Atnaujintas 2009 m. balandžio 3 d.
Nr. 27
(1719)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

KRUVINOS ŽUDIKŲ ŠYPSENOS

Antanina Garmutė

Partizanų vadai po suvažiavimo 1949 m.
vasario 16 mėn. Žemaitijoje. Pirmoje
eilėje iš dešinės: Petras artkus-
Žadgaila, Adolfas Ramanauskas-Vanagas;
antroje eilėje – pirmas iš dešinės
Tauro apygardos vadas Aleksandras
Grybinas-Faustas

Kovo 11-ąją buvo parodytas J. Ohmano dokumentinis filmas „Smogikai“. Neabejoju, kad autorius siekė kilnių tikslų, stengėsi atskleisti slaptų MGB provokatorių, vadinamų smogikais, metodus, be pasigailėjimo žudant ne tik Lietuvos partizanus, bet ir jų žudynių liudininkus. Kaip tai pavyko?

Prieš vertindami šį filmą prisiminkime, kad smogikai buvo specialūs rinktinių žudikų būriai, sudaryti iš žiaurumu pasižymėjusių stribų (NKVD kolaborantų, kurių pavadinimas „stribas“ kilęs nuo jiems suteikto rusiško vardo „istrebitelj“ – naikintojas) ir kadrinių emgebistų, vadovaujamų MGB karininko. Smogikų pagrindinė užduotis – žudyti partizanus ir jų rėmėjus, nepaliekant liudininkų. Pagrindinis smogikų veikimo metodas – persirengus partizanais susitikti su Lietuvos laisvės kovotojais ir netikėtai juos išžudyti.


Mintys ir klausimai po filmo „Smogikai“

Marija Jakimavičienė

Keistos mintys apėmė pamačius šį filmą. Iš vienos pusės – gerai, kad pagaliau pamatėm tuos baisiuosius smogikus, jų vadus N. Dušanskį, Sokolovus ir kt. Bet kodėl filme pasirodantys smogikai tokie šviesūs, gražūs, besišypsantys, patenkinti gyvenimu ir savo „nuveiktais“ darbais, o prabėgom parodyti partizanai – rūstūs, susiraukę? Kurie turėtų prašyti atleidimo, gailėtis?


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija