Atnaujintas 2009 m. balandžio 24 d.
Nr. 32
(1724)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Šv. Brunonas ir gyvybės vertė

Šįmet minimas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis yra tiesiogiai susijęs su 1009 m. šv. Brunono misionierišku žygiu į Prūsiją ir Lietuvą, kur anuomet gyveno baltų gentys. Svarbu paminėti, kad šv. Brunonas yra pirmasis mūsų krašto misionierius, kuris buvo nužudytas dėl Evangelijos skelbimo ir jos liudijimo. Jo pralietas kraujas tapo būsimų – naujų krikščionių sėklomis, iš kurių 1387 m. amžinybei pradėjo nežemiškus vaisius auginti Krikštą priėmusios Lietuvos medis (beje, dėl istorinių aplinkybių nuostolingai pavėlavęs). Istoriniuose šaltiniuose – Kvedlinburgo analuose rašoma, jog 1009 m. vasario 16 d. ar 23 d. (pagal kitus šaltinius – kovo 9 d.) šv. Brunonas su aštuoniolika saviškių (po kankinystės) nukeliavo į dangų. Jie savo gyvybės kaina tarsi plačiau atvėrė dangiškosios Jeruzalės vartus, idant paskui šiuos kankinius, iš paskos, laiko pilnatvei atėjus, pirmiausia galėtų džiugiai žengti tie mūsų protėvių gentainiai, kurie, nepasitenkindami vien Krikšto sakramento malonių priėmimu, vis labiau stengėsi pažinti Dievo Sūnų ir tikėjimo darbais liudijo Jį.

Deja, kai dabartinėje mūsų aplinkoje mirties kultūra: ypač negimusios gyvybės naikinimas ir nežabota sekso industrija tiesiogiai kėsinasi į kiekvienam žmogui Dievo dovanojamas pamatines – prigimtines bei antgamtines vertybes, tuomet ateina suvokimas, jog tie lietuviai, kurie ir XXI amžiuje vienaip ar kitaip įsitraukia į mirties kultūros skleidžiamą blogį, yra panašūs į tuos baltų genčių pagonis, kurie kadaise dėl širdies kietumo ir Dievo nepažinimo nukankino Gerosios Naujienos liudytojus.

Kaip anuomet šv. Brunonas, apsivilkęs teisumo šarvais, pasiėmęs tikėjimo skydą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį (plg. Ef 6, 14 – 17), troško lietuvių pagonių gyvybę išsaugoti amžinajam gyvenimui, taip ir dabar ne tik šis šventasis, bet ir visi Dangaus bendrapiliečiai su Švč. M. Marija priešakyje, nuolatine malda lydi Žemės vaikus, – ypač tuos, kurie patys prašo dieviškos pagalbos, idant žmonių žvejonė (išganymo tinklais) būtų kuo gausesnė.

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kai Jis, prisikėlęs iš numirusių, savo mokiniams atvėrė protą, kad jie suprastų Šventojo Rašto tiesas. Mes žinome, jog tas jų maldingas Dievo žodžio apmąstymas, Šventajai Dvasiai veikiant, vėliau padėjo jiems pelnyti Kristaus kankinystės vainikus. Todėl kaip apaštalams, taip ir visiems visų laikų krikščionims Jėzus sako ir sakys: „Eikite į visą pasaulį“ (Mk 16, 15). Tai labai rimtas kvietimas (su atsakomybe įsipareigojant) pirmiausia vis plačiau pažinti Jėzaus bei Bažnyčios mokymą, jį kaskart taikyti asmeniniame gyvenime ir tada šv. Pauliaus žodžiai: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16), taps vidine ir nuolatine inspiracija, skatinančia mus stengtis bei budėti, kad išmoktume pasinaudoti visomis evangelizacijos priemonėmis bei progomis. Tada Dievo Dvasios vidinio veikimo dėka išdrįsime ir sugebėsime, pavyzdžiui, nuliūdusįjį tinkamai paguosti bei jam naują viltį įkvėpti, – tai bus tarsi mažosios mūsų gyvenimo misijos. Palaipsniui mus Viešpats ves tolyn, kad, esant reikalui, gebėtume ir antievangelizacijos atstovams savo žodžiu ir gyvenimo pavyzdžiu paliudyti, jog mūsų vertybės priklauso gyvybės išsaugojimo koncepcijai bei krikščioniško gyvenimo būdo ugdymui.

Na, o jei mūsų oponentai dar kol kas net nemėgins keisti savo pažiūrų, nenusiminsime. Prisiminsime popiežiaus Jono Pauliaus posakį: „Kristus visada jaunas. Tai reiškia, kad Šventoji Dvasia nepaliaujamai veikia“. Šie žodžiai įkvepia veikti: būsime kantrūs ir dažna malda lydėsime tuos, į kurių širdžių duris beldžiasi Dievo Dvasia, trokšdama, kad jos pagaliau atsivertų ir atsivertimo rasos lašus sugertų.

Kun. Vytenis Vaškelis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija