Atnaujintas 2009 m. vasario 27 d.
Nr. 17
(1709)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Prisimenant bendražygį ir bendramintį

Prieš savaitę Senavos kapinėse (Kaune, Aleksote) amžinojo poilsio atgulė Šarūnas Boruta

Šarūnas Boruta

Atsimenu, mielas Šarūnai, kai rinkdavomės pas Tave ir Danutę, tada dar jaunavedžius, į Ožeškienės gatvėje jūsų kambarėlį. Prieš tai mes, jaunieji Eucharistijos bičiuliai (taip tada vadinosi po Lietuvą paplitęs katalikiškas sąjūdis, puoselėjęs krikščioniškas vertybes), rinkdavomės Šančiuose į vieną mūsų bičiulių nuomojamą kambarėlį, kur mūsų dvasiniam ugdymui labai svarbius ir reikšmingus dalykus pasakojo Gemutė (taip tada mes vadinome s. Jadvygą Gemą Stanelytę, supažindinančią mus, kaip ir kitus būrelio narius, su katalikiška pasaulėžiūra, filosofija, idėjomis; būtent tada ir aš pats asmeniškai atradau mūsų didįjį filosofą Antaną Maceiną). Vienas maloniausių tame nedideliame būrelyje buvo Šarūnas Boruta. Eucharistijos bičiulių būrelio narių lankymasis Šančiuose netruko atkreipti KGB seklių dėmesį – bet koks susibūrimas tada buvo atidžiai stebimas, o ypač jeigu jis būdavo tautiškas ar krikščioniškas. Be to, vienas kitas iš mūsų jau pradėjome skaityti pogrindžio leidinius ir dalydavomės jais. Netrukus, pasikeitus sąlygoms, ten rinktis jau nebegalėjome, ir tada savo kambarėlyje Ožeškienės gatvėje mus ir priglaudė Šarūnas su Danute. Kalbėjomės Tėvynės istorijos, pagarbos jos kultūrai, žygių po Lietuvą klausimais. Šarūnas su Danute, kiti būrelio nariai rodydavo nuotraukas iš žygių po Lietuvą – mat, kaip pasirodė, Šarūnas tuo laiku buvo vienas ir susikūrusio žygeivių judėjimo vadovas. Mes, žalias jaunimėlis, tada dar nebuvome perpratę tų šlykščių psichologinių atakų, kurias prieš visus besiburiančius lietuvius naudojo provokacijoms patyrę KGB specai. Tad netrukus ir mes pakliuvome ant gudriai suregztos provokacijos: aktyviai mus sekęs KGB agentas, turėjęs visų mūsų, jaunų vaikinų ir merginų, pasitikėjimą, pasiūlė pasirašyti po atvežtu iš Vilniaus tekstu, ginančiu akademiką Sacharovą. (Dabar tas provokatorius-agentas yra vienos vidurinės mokyklos direktorius, labai gerbiamas žmogus.) „Pasirašymą“ jis organizavo labai įdomiai – rašytis iš tiesų nereikėjo, užteko pasisakyti pavardes. Mes, nepatyrę „žiopliukai“, taip ir padarėme. O gal po metų ar kitų, kai mane iš darbo moksliniame tiriamajame institute labai „iškilmingai“ į savo „rūmus“ atsivežė KGB tardytojas – „kuratorius“, pirmoji pavardė, kurią jis ir kitas saugumietis ištarė, klausdamas ar pažįstu, buvo Borutos, gyvenančio Ožeškienės gatvėje. Tada sakiau: nepažįstu jokio Borutos, pažįstu tik Šarūną, bet nežinau ar tai tas pats, apie kurį jūs įkyriai teiraujatės; taip, pas Šarūną buvau kartą ar du užėjęs kavos išgerti, o apie ką kalbėjomės – tai mūsų reikalas. Saugumiečiai tada, pamenu, pradėjo teirautis apie pasirašytą dokumentą, bet aš „neprisiminiau“, juo labiau kad mano, kaip ir kitų, tikro parašo ten nebuvo. Aišku, saugumiečius tuo neįtikinsi, jie žinojo mūsų, „pasirašiusiųjų“, pavardes, ir jiems buvo „didelis laimėjimas“ atskleisti naują „antitarybininkų“ grupuotę. Be abejo, kagėbistai tada įkyriai reikalavo pasakoti ir apie Jadvygos Stanelytės, mūsų gerosios Gemutės, darbus – jiems ji atrodė esanti didžiausia sovietinės santvarkos griovėja. Teko įvairiai paneigti, kad tokios nežinau, nes išties tada mūsų Gemutės pavardės irgi nežinojau – tai palengvino man gynimąsi.


Netekome garbingo Žemaitijos kunigo

A†A mons. jubil. Kazimieras Gaščiūnas   (1926 – 1951 – 2009)

Mons. Kazimieras Gaščiūnas

Vasario 22 dieną Telšių ligoninėje mirė mons. jubil. Kazimieras Gaščiūnas. Velionis buvo gimęs 1926 m. kovo 4 dieną Klovainių k. ir parapijoje, Pakruojo r. Mokėsi Žiurkių ir Rozalimo pradinėse mokyklose, Panevėžio prekybos mokykloje, Panevėžio, Kauno ir Šiaulių gimnazijose, 1947 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė 1952 metais. Paskutiniame kurse 1951 metų rugsėjo 23-iąją buvo įšventintas kunigu. Dirbo įvairiose vietose: 1952 m. – Tauragės vikaras; 1952–1953 m. – Telšių Katedros vikaras; 1953–1954 m. – Tenenių parapijos klebonas; 1954–1955 m. – Pikelių parapijos klebonas; 1955–1957 m. – Vaiguvos parapijos klebonas; 1957–1958 m. – ruošėsi Kaune teologijos licenciatui ir dirbo Kauno Šv. Juozapo parapijos altarista su vikaro teisėmis. Išklausęs visas paskaitas ir išlaikęs visus egzaminus, licenciato darbą rašyti grįžo į Telšius, buvo Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos vikaru. Darbo tema – „Jėzaus Kristaus istoriškumas nekrikščionių istorikų raštuose“. Kauno arkivyskupijos valdytojas jį paskyrė Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytoju. Tačiau jau po savaitės Telšių vyskupas P. Maželis jam pasakė, kad sovietinis saugumas įsakė jį išbraukti iš dėstytojų ir sustabdyti jo mokslinę veiklą.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija