Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Naujojo Portugalijos šventojo liudijimas

Mindaugas BUIKA

Šv. Nunas de Santa Marija Alvaresas Pereira (1360–1431) – Portugalijos nacionalinis didvyris ir karvedys

Istorinės aplinkybės

Praėjusį sekmadienį popiežiaus Benedikto XVI kanonizuotas šv. Nunas de Santa Marija Alvaresas Pereira (1360–1431) laikomas Portugalijos nacionaliniu didvyriu, žymiausiu karvedžiu ir netgi vadinamas „tautos tėvu“. Prieš beveik šimtmetį (1918 metų gruodžio 23 dieną) jį beatifikavęs tuometinis popiežius Benediktas XV iškėlė jo, kaip kataliko kario, pavyzdį Pirmojo pasaulinio karo dalyviams. Su šv. Nuno palikuonių pradėta ir kelis šimtmečius Portugaliją valdžiusia Bragansų karališkąja dinastija giminystės ryšius palaikė didelė dalis Europos monarchų šeimų.

Būdamas kilmingos kilmės ir išaugęs Portugalijos karališkajame dvare, tėvo pageidavimu Nunas, turėdamas vos šešiolika metų, vedė jauną turtingą našlę Leonorą de Alvim. Jiems gimė trys vaikai: du sūnūs mirė vaikystėje, o duktė Beatričė subrendusi ištekėjo už Bragansos kunigaikščio, vėlesnio Portugalijos karaliaus Jono I sūnaus. Tada, XIV amžiaus pabaigoje, dėl šalies karališkosios karūnos vyko aršios kovos, kuriose iš esmės buvo sprendžiamas ir portugalų nacionalinės nepriklausomybės klausimas.

1383 metų spalio 13 dieną mirusiam karaliui Ferdinandui nepalikus savo įpėdinių, natūralų jo brolio Jono paveldą užginčijo Ispanijos karalius, kuris buvo vedęs mirusio Portugalijos valdovo dukterį. Karūnos klausimą sprendžiant karu ispanų kariuomenė įsiveržė į Portugaliją ir sukėlė grėsmę valstybingumui. Nunas, palaikęs Jono pusę, buvo paskirtas vadovauti portugalų kariuomenei, kuri apgynė šalį. Žymiausiu laikomas 1385 metų rugpjūčio 14 dieną vykęs Alžubarotos mūšis, kuriame Nuno vadovaujami portugalai sutriuškino ispanus.

Kova dėl Portugalijos valdovo karūnos ir kartu šalies laisvės tuomet turėjo ir platesnį europinį mastą, kadangi portugalus palaikė ir Alžubarotos mūšyje dalyvavo Anglijos kariuomenė. Ispanų sąjungininke tuo metu buvo Prancūzijos karalystė, kurios pajėgos taip pat dalyvavo kovose. Portugalai ir anglai pakluso tikrajam Romos popiežiui Urbonui IV, o ispanai ir prancūzai palaikė Avinjone (Prancūzija) rezidavusį neteisėtai išrinktą vadinamąjį antipopiežių Klemensą VII.

Gilaus dvasingumo pasekmės

Būdamas drąsiu bei išmintingu kariniu vadovu, Nunas buvo išskirtinai teisingas ir dvasingas. Net ir vykstant kovoms jis kelis kartus buvo perėjęs į tuometinių priešų ispanų teritoriją, kad pamaitintų badmetį kentusius žmones, suteiktų paramą karo našlėms ir našlaičiams. Nunas taip pat rodė didelį pamaldumą šventajai Eucharistijai ir Švč. Mergelei Marijai, kurios garbei pasninkavo trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, taip pat Dievo Motinos švenčių vigilijose. Jis buvo kilmingas riteris, o jo herbe pavaizduotas kryžius, Švč. Mergelė Marija ir šventieji riteriai Jokūbas ir Jurgis.

