Atnaujintas 2009 m. kovo 12 d.
Nr. 20
(1712)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Trilogija apie nepaprastus kelius į mokslus

Vytautas GULIOKAS

Vidurinėje mokykloje (iš kairės):
Avimas Trapeznikovas, Volodia Čioba,
Vladas Sužiedelis,Vytautas Guliokas

„Žodžiai nuskrenda, kas parašyta, išlieka“, – tokiu moto vadovaujasi Šiaulių pedagoginis universitetas (ŠPU) ir Lietuvos gyventojų  genocido ir rezistencijos  centras (LGGRC) leisdami knygų seriją „Sibiro Alma Mater“, kurioje pasakojama apie mūsų tautiečius, kuriems teko siekti mokslo aukštumų ypač sunkiomis sąlygomis pokario metais: Sibiro tremtyje, atsidūrus įkalinimo lageriuose arba karo audroms juos nubloškus į Vakarus. Tai jaunesnioji represuotų arba persekiojamų asmenų karta, kuriai teko nutraukti mokslus tėvynėje ir tik nedaugeliui jų pasisekė nugalėti ne tik buities sunkumus, bet ir okupacinių organų kliūtis siekiant mokslo, dažnai prasilenkiant su norais įgyti išsvajotą profesiją.

Pirmoje šio leidinio knygoje (2005) gyvi liudijimai absolventų, kurie mokėsi Sibire ir Komijoje, antroje (2007) tematika praplėsta ir papildomai apima prisiminimus buvusių partizanų, pasitraukusių į Vakarus, taip pat mūsų dienų Druskininkų, Šiaulių ir Šilutės rajono vidurinių mokyklų moksleivių nugalėtojų rašinius iš konkurso „Noriu būti Lietuvos šviesuoliu“.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, palydėdamas šio leidinio pirmąjį tomą, rašė: „Sibiro Alma Mater“ – tai knyga vaikams ir jaunimui, į gyvenimą ateinantiems ir mąstantiems su juo atsisveikinti, nes visiems iki paskutinio atodūsio žemėje reikia augti dvasia – mokytis nesavanaudiškai mylėti, būti stipriems nugalėti iškilusias negandas, visada būti pasiruošusiems atsiremti į Viešpatį ir tikėti jo žodžiais „Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Lk 11, 9-13).

Šių metų pirmame pusmetyje pasirodys šio leidinio 3-as tomas, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui. Taigi susidarys visa trilogija, kurioje apie savo mokslo metus ypač nepalankiomis sąlygomis pasakoja beveik 300 to meto įvairių mokslo įstaigų absolventai. Paskutiniame tome skaitytojas ras pasakojimus ir apie mokytojus šviesuolius. Pažymint šios trilogijos išleidimą, nutarta Kryžiaus kalne pastatyti kryžių, kuriame bus išvardinti Rusijos ir Vakarų kraštai, kuriuose knygos herojams teko mokytis.

Skaitytojų dėmesiui siūlome vieną pasakojimą iš „Sibiro Alma Mater“ 3-iojo tomo. Spausdiname sutrumpintą.

Pirmą kartą pradinės mokyklos duris pravėriau Vosiliškėje, to meto Kėdainių apskrityje, 1936 metais, būdamas šešerių metų amžiaus. Gimtąjį Aukštuolių kaimą nuo mokyklos skyrė beveik trys kilometrai, tačiau mokyklą lankiau noriai ir vaikystės prisiminimuose neliko  neigiamų prisiminimų, nors šį atstumą bet kokiomis oro sąlygomis tekdavo įveikti pėsčiomis. Mokantis penktoje pradinės mokyklos klasėje, labai dėmesinga ir nuoširdi mokytoja Ona Jurevičiūtė, vienuolė iš Krakių, paklausė  klasės mokinių, kuo kiekvienas norėtų tapti suaugęs. Priėjus mano eilei atsakyti, aš atsistojau ir gana ryžtingai atsakiau:: „Noriu būti žurnalistu“. Nežinau, kiek kitus nustebino mano pasirinkimas, bet tuo metu bandžiau kurti rašinėlius,  sudarydavau iš sąsiuvinio lapų sulankstytus laikraštukus ir siųsdavau savo giminaitei Mildai Grigaliūnaitei – vienintelei, kuri domėjosi mano kūryba. Tuo metu, kad aš pasieksiu aukštąjį išsilavinimą, man nekilo abejonių. Ūkininkai tėvai, matydami mano trauką mokslui, nepuoselėjo minties, kad aš pasiliksiu „prie žemės“, juolab kad vyresnysis brolis Česlovas baigęs keturias pradinės mokyklos klases toliau nesimokė ir buvo kandidatas pagal to meto tradicijas likti tėvų ūkyje.

1938 metais tėvai iš kaimyno nupirko nemažą žemės gabalą ir, pasikeitus politinei situacijai, įgijo visai neromantišką „buožės‘ titulą. Pokario metais valdžiai palikus 30 ha normą, 1946 metais ji buvo apkarpyta iki 5 ha, o netrukus šeima buvo perkelta į Užvalkių kaimą toje pačioje Kėdainių apskrityje. Dėl šios pirmosios tremties negalėjau sugrįžti tęsti mokslų į Grinkiškio gimnaziją ir ateities perspektyvai paskendus ūkanose pradėjau lankyti tuo metu Kėdainiuose organizuotus pirminio pieno supirkimo punktų vedėjų keturių savaičių kursus. Juos sėkmingai baigus, man buvo siūloma stoti į Belvederio žemės ūkio technikumą kelti kvalifikacijos pieno perdirbimo pramonėje. Deja, nei darbas pieno punkte, nei tolimesnis mokslas šioje specialybėje manęs visai netraukė. Man padėjo apsispręsti tai, kad mūsų šeimai buvo leista sugrįžti į gimtuosius namus – taigi 1947 metų rudenį aš vėl buvau Grinkiškio gimnazijos šeštos klasės moksleivis.

Ankstų 1948 m. gegužės 22-osios rytą mūsų šeimą pažadino rusų kapitonas su  kareiviais. Kapitonas, surinkęs visų  asmens dokumentus ir paliepęs susėsti prie stalo, ramiu balsu, lyg nieko ypatingo nevyktų, paaiškino, kad  per vieną valandą privalome susiruošti kelionei į Sibirą. Aš čia pat įsiterpiau, kad privalau važiuoti į Grinkiškio gimnaziją laikyti egzaminų. Kapitonas mane atidžiai peržvelgė ir stebėdamasis, kad nesupratau jo nurodymo, patikslino: „Tavo mokslai jau baigėsi. Daugiau nesimokysi“. Sumaištis ir skuba ruošiantis šiai priverstinei kelionei nebuvo nė kiek mažiau skaudi, kaip kitiems to ryto bendro likimo tautiečiams. Vis dėlto važiuojant pirmą kelio atkarpą į Vosiliškį, kur buvo tremiamųjų surinkimo punktas, vežime tarp paskubomis susirinktų ryšulių mane daugiau slėgė kapitono žodžiai dėl tolimesnio mokslo. Vosiliškyje aikštelė prie pradinės mokyklos tą ankstų rytą priminė turgų – tik nuotaikos čia atsidūrusių žmonių su mažais vaikais ir paliegusiais senoliais buvo toli gražu ne šventiškos. Prie manęs priėjo gimnazijos literatūros mokytojas Aleksas Baltrūnas, vėliau tapęs žinomu rašytoju. Jis buvo ne tik mano mokytojas, su juo teko nemažai bendrauti užklasinėje veikloje, nes mokytojas vadovavo literatų būreliui. Kad jis šioje neįprastoje aplinkoje atsidūrė kaip aktyvistas, supratau tik po daugelio metų, kada apie to meto trėmimus laisvai skaitėme spaudoje. Šis netikėtas susitikimas man įsiminė tuo, kad mokytojas man ne tik palinkėjo ištvermės ir   atsisveikindamas paspaudė man ranką, bet ir privertė prisiminti ankstesnį mūsų pokalbį. Vieno literatų būrelio užsiėmimo metu kalbėjome apie tolimesnį mano mokslą. Jis, žinodamas mano socialinę padėtį, aiškino, kad ne tik į žurnalistiką, bet ir į aukštąją mokyklą man neįstoti, nebent į kunigų seminariją. Galbūt tai pasisektų pakeitus gyvenamąją vietą. Mokytojo palinkėjimai šioje neįprastoje situacijoje man pasirodė nuoširdūs, juolab kad kardinaliai keitėsi gyvenamoji vieta, o mokytojas tą rytą galėjo manęs ir nepamatyti.

Po ilgos, beveik mėnesį trukusios kelionės tvankiame prekiniame vagone, automašinomis  ir paskutinę trisdešimties  kilometrų atkarpą traktoriaus priekaboje mūsų naujaisiais namais tapo Partizansko miško pramonės ūkis Krasnojarsko krašte, įsikūręs pačioje Sajanų kalnų papėdėje. Iš šių kalnų net karštomis vasaros dienomis šaltus vandenis neša srauni Manos upė, kuri kiekvieną ankstyvą pavasarį išplukdydavo medieną iki Jenisiejaus upės. Dėl tos medienos ir buvo atvežti ir apgyvendinti mūsų tautiečiai, pakeitę iš čia neseniai išvykusius lenkus.

Pagrindinė naujų gyventojų paskirtis buvo medienos ruoša: darbas alinančiai sunkus, ištisas savaites miško darbininkai turėjo gyventi laikinuose barakuose už keleto kilometrų. Atstumą iki šeimos per vienintelę savaitės išeiginę dieną tekdavo įveikti pėsčiomis, ir tai tik tada, jeigu tą dieną nereikėdavo dirbti. Todėl kai komendantas su vietinės įmonės administracija naują darbo jėgą pradėjo skirstyti į darbus, daugelis, norėdami išvengti miško darbų, stengėsi nurodyti tokią specialybę, kuri leistų likti dirbti gyvenvietėje. Tokią viltį turėjo šaltkalviai, elektrikai, statybininkai. Pedagogai, agronomai ir kiti su aukštuoju mokslu buvo skiriami darbams miške. Kai manęs, septyniolikmečio jaunuolio, paklausė, kokia specialybė, nedvejodamas pasakiau – statybininkas. Mano pirmoji darbovietė buvo naujai statomos lentpjūvės aikštelė, kur gavau užduotį iš abiejų pusių kirviu nutašyti šešių metrų ilgio rąstų šonus pastato sienai. Kadangi iki to laiko su kirviu mokėjau tik kapoti malkas, ši užduotis man buvo pernelyg sunki. Pirmas mano apdorotas rąstas buvo panašus į malūnsparnio propelerį ir jį akimis permetęs brigadininkas Krutevičius, ankstesnės kartos lenkas tremtinys, mane, apsišaukėlį statybininką, pasiuntė darbui su arkliu pagalbiniu darbininku. Netrukus buvau paskirtas į rąstų iškrovimo brigadą, į vadinamąjį „žemutinį sandėlį“, kuriame iš kirtaviečių atvežta mediena ant Manos upės kranto buvo kaupiama iki pavasario – navigacijos pradžios. Dešimt rankų, kurias turėjo penkių žmonių brigada, buvo visa „įranga“, turėjusi sunkius maumedžio rąstus sukelti į aukštas rietuves. Darbas žiemos sezonu vyko ištisą parą: tam skirtos dvi brigados dirbo po dvylika valandų, poilsiui tekdavo likusios valandos toje pačioje paroje. Nors tuo metu darbo savaitė sudarė šešias dienas, kas antras sekmadienis buvo skelbiamas darbo diena.

Alinantis fizinis darbas bei mūsų šeimai (kaip ir daugeliui kitų) komendanto paskelbtas nuosprendis, kad mes esame ištremti visam laikui be teisės sugrįžti į Lietuvą, nuteikė slogiai. Mūsų tėvai, atsidūrę tremtyje, galėjo tikėtis stebuklo išeiti iš susidariusios padėties, jaunimas dar turėjo šansą – siekti mokslo.

1949 metais, prieš prasidedant mokslo metams, vietinės speckomendantūros komendantui pareiškiau, kad nusprendžiau  mokytis 9-oje klasėje. Pastarasis neapsakomai nustebo ir pasipiktinęs pareiškė, kad mes atvežti ne mokslui, o darbui. Kapitonas nebuvo toks kategoriškas dėl tolimesnio mano mokslo, bandė aiškinti, kad aš jau netinku į mokinius pagal savo amžių. Man tuomet jau buvo sukakę 19 metų ir neabejotinai buvau praaugęs savo bendramokslius – dėl dviejų tremčių buvau praleidęs dvejus mokslo metus. Įvertindamas savo rusų kalbos raštingumą,  dešimtoje, baigiamoje, klasėje tęsti mokslus nesiryžau. Ateityje pasirodė,  kad nusprendžiau teisingai.

Pagrindu mokytis Manos vidurinėje mokykloje buvo iš Grinkiškio gimnazijos atsiųstas šešių klasių baigimo pažymėjimas, kuriame vienintelis įrašas rusų kalba buvo tas, kad aš perkeltas į septintą gimnazijos klasę, nors, kaip minėjau, egzaminų laikyti neteko. Man parašius pirmą rašinį „Čičikovo paveikslas Gogolio veikale „Mirusios sielos“, rusų kalbos mokytoja Žana Ivanovna Miasnikova, grąžinusi  įvertintus darbus mokiniams, manęs paprašė pasilikti klasėje. Tik tada ji atidavė mano rašinį, kuriame dviejuose puslapiuose buvo padarytos 72 rašybos klaidos, ir nuoširdžiai paaiškino, kad baigiamajame egzamine nuolaidų tikėtis neverta ir atsilikimą būtina likviduoti. Savo nuoširdumą ji pagrindė realiais siekiais: man ji atnešė pirmų klasių rusų kalbos gramatikos vadovėlį ir pasisiūlė su manimi dirbti. Aš gaudavau papildomas užduotis ir per pertraukas, kitomis laisvomis minutėmis ji su manimi aiškinosi. Kartais liepdavo ateiti į jos namus. Nepamiršiu, kai atėjęs į mokytojos namus, radau ją medinėje geldoje skalbiančią kūdikio drabužėlius ir ji, nenutraukdama darbo, paklausė mano  įvykdytos užduoties. Abu Miasnikovai buvo jauni šios mokyklos mokytojai, augino kūdikį ir gyveno vieno kambario bute barako tipo name. Apie atlygį tuo metu negalėjo būti kalbos. Vienintelis moralinis atlygis buvo tai, kad  aš tuo metu pateisinau jos pastangas. Devintos klasės pabaigoje jau rašiau trejetui. Šį pirmą savo rašinį jau pageltusiame nuo laiko sąsiuvinyje  išsaugojau, kaip ir atminimą apie šią trapią mokytoją Žaną Ivanovą. Mano klasėje tuo metu buvo tik 12 mokinių. Dešimtoje klasėje, atėjus  mokytis mano draugui Vladui Sužiedeliui, mes buvome du lietuviai, visi kiti – vietiniai gyventojai. Brandos egzaminų metu, rašant rusų kalbos rašinį, mes su Vladu pasistengėme susėsti vienas paskui kito ir pasikeitus rašiniais aš jam ištaisiau klaidas.

Manos gyvenvietėje, kur man teko dvejus metus mokytis, buvo daug šeimų iš Lietuvos. Aš artimai draugavau  su Česlovu Dirke, kuris  atkūrus nepriklausomybę ilgus metus  vadovavo ir daug nuveikė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių miesto skyriui. Česlovas tremtyje netekęs tėvų labai sunkiomis sąlygomis sugebėjo padėti savo jaunesniems broliams pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Pats, įveikęs kliūtis, įgijo spec. vidurinį išsilavinimą.

Prieš brandos egzaminus mūsų auklėtoja Ana Fiodorovna Prosielkova, atsisveikindama su klase, visiems linkėjo būtinai siekti aukštojo mokslo ir čia pat paminėjo, kad Guliokui ir Sužiedeliui, deja, teks pradėti dirbti.

Mes, būdami spec. komendantūros įskaitoje, vos pasibaigus mokslo metams privalėjome sugrįžti į darbą. Ta pati taisyklė netapo išimtimi ir gavus brandos atestatus – kitą dieną mes komendanto paliepimu buvome sugrąžinti į darbą. Klasės auklėtojos žodžiai nesiskyrė nuo mūsų tolimesnio gyvenimo, nors nei aš, nei Vladas negalėjome sutikti, kad taip sunkiai įveikus pirmą kliūtį  iki vidurinio išsilavinimo atestato, teks atsisakyti tolimesnio mokslo. Praeita pakopa į mokslą buvo įveikta su didžiausiais materialiniais sunkumais. Gelbėjo tai, kad mano tėvas Liucijonas Guliokas buvo pakankamai įžvalgus ir nujausdamas neišvengiamą tremtį jai ruošėsi: nors nedaug kas ūkyje buvo likę – kai ką išpardavė, o kai kuriuos gyvulius, inventorių perdavė saugojimui kaimynams.

Gelbėjo tėviškėje likusių kaimynų geranoriškumas, tarp jų ir tų, kuriems buvo išdalyta didžioji dalis žemės. Mūsų namus naktimis  dažnai lankydavo partizanai ir dabar tenka stebėtis, kad pikta akis neatvedė priešų – tragedija būtų neišvengiama. Tremtyje už turimus pinigus atsirado galimybė nusipirkti karvę, užsiauginti bulvių, vėliau tvartelyje auginti paršelius mėsai. Vidurinė mokykla buvo kitoje Manos gyvenvietėje, į čia dvidešimt kilometrų kalnuotais takais teko pėsčiomis visai savaitei atsinešti bulves, sušaldytą į gabalus pieną. Gelbėjo ir pati gamta – žiemos metu atlydžių nebūdavo. Paspirtimi buvo ir įsigytas mažo formato fotoaparatas „Liubitel“. Aš buvau pirmasis Koj gyvenvietėje, mokėjęs naudotis šia primityvia technika. Netruko norinčių išsiųsti į Lietuvą pirmas nuotraukas iš tremties. Šio meno išmokiau ir savo būsimos žmonos Onos Martinaitytės brolį Joną. Pastarasis, turiu  pripažinti, kokybės atžvilgiu pralenkė savo mokytoją ir jam tai irgi buvo didelė paspirtis siekiant mokslo.

Pirmieji iš mūsų Koj gyvenvietės gavo speckomendatūros leidimus ir išvažiavo: Vytautas Butkus – į Krasnojarsko kalnų technikumą, Vytautas Puodžiūnas – į Černogorsko kalnakasybos technikumą. Vildamasis, kad draudimo ledai pradeda aižėti, parašiau prašymą komendantui leisti mokytis į Krasnojarsko miško pramonės technikumą. Vladas Sužiedėlis pasirinko Černogorsko kalnakasybos technikumą. Tuo metu į technikumus su brandos egzaminais priimdavo be stojamųjų egzaminų.  Pasirinkimas tremtiniams buvo ribotas: miško arba kalnakasybos specialybės. Manęs nė viena iš jų neviliojo ir aš pasirinkau miško pramonę.

Kalendoriuje jau plėšėme rugsėjo mėnesio dienų lapelius, o leidimo išvažiuoti į mokslą nė vienas iš mūsų dviejų nesulaukė. Pasiklausti apie priežastį, o juolab pasiskųsti galimybės nebuvo. Praėjus metams prašymus teko pakartoti. Mano draugui Vladui Sužiedėliui likimas buvo palankesnis – jis paskutinėmis rugpjūčio dienomis gavo leidimą ir išvažiavo  mokytis į Černogorską. Jau nusiteikiau tolimesniam darbui miške, kai netikėtai 1952 metų  rugsėjo 14 dienos vidurdienį į mano darbo vietą atvažiavo komendanto padėjėjas seržantas Talalujevas. Jis  man paskubėjo pranešti, kad gautas leidimas vykti į Krasnojarską mokytis. Nesuprasdamas, kodėl jam reikėjo specialiai važiuoti pranešti man tikrai malonią žinią, pasakiau, kad po darbo užeisiu pas komendantą paimti leidimą, žinodamas, kad pastarasis įprastai tuo metu sėdi savo kabinete. Seržantas, įterpdamas sodrius rusiško leksikono išsireiškimus, man paaiškino: „Kokio velnio po darbo, važiuojame tuoj pat, mesk darbą“. Kai atvažiavau į miško pramonės įmonės buhateriją, paaiškėjo, kad čia jau buvo pasiruošta atsiskaitymui su manimi. Tokios skubos priežastis netrukus tapo aiški – man vienam važiuoti nebuvo leidžiama ir Talalujevas mane privalėjo lydėti, o jam reikėjo skubiai važiuoti į Partizanską – rajono centrą dėl kitų tarnybinių reikalų. Nors iki rajono centro buvo tik 60 kilometrų, šią kelio atkarpą įveikti nebuvo  paprasta: pusę sunkiai pravažiuojamo kelio miškais traktoriaus priekaboje, likusią automašinomis, jei pavyktų tokią surasti. Taip kad ir šį kartą  kelionei teko ruoštis panašiais tempais kaip tą ankstyvą rytą  į Sibirą, bet nuotaika buvo kita.

Rajono centro spec. komendantūroje atsirado bendrakeleivis Benas Blužas (žinomo kardiologo profesoriaus Juozo Blužo pusbrolis), kurio tėvai gimtinėje buvo mūsų kaimynai. Benas turėjo važiuoti į Krasnojarsko elektros tinklus laikyti kvalifikacinių egzaminų. Deja, mūsų kelionė atsidėjo dar keturiomis dienomis – be paliovos pliaupiantis lietus likusią kelio atkarpą iki geležinkelio stoties Kliukvenaja pavertė nepravažiuojama. Nežinia, kiek dar laiko būtų tekę laukti giedros, jeigu rajono komendantui nebūtų pačiam prireikę vykti į Krasnojarską. Pastarasis iš kolūkio iškvietė krovininį visureigį  automobilį, kurio vairuotojas buvo tremtinys vokietis. Šalia vairuotojo buvo tik viena sėdima vieta, todėl ją užėmė rajono komendantas, o aš su Benu Blužu ir seržantu prausiami lietaus sėdėjome atvirame kėbule, patenkinti, kad judame į priekį.

Į Krasnojarsko geležinkelio stotį atvažiavome apie trečią valandą nakties. Iki ryto įsikūrėme keleivių laukimo salėje, kurioje buvo šaltoka ir dėl šios aplinkybės mažiau tvanku: ji buvo perpildyta keleivių su maišais ir  lagaminais. Mūsų palydovas, spėjęs pasnausti vagone, neketino atsisakyti pratęsti miego, ir prigrasinęs, kad mes niekur nenueitume, ramiai užmigo iki ryto. Mano miegas buvo išblaškytas – su nerimu laukiau aušros.

Nors tik po devintos valandos pėstute iškeliavome į miesto spec. komendatūrą, įsikūrusią miesto centrinės gatvės atokiame kieme, ji dar buvo užrakinta. Netrukus atsiradus šeimininkui aš buvau paliktas laukiamajame, o seržantas nuskubėjo tvarkyti mano reikalų. Mane nuo  komendanto kabineto skyrė plonų lentų siena ir aš aiškiai girdėjau ten vykstantį pokalbį. Komendantas, supratęs mūsų atvykimo tikslą, paleido seriją keiksmažodžių, iš kurių vargais negalais supratau pagrindinę mintį: važiuok su juo atgal – mokslo metai jau seniai prasidėjo. Išdrįsau pats įeiti į užsirūstinusio komendanto kabinetą ir pasistengiau ramiai paaiškinti, kad aš, turintis vidurinį išsilavinimą, galiu būti priimtas į technikumą be stojamųjų egzaminų ir prašiau leisti su seržantu ten nueiti. „Gerai, eikite“, – ilgai negalvojęs sutiko kapitonas, nors jo veidas dar buvo piktas.

Technikume seržantas man užleido iniciatyvą tvarkyti reikalus, bet vis tiek vieno  direktoriaus kabinete nepaliko. Technikumo direktorius Ještokinas, peržiūrėjęs mano dokumentus, pasikvietė mokymo skyriaus vedėją Borzovą ir paklausė, ar aš sugebėsiu pasivyti jau praeitą programą. Bandžiau aiškinti, kad dirbau miško pramonėje (griebiaus kaip gelbėdamasis už šiaudo, lyg tai turėjo reikšmės) ir tvirtinau, kad tikrai sugebėsiu. Man  liepė palaukti pas sekretorę ir palikę su seržantu ilgai nesitarė. Iš direktoriaus kabineto išeidamas mokslo dalies vedėjas Borzovas paliepė sekretorei parašyti įsakymą, kad mane priima į technikumą. Išgirdus šį man palankų nurodymą, apėmė dvigubai geras jausmas: pagaliau aš vėl mokysiuosi ir pasitenkinimas, kad sutikau supratingų žmonių. Vėliau mokantis Krasnojarsko miško pramonės technikume paskutinė nuojauta pasitvirtino su kaupu. Toliau paliko tik paprasti formalumai: sugrįžęs pas komendantą pasirašiau registracijos knygoje ir jis prisakė kas dvi savaites atvykti registruotis. Seržanto Talalujevo misija buvo baigta, mes išsiskyrėme ir aš be palydovo, neskubėdamas keliavau į technikumą man dar nežinomo miesto gatvėmis.

P. S. Technikumo vadovybei duotus pažadus ištesėjau – šią mokslo įstaigą 1955 metais baigiau aukščiausiais pažymiais – „raudonu“ diplomu, o institutą baigiau 1961 metais. Tam prireikė 25 metų nuo pirmo žingsnio į Vosiliškio pradinę mokyklą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija