Atnaujintas 2009 m. balandžio 17 d.
Nr. 30
(1722)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Neišsenkantis gailestingumas

„Didis Tavo švelnumas: kai beribė Tavo išmintis paslėpė savo Žodį kūdikio gležnume, leidai Jo Motinai Mergelei Jį rasti ne grįžtančiųjų į savo pasaulį vilktinėje, bet tarp pasiliekančiųjų Tėvo namuose, nes Tavo gailestingumas amžinas“. Tai rašytojos Isabelės Geros žodžiai, įkvepiantys ieškoti dieviškojo gailestingumo šaltinių, kurie nesiliaujančia srove teka iš Švenčiausiosios Ostijos, nes būtent joje beribe meile nuolatos alsuoja Dievo Sūnaus Širdis, kuri pirmiausia mus kviečia save paklausti: „O kuo gyvena manoji – kartais tokia nepastovi – širdis?“

Kai tik pagalvojame apie Jo Širdį ir savąją, iškart matome skirtumą: išties gan menki tie mūsų geradarybių trupiniai, kuriuos daliname (dažnai su tam tikrais išskaičiavimais) aplinkiniams. Bet netgi tada, kai, pavyzdžiui, nuoširdžiai mylėdami artimuosius, jiems patarnaujame ir iš jų sulaukę nepelnyto atsako iš nepasitenkinimo suirztame, ar neaplanko mūsų sparnuota mintis, primenanti, jog mums dar trūksta „parako“ – savo artimui gailestingumo savybių.  

Kartą vyresnysis brolis, ryte nubudęs, žadino jaunėlę seserį, kad jai pakaktų laiko papusryčiauti prieš einant į mokyklą. Deja, užuot tarusi: „Ačiū, kad pažadinai“, ji urgzteli: „Užsičiaupk! Palik mane ramybėje!“ ir spiria jam. Turbūt ne vienas, atsidūręs tokioje situacijoje, bent jau savo širdyje ant tos padaužėlės pyktelėtume ir sau tartume: „Juk aš taip švelniai ją pažadinau. Kodėl ji mane spardo?“ Galbūt iš nekantrumo norėtųsi jai ūmai spirtelėti ar net užvož ti...   

Šįsyk viskas pasisuko gera linkme, nes brolis staiga atsiminė, kad sesuo kiaurą naktį kosėjo. Jis pradėjo manyti, kad ji tikriausiai bus susirgusi. Atėjus šiam suvokimui, jo pyktis bematant atslūgo. Ačiū Dievui, kad beįsiplieskiančiam  piktumo proveržiui už akių užbėgo motyvuotas  vaikino supratimas, liudijantis, kad jo širdies „darbą“ inspiruoja atjautos dorybė.  

 2000 metais popiežius Jonas Paulius II, Atvelykio sekmadienį apvainikuodamas Dievo Gailestingumo titulu, rašė: „(...) Prisikėlęs Viešpats duoda atleidžiančios, sutaikinančios ir iš naujo atveriančios sielą vilčiai meilės dovaną. Ši meilė pakeičia širdis ir suteikia ramybę. Pasauliui taip reikia suvokti ir priimti Dievo Gailestingumą“.

Ką tik skaičiau šv. Faustinos „Dienoraštį“, kuris nors yra visas Šventosios Dvasios įkvėpimuose parašytas, tačiau kai kurios Jėzaus mintys (vidujiniu būdu ses. Faustinai perduodamos) yra su tokiu įžvalgumu pateikiamos, jog gali pamokyti ir XXI amžiuje gyvenančius žmones, nesiliaujančius ieškoti dieviškos tiesos deimančiukų.

 Vienąsyk Viešpats į ses. Faustiną šitaip kreipėsi: „Mano mokine, labai mylėk tuos, kurie tau suteikia kančios, daryk gera tiems, kurie tavęs nekenčia“. Kai Faustina atsiliepė sakydama, jog ji nejaučianti jiems meilės, tada Jėzus ją pamokė: „Jausmas ne visada nuo tavęs priklauso; ar myli, pažinsi iš to, jei po patirtų nemalonumų ir sielvartų neprarandi ramybės, bet meldiesi už tuos, kurie tave įskaudino, ir linki jiems gėrio“.

Kitą kartą Jis per šv. Faustiną kalbėjo apie tuos žmones, kurie nenori pripažinti savo kalčių ir dėl to jų vidus lieka tuščias. Dar daugiau. Užuot pasitaisius, jų širdis užvaldo pavydas ir neapykanta toms sieloms, kurioms Dievas yra suteikęs daugiau malonių.

Kaip Viešpats šv. Faustiną vis mokė maldas ir įvairius kentėjimus aukoti už paklydėlių atsivertimą, taip Jis ir mus vis kviečia panašiai nenuilstamai elgtis. O kai su tikėjimu ir pasitikėjimu drauge keliame savo širdis į Dievą, tuomet Jo pažadas, duotas per Faustiną, tikrai mūsų gyvenime pildosi: „Greičiau Žemė ir Dangus pavirstų niekuo, negu pasitikinčios sielos neapgaubtų mano gailestingumas“.

 Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija