Atnaujintas 2009 m. balandžio 3 d.
Nr. 27
(1719)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Mintys ir klausimai po filmo „Smogikai“

Marija Jakimavičienė

Keistos mintys apėmė pamačius šį filmą. Iš vienos pusės – gerai, kad pagaliau pamatėm tuos baisiuosius smogikus, jų vadus N. Dušanskį, Sokolovus ir kt. Bet kodėl filme pasirodantys smogikai tokie šviesūs, gražūs, besišypsantys, patenkinti gyvenimu ir savo „nuveiktais“ darbais, o prabėgom parodyti partizanai – rūstūs, susiraukę? Kurie turėtų prašyti atleidimo, gailėtis?

Keistokos ir smogikų mintys: „Pasitaikydavo, kad nužudydavo partizanų rėmėjus“. Arba filmo kūrėjų: „Neįrodyta, kad smogikai kankindavo suimtus partizanus“.

Man atmintyje užstrigo skaitytas pasakojimas, kaip sovietų kareiviai su stribais įsiveržė į įtariamo partizanų rėmėjo trobą ir neišgavę iš žmogaus prisipažinimo jį nušovė. O iš jo žmonos išplėšę klykiantį kūdikį, įmetė jį į keptuvę su verdančiais taukais ir jį ten kepė. Motina staiga pražilo ir išprotėjo. Įrodymų nėra. Užtat įrodymų, kad partizanai žudė civilius, buvusio KGB archyvuose gali nors vežimu vežti. O ir smogikas „Jūra“ filme sakė: „Vadinamieji partizanai nieko nenuveikė, tik šaudė nekaltus“. Arba smogikas „Aštrus“: „Banditai atėjo naktį... Visą šeimą paf paf... Ar čia gražu?“

O ir patys smogikai nekankinę – nėra įrodymų. Vienas smogikas pasakoja apie jaunuolį, pasigyrusį savo panelei, kad pažįsta daug partizanų, o iš tiesų nežinojęs nei partizanų, nei jų buvimo vietų. Jaunuolis buvo suimtas ir taip kankintas, kad per naktį išprotėjęs. O tada ryte nušautas. Kankino ir šaudė ne jie, smogikai, o kiti. Įrodymų nėra. Dar kitas smogikas irgi sako: „Nebuvo jokio partizanų karo lauko teismo. Jie šaudė nekaltus gyventojus“.

Įdomus kito smogiko teiginys: „Tokiom „baikom“ (smogiko terminas – M. J.) kaip nukautų banditų užkasimu smogikai nesirūpinę. Tuo rūpinosi paskui juos ėję kareiviai“.

Tačiau visų keisčiausi filmo pabaigoje parodyti skaičiai: smogikų buvę 250. Jie patys likvidavę (jų terminas – M. J.) 60 partizanų. Bet kai filme rodomas smogikas Rudolf Otting ir sakoma, kad vien jis likvidavęs 20 partizanų ir išdavęs 150, tai iš 60 smogikų nužudytų partizanų atėmus 20 „Kirvio“ nužudytųjų, kitiems 249 smogikams (minus „Kirvis“) lieka tik 40 aukų. Vadinasi, per tiek pokario kovų metų 249 smogikai likvidavo tik 40 partizanų. Už ką tada sovietai mokėjo smogikams tais laikais didžiules algas – net po 1100 rublių per mėnesį? O kur dar premijos ir dovanos po „sėkmingų“ operacijų? Ar vien tik už pasivaikščiojimus miške, ieškant ir rodant partizanų bunkerius, ar už gražias akis? Smogikai klasta, nekankindami, ištardę 600 suimtųjų, tie savo ruožtu išdavė dar kelis tūkstančius...

O keisčiausia, kad partizanus Lietuvoje rėmė tik 100 tūkst. gyventojų. Bet ar tada partizanai būtų išsilaikę ir tęsę ginkluotą kovą net 10 metų?

Taip, geri tie smogikai, šviesūs, gražūs, patys likvidavę tik 60 partizanų, jų nekankinę, net pirštu nepaliesdavę, mat paskui reikėdavę susidraugauti... Į klausimą, kodėl jie tapę smogikais, išgirstame atsakymą: jie norėję išgyventi. Ir išgyveno – kraupių išdavysčių, kraujo ir kolaboravimo okupantams kaina. Plėšdami ir šaudydami. Bet įrodymų nėra. O gal bunkeriuose besislapstantys ir ypatingom sąlygom gyvenę ir kovoję už Lietuvos laisvę jauni ir gražūs vyrai nenorėjo gyventi?

Švedų žurnalistui tikriausiai buvo sunku įsigilinti ir suprasti tokių žmonių tragediją. O gal kas nors tokia kryptim tempė tyrimą ir menkino miško brolių kovą? Todėl ir filmas dviprasmiškas su keistais teiginiais ir dar keistesniais skaičiais. Kai filmo pabaigoje perskaičiau, kad filmo „idėjos autorius“ yra Rytas Narvydas, dirbantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre, man paaiškėjo, iš kur tas filmo dvilypumas ir keistumas.

Ypač prisiminus prieš 10 metų „Valstiečių laikraštyje“ išspausdintą žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį „Ką slepia išplėšti lapai“ apie R. Narvydą. Aš LGGRTC dirbau 5-erius metus, pažinojau R. Narvydą ir drįstu teigti, kad jis niekada negerbė nei partizanų, nei jų kovų, nei tiesos. Būtų visiems aiškiau, jeigu G. Visockas pakartotų ar praplėstų savo straipsnį.

Pagaliau keista ir tai, kad „idėjos autorius“ yra R. Narvydas. Kodėl, pavyzdžiui, ne Juozas Starkauskas, tyrinėjęs KGB archyvus ir išleidęs išsamią knygą „Čekistinė kariuomenė Lietuvoje 1944–1953 metais“? Arba R. Kaunietis, surinkęs tiek daug partizanų prisiminimų ir išleidęs keletą knygų? O gal tai buvo tiesiog užduotis R. Narvydui taip gražiai parodyti smogikus ir menkinti partizanus? Juk įrodymų nėra. Kodėl nematyti jokios reakcijos į „XXI amžiuje“ išspausdintą VU vokiečių kalbos dėstytojos ir vertėjos I. Tumavičiūtės straipsnį „Taikių gyventojų žudikams negali būti senaties“ apie sovietų teroristų sudegintą Kaniūkų kaimą? O gal nėra įrodymų ir apie sudegintus Klepočių bei kitus kaimus? Bet yra įrodymų apie vokiečių sudegintus Pirčiupį, Ablingą. Ir paminklai ten stovi. O gal jau laikas, praėjus 20 metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo, sulyginti sovietų ir nacistų nusikaltimus? Nors tikriausiai, kol „tyrimams“ valdovaus ir ieškos įrodymų tokie „idėjų autoriai“ kaip R. Narvydas, vargu ar to sulauksim.

Ir vis dėlto liūdniausia buvo išgirdus jaunimo samprotavimą apie šį filmą ir smogikų „veiklą“: „Juk tie smogikai norėjo išgyventi“. Ir kai žinai, kad mokyklose vengiama pokario partizanų kovų tema, o gal kai kur net iškraipoma, o tėvai gal ir patys nelabai težino, kyla klausimas: kiek toks filmas sustiprins žudymą, išdavystes, kolaboravimą, remiantis „norėjo išgyventi“, „nėra įrodymų“, „tyrimas tęsiamas“, „norėjau geriau gyventi“? Ir dar. Visgi įdomu, kokio dydžio pensijas moka Lietuvos Sodra tokiems smogikams ir už ką. Tikriausiai jiems pensijas moka ir Rusija, nes jie juk tarnavo represinėse okupacinėse ginkluotose struktūrose, o gal net jie yra prilyginti karo dalyviams ar didvyriams? Bet ar sulauksim atsakymo? Tikriausiai tai prilyginta valstybės paslaptims. Net ir Nepriklausomoje Lietuvoje. Mes ne Prancūzija ir neturim generolo Šarlio de Golio, kuris ryžtingai sutvarkė kolaboravusius su naciais. Aš nekviečiu nei šaudyti, nei karti. Tik norisi žinoti tiesą. Ir galbūt išgirsti kaltės pripažinimą, atgailą, o ne matyti šypseną. Ir dar tas „įrodymų nėra“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija