Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Laikas ir žmonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Bažnyčia smerkia rasizmą ir ksenofobiją

Ženevos konferencijos prieštaravimai ir rezultatai

Mindaugas BUIKA

Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas prie JT institucijų arkivyskupas Sivanas Tomasis

Perspėjantis Rusijos pavyzdys

Balandžio 20–24 dienomis Jungtinių Tautų Organizacija Ženevoje surengė II Pasaulinę konferenciją, skirtą 2001 metais Durbane (Pietų Afrikos Respublika) vykusios I Pasaulinės konferencijos priimtų veiksmų programos peržiūrai. Daugiau kaip šimto šalių delegatai nagrinėjo ne tik rasinės neapykantos (pavyzdžiui, prieš juodaodžius afrikiečius) priežastis ir kilmę, bet ir svetimtaučių imigrantų, etninių mažumų diskriminaciją, priešišką nusistatymą prieš atskiras religijas (islamofobija, kristianofobija), ateistinį nepakantumą religijai, antisemitizmo apraiškas ir pan. Pokomunistinėje Rytų Europos erdvėje, kur nuo sovietmečio liko įprasta nutylėti savas problemas, galima išgirsti nuomonę, kad „pas mus“ rasizmo ir panašių problemų nėra, kad tai būdinga „tik jiems“, tai yra Vakarams. Tačiau dar ne taip seniai buvo neigiamas ir korupcijos buvimas, o dabar paaiškėjo, kad ši yda pokumunistinėse šalyse yra labiausiai paplitusi. Kad rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir etninės netolerancijos apraiškos būdingos ir postsovietinei visuomenei, rodo duomenys iš buvusios Rytų Europos komunizmo „metropolijos“ Rusijos. Kaip tik čia stiprėja priešiškumas užsieniečiams, ypač atvykėliams iš kaimyninių Kaukazo ir Vidurinės Azijos regionų.