Už nuopelnus gausiai apdovanotas žemėmis ir kitais turtais, tapęs Uremo provincijos (kurios teritorijoje yra dabar garsioji Fatimos Dievo Motinos šventovė) valdytoju, jis savo lėšomis pastatė daug šventovių ir vienuolynų. Mirus žmonai 1387 metais, nors buvo jaunas, neturėjo ir trisdešimties, gyveno pavyzdingą celibato gyvenimą. Po daugelio laimėtų kovų 1423 metais atsistatydino iš kariuomenės vado pareigų, ir, išdalijęs savo turtus vargšams bei karo veteranams, pasitraukė į vienuolyną, tapdamas broliu karmelitu Nunu de Santa Marija. Būsimas šventasis taip praktiškai siekė įrodyti savo nuostatas, kad malda, atgaila ir parama vargstantiems yra tikrasis kilmingumo pašaukimas.

Norėdamas visiškai atsidėti maldai ir atgailai Nunas siekė išvykti iš Portugalijos, bet šalies valdovai tautos didvyrio neišleido. Tačiau jokia galia negalėjo sustabdyti jį atsidėti kukliam vienuoliniam gyvenimui ir remti kenčiančiuosius. Portugalijos karaliaus kariuomenės vadovas, pergalingasis karvedys, tapo karmelitų bendruomenės sostinėje įkūrėju ir vadovu. Tai bendruomenei, kuri vėliau įsijungė į Karmelitų tretininkų (pasaulietinį) ordiną, priklausė ir kiti kilmingieji, pasirinkę šios kuklios, bet prasmingos tarnystės Dievui ir žmonėms būtį. Brolis Nunas de Santa Marija mirė 1431 metų Velykų sekmadienį (balandžio 1 dieną), būdamas tikrai šventas ir žmonių populiariai vadinamas „Santo Condertavel“ („Šventasis Karvedys“).

Reikšminga paskata šiandienai

Jo kanonizacijos bylą norėta pradėti iš karto, tačiau sukliudė įvairios, taip pat ir politinės, priežastys. Pagaliau popiežius Benediktas XV ypatingu dekretu „Clementissimus Deus“ brolį Nuną paskelbė palaimintuoju. Teigiama, kad popiežius Pijus XII norėjo jį dekretu kanonizuoti 1940 metais, tačiau tuometinio Portugalijos diktatoriaus Salazaro buvo atkalbėtas. Jo tikroji kapavietė su patvirtintomis relikvijomis archeologų buvo nustatyta Lisabonoje 1996 metais. Tęsiant kanonizacijos bylą buvo tiriamas 2000 metais įvykęs stebuklas – verdančiu aliejumi apakintos moters išgijimas meldžiant palaimintojo Nuno užtarimo. Pagaliau 2008 metų liepos 3 dieną dabartinis popiežius Benediktas XVI dekretu patvirtino šio stebuklo tikrumą, atvėrusį kelią į brolio Nuno de Santa Marija paskelbimą šventuoju.

Naujosios kanonizacijos proga paskelbtame ganytojiniame laiške Portugalijos vyskupai pabrėžė, kad šis faktas šalies tikintiesiems ir visiems gyventojams duoda daug džiaugsmo ir stiprina viltį. Yra svarbu apmąstyti šv. Nuno de Santa Marijos, kaip istorinio asmens, gyvenimo herojiškas vertybes ir asmenines savybes, kurios yra pavyzdys ir dabartiniams žmonėms. „Nunas Alvaresas Pereira buvo valstybės vyras, kuris aukštuosius tautos interesus statė aukščiau asmeninių interesų ir karjeros ambicijų“, – pabrėžė Portugalijos katalikų ganytojai. Sunkios nacionalinės krizės aplinkybėmis jis nedvejodamas atsidėjo didžiųjų politinių ir socialinių iššūkių sprendimui.

Laimėtose kovose pasiekęs aukščiausią garbę ir turėdamas didžiules žemės valdas bei kitų turtų, naujasis šventasis galiausiai atsisakė visos savo nuosavybės, pasirinko gyvenimą pagal Kristų. „Dabar mes gyvename globalinės krizės laikais, kuriuos sukėlė moralinių vertybių stygius“, priminė vyskupas savo laiške. Todėl šv. Nuno gyvenimo liudijimas turi būti reikšminga paskata asmeniniam ir visuomeniniam teisingumui ir broliškumui, labiau kukliam gyvenimo būdui ir dalijimuisi turimomis gėrybėmis. „Tai taip pat kvietimas parodyti pilietiškumą ir politinę atsakomybę“, – pažymi Portugalijos Bažnyčios vadovai.

© 2009 „XXI amžius“