Atnaujintas 2009 m. balandžio 10 d.
Nr. 29
(1721)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Velykos – daugiau nei Kalėdos

Jei palygintume Velykas su Kalėdomis, paaiškėtų, jog pastaroji šventė daugeliui yra labiau artima. Matyt, taip yra dėl to, kad kūno požiūriu milijardai rubuilių kūdikėlių (juk visi kadaise buvome tokie) yra ką tik gimusio Dievo Sūnaus – tikrojo Originalo (tam tikros) kopijos.  Tai – mums ne pažeminimas, bet išskirtinė privilegija.  

Kadangi esame sukurti pagal Dievo paveikslą, todėl joks žmogus jokiu būdu negali pasitenkinti vien išoriniu panašumu į Jį. Be abejo, malonu žvelgti (ypač gimdytojams) į savo krykštaujantį naujagimį ir sau galvoti: „O koks gražus ir panašus mūsų vaikelis į ėdžiose paguldytą Kristų!“ Tačiau jei sykį ištarėme „A“, tai yra savaip pripažinome, kad mūsų gyvenimo didžiausias tikslas – Jėzus, tada, apmąstę Jo įsikūnijimo slėpinį, irkimės tolyn – į gelmę ir būkime nuoseklūs iki pabaigos, – tarkime „Z“.

Ši raidė tegul simbolizuoja svarbiausius Viešpaties gyvenimo įvykius – kančios bei mirties neišvengiamybę ir prisikėlimo būtinybę iš numirusių, nes be šių dalykų nebūtų ne tik mūsų Atpirkimo, bet (drįstu sakyti) ir mūsų pačių. Tarkim, jei dėl kažkokių eschatologinių priežasčių Dievo Sūnus nebūtų atėjęs mūsų visų vaduoti iš nuodėmingosios vergijos, tuomet blogis būtų tapęs tokia pasauline nuodėmių pandemija, kurios užkratas sunaikina ne tik kiekvieno žmogaus gyvastį, bet ir atima žmonėms bet kokią galimybę amžinybėje išvysti ryškiau už saulę spindintį Švč. Trejybės veidą.

Bet, ačiū Dievui, dabar yra viskas kitaip, nes Jėzus dieviška kvailybe, kuri,  beje, išmintingesnė už žmonių gudragalviavimus (žr. 1 Kor 1, 25), žmonijos išganymo darbą pradėjo žmogaus protui nesuvokiamu susimažinimu bei bejėgiškumu, nes gimė kūdikiu. Todėl nevalia žvelgiant į gimusįjį Kristų nematyti Jame Didžiojo Penktadienio kančios pradžios. Kaip Kūdikis Jėzus, būdamas mažutėlis, tiesiogiai priklausė nuo savo Globėjų geros valios, taip Jis, prikaltas ant kryžiaus, visiškai priklausė nuo savo Tėvo, kuriam mirdamas atidavė savo dvasią.

Tačiau kadangi Jėzus visą gyvenimą (ir ypač žengiant į Golgotą) buvo klusnus dieviškojo plano – visų žmonių išgelbėjimo vykdytojas, todėl Jis buvo taip Dievo Tėvo dešinėje išaukštintas, kad ne tik Jis mums visada padeda ryžtingai siekti panašaus išaukštinimo Danguje, bet nepalyginti daugiau: Jis mus (per didžiąją malonę – tikėjimą) moko į pačius save žvelgti (dėl begalinių Jo mirties bei prisikėlimo nuopelnų ir taip pat mūsų pačių Jame atliktų gerųjų darbų) tikrai jau dabar esančius su Juo nežemiškos Jeruzalės triumfe (žr. Ef 2, 6 - 7).

Nors, žinoma, Kristaus sekėjai dar nepasirodė, kas galutinai jie bus amžinybėje, bet tegul mums diena iš dienos vis aiškėja: neabejotinai mes dieviškoje karalystėje būsime viskuo panašūs į patį Dievą ir išties akis į akį Jį amžinai ir kūrybingai kontempliuosime (žr. 1 Jn 3, 2).

Į šią Jėzaus mums dovanotą laimę ženkime kasdien dar kantriau ir klusniau nešdami savo pareigų ir kitokius kryželius. Taip darė mūsų Mokytojas, – taip elgsimės ir mes. Tai – ištikimųjų mokinių džiaugsmingas Kristumi sekimas, kuris mus veda į tokias Velykas, kurios nepažįsta jokių vakaro sutemų.

    Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija