko vykti į Maskvą ir aiškintis dėl Raudonosios armijos karių dingimo Lietuvoje. Sugrįžus iš Maskvos į Lietuvą, birželio 15 dieną Sovietų Sąjungos karinės pajėgos okupavo Lietuvą. Po geros savaitės, birželio 25 dieną, sovietų atstovybės reikalavimu tėvelis buvo atleistas iš pareigų. Jis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos kariškių, kuriais, išsiųsdami į atsargą, atsikratė sovietai.

Kaip toliau klostėsi šeimos likimas?

Kaip jau sakiau, tada gyvenome Šiauliuose, nuomojomės penkių kambarių butą. Tėveliui netekus darbo, teko išvykti  iš Šiaulių, į mamos tėviškę netoli Marijampolės, į Balsupius. Ten ūkininkavo mano senelis, buvęs knygnešys Vincas Bielskus (močiutė buvo daraktorė).

Balsupiuose visi ramiai pragyvenome iki 1941 m. birželio 11-osios. Akyse tebestovi tos nakties paveikslas – mus prikelia į namus įsiveržę enkavedistai, suima tėvelį ir išveža į Kauno saugumo kalėjimą. Birželio 18 dieną kitas panašus naktinis vizitas – šį kartą išveža mane, jaunesnę sesutę Juditą, mamą, senelius ir mamos brolį su žmona. Kai mus vežė į Sibirą, man buvo aštuoneri, o seneliui – 70 metų. Kur veš, niekas nesakė, nieko nežinojome ir mes, nes buvo patys pirmieji vežimai, bet rusų kareiviai mums liepė pasiimti kuo daugiau šiltų drabužių ir maisto.

Tėvelio daugiau ir nepamatėte. Kokie prisiminimai apie jį liko iš vaikystės? 

Ne tik pamatyti, bet ir pakalbėti daugiau neteko. Nors buvau maža ir labai daug ko neprisimenu, bet atmenu, kad mūsų šeimoje vyravo labai šilti ir gražūs santykiai. Niekada nemačiau, kad tėveliai bartųsi. Mama tada vis sakydavo, kad jai gyvenime labai pasisekė, nes gavo nuostabų vyrą. Atmintyje iš vaikystės toks vaizdelis – aš palindusi po stalu, o tėtė mane moko tarti raidę „R“. Dar atsimenu, kaip mane su sesute tėvelis vesdavosi pasivaikščioti. (Tėvelis visada būdavo su karininko uniforma, net savo vestuvėse vilkėjo uniforma, tada buvo tokie reikalavimai.) Menu ir kaip Šiauliuose prieš Motinos dieną su tėveliu ėjome mamai pirkti gėlės.

O koks buvo Jūsų tėvelio likimas, ar su juo daugiau nebendravote?

Per 1941 birželio sukilimą mano tėvelį išvadavo iš kalėjimo. Vėliau tėvelis ir pats dalyvavo sukilime, o vokiečių okupacijos metais grįžo į Balsupius ir ūkininkavo su mamos seserimi savo uošvijoje. Tačiau mes tuo metu nieko apie jį nežinojome ir nesusirašinėjome. Mama siuntė paklausimą į Maskvą, į Raudonąjį kryžių, bet gavo atsakymą, kad tėtės likimas nežinomas. Jau grįžę į Lietuvą archyve radome duomenų, kad tėvelį vokiečiai sekė, nes jis vokietmečiu dalyvavo kažkokioje pogrindinėje karininkų organizacijoje, bet jo nesuėmė. Balsupiuose tėvukas ūkininkavo iki 1944 metų, po to su brolio Antano šeima ir Vladu (jis irgi buvo įkalintas Ukmergėje už tai, kad kaip burmistras puotavo pas prezidentą Smetoną, bet užėjus vokiečiams išvaduotas, o šeima išvežta į Sibirą) emigravo į Vokietiją, o iš ten 1949 metais išvyko į Ameriką. Visą laiką tėvelis gyveno Čikagoje. Kitos šeimos Amerikoje tėvelis nesukūrė. Mes su juo susisiekėme būdami Sibire tik 1956 metais. Sužinojome vieni apie kitus visai atsitiktinai. Viena mano draugė lietuvė Sibire susirašinėjo su giminaičiais iš Amerikos. Ji parašė apie mane. Jos giminaičiai bendravo su mano tėvu. Tėtis į jų laišką įdėjo savo mažą voką su savo nuotrauka ir užrašu ant jos: „Kur mama ir Judita?“ Taip per kitus žmones ėmėme susirašinėti, tėtis siuntė mums siuntinius, padėjo kiek galėjo.

Sibire palikome keturis kapus – mirė abu dėdės, močiutė, senelis (prieš išvažiuojant mums į Lietuvą). Kai 1958-aisiais buvo leista grįžti, apsidžiaugėme, o mamos dėdė kunigas Pijus parašė, kad mums padės įsikurti. Bet kol pardavėme namus ir susiruošėme grįžti, gavom žinią, kad mirė ir jis. Mama su teta svarstė, ar važiuoti, ar ne. Neturėjome kur prisiglausti. Tada gavom laišką iš ponios Talatt-Kelpšienės (ją našlaitę globojo mamos dėdė Pijus, vėliau ji buvo ištekėjusi už karininko Talatt-Kelpšos). Ji mums pasiūlė savo pastogę.

Su tėveliu bendravome tik laiškais. Jis Amerikoje dirbo įvairius darbus – buvo ir krovėju, ir ledų pardavėju, ir indų plovėju restoranuose, po to dirbo kažkokioje organizacijoje, kuri padėdavo spręsti tautiečiams socialinius klausimus, gauti pašalpas, dalyvavo tautinėje veikloje, organizavo paminklo Čikagoje žuvusiems už Lietuvos laisvę statymą bei prisiminęs savo mokytojo profesiją mokė brolio Antano dukras lietuvių kalbos. Tėvelis rašė dienoraštį, kurį vėliau viešint Amerikoje mums perdavė giminaičiai. Pirmas įrašas jame –1964 05 11: <...>suėjo 15 metų kai ankstų rytą prie New Yorko kranto išvydau didingą laivės statulą <..> reiškia DP (dipukų – taip Amerikoje buvo vadinami atvykėliai – aut. past.) nauja tėvynė bus Laisvės statulos globoje. Išlipus į krantą nejauku, aplink svetima. Susikalbėti sunku, tačiau galima susigaudyti. Sutiktas BALF atstovas Vokietijoje Kazys Baltramanaitis padėjo atlikti muitinės formalumus. Iš Balfo pareigūnų gavau $ 3.00 smulkiom išlaidom ir geležinkelio bilietą į Worcesterį…

Tėvukas mirė 1976 m. kovo 31 dieną, palaidotas Čikagoje kartu su kitais dviem broliais kariškiais – Antanu ir Vladu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija