Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Nuomonės
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Kam „važiuoja stogas“?

Pirmoji mintis, kuri kyla perskaičius pretendentų į prezidentus sąrašą – vargšams „važiuoja stogas“. Išskiriant porą damų, kurios valstybės labui yra gerokai pasidarbavusios, likusiems pretendentams tenka priminti, jog kandidatas į prezidentus – ne pajacas, ne iš Žiegždrių pabėgęs pacientas, ne dvasios menkysta, kniūbsčiom skubėjęs į Maskvą dergti tėvynę, ar zoologijos sodo eksponatas. Normalioje valstybėje pretenduoti į valstybės vadovo postą drįsta tik tautai ir valstybei nepaprastai nusipelnę asmenys. Kadaise tokiu Prancūzijai nusipelniusiu buvo Šarlis de Golis, organizavęs pasipriešinimą hitlerininkams, Lenkijoje – Lechas Valensa, sudrebinęs blogio ir skurdo imperijos pamatus, Čekijoje – Vaclavas Havelas, aksominės revoliucijos lyderis, nusipelnęs savo tautai tiek,  kiek prof. Vytautas Landsbergis mums.

Vienintelis žmogus, turėjęs moralinę teisę būti pirmuoju Antrosios Lietuvos Respublikos prezidentu buvo prof. V. Landsbergis. Tai jis ceitnoto sąlygomis sugebėjo nokautuoti M. Gorbačiovą. Deja, gerai organizuota šutvė „buvusiųjų“, dar neužmiršusių nuolankią tarnystę okupantams, padarė viską, kad prof. V. Landsbergis netaptų atgimusios Lietuvos formaliu vadovu.

Kad prof. V. Landsbergis atvedė Lietuvą į laisvę ir buvo jos faktiniu vadovu, Vakarų pasaulis pripažino anuo metu, pripažįsta ir šiandien. Gal dabartinis gana padorios sudėties Seimas susipras ir pirmuoju Antrosios Lietuvos Respublikos prezidentu – faktiniu ir formaliu vadovu – pripažins prof. V. Landsbergį? Tikėkimės, kad proto ir pareigos užteks. Tada beliktų pakoreguoti iš nebūties atgimusių Lietuvos prezidentų eilę: Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Kazys Grinius, Jonas Žemaitis, Vytautas Landsbergis ir kiti. Išvardintų asmenų indėlis tautos žygyje į Laisvę nekelia nė mažiausių abejonių. Jų vieta tautos istorijoje labiau nei garbinga, jų gretas vargu ar kas nors ateityje papildys.

Apie po jų sekusius to pasakyti negalima. Jie žygiui į Laisvę nevadovavo, o tik prezidentavo. Tai milžiniškas skirtumas. Pravartu priminti, kad visi trys Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidentai buvo labai daug nusipelnę Lietuvai, dešimtmečiais darbavęsi tautos labui, dirbę iš idėjos ir jų gyvenimo tikslas nebuvo tapti prezidentu.

Antanas Smetona (1874–1944) į tautinę veiklą įsitraukė XIX–XX amžių sankirtoje. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje ir universitete, kelis kartus buvo pašalintas už tautinę veiklą. Teisę studijavo Peterburgo universitete. 1905 metais dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, buvo prezidiumo narys, kandidatas į Seimo pirmininkus. Pirmojo pasaulinio karo metais išrinktas Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro Komiteto vicepirmininku ir pirmininku.

 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vyko lietuvių konferencija, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, įgaliotą siekti nepriklausomybės. Smetona buvo Tarybos pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras. Bendradarbiavo ano meto lietuviškoje spaudoje, leido ir redagavo „Viltį“ ir „Vairą“, buvo „Lietuvos aido“ leidėjas ir atsakingas redaktorius.

1919 m. balandžio 4 dieną Lietuvos Taryba už nuopelnus gaivinant tautos dvasią ir atkuriant valstybę A. Smetoną išrinko pirmuoju valstybės prezidentu. Jam ėjo 45-ieji. Iš jų apie 20 metų jis darbavosi tautos ir valstybės labui. Kaip politikas jis domėjosi demokratinėmis idėjomis, nesimpatizavo tuo metu madingam socializmui, buvo tautininkų ideologas. Jis – vienas Lietuvių tautininkų sąjungos ir Tautos pažangos (nepainioti su mūsų dienomis analogiškais apsišaukėliais) partijos organizatorius ir vadovas.

A. Smetona buvo pripažintas intelektualas, Lietuvos universitete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką, buvo graikų ir lotynų kalbų žinovas. Yra paskelbęs originalių ir verstinių filosofijos ir kitų mokslų darbų. Bolševikams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio 15 dieną pasitraukė į Vakarus, žuvo 1944 m. sausio 9 dieną Klivlende (JAV). Prezidentavo 1919 04 04-1920 06 19 ir 1926 12 17-1940 06 15 d.

Aleksandras Stulginskis (1885–1969) visuomeninę veiklą pradėjo redaguodamas „Vienybės“ savaitraščio priedą „Viensėdis“, skirtą kaimui. Gyvendamas Vilniuje, jis darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, buvo vienas jos vadovų. Lietuvių konferencijoje Vilniuje (1917 09 18–22) išrinktas į Lietuvos Tarybą, Nepriklausomybės akto signataras. Vadovavo tremtinių ir belaisvių grąžinimo į Lietuvą komisijai. Bendradarbiavo ano meto spaudoje, 1917 metais pradėjo leisti „Tėvynės sargą“.

Steigiamajam Seimui pradėjus darbą (1920 05 15), A. Stulginskis išrenkamas jo pirmininku, jam iki Laikinosios konstitucijos priėmimo buvo patikėtos prezidento pareigos. Prezidentu jis tapo būdamas 37-erių ir šias pareigos ėjo iki 1926 m. birželio 7 dienos, kol perdavė Kaziui Griniui.

A. Stulginskis buvo Lietuvių krikščionių demokratų partijos steigėjas, jos CP pirmininkas, Ūkininkų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. Gerai mokėjo vokiečių, prancūzų, anglų ir lotynų kalbas. Bolševikai jį ištrėmė į Krasnojarsko kraštą, o vietiniai kolaborantai jį, grįžusį į Tėvynę, ignoravo iki mirties. Stulginskis mirė 1969 m. rugsėjo 22 dieną, palaidotas Panemunės kapinėse Kaune.  

Nelabai gerbiami pretendentai į valstybės vadovo postą, ypač tie, kurie žodžiu ir raštu sunkokai valdote vienintelę – gimtąją – kalbą, susimąstykite, ar suprantate atsakomybę, kuri tenka prezidentui. Ypač tie, kurie iki šiol nieko doro nenuveikėte Tėvynės labui, kurie Dainuojančios revoliucijos metais buvote nuošalyje ir stebėjote, kas išeis iš „Landsbergio avantiūros“, o gal net buvote kitoje barikadų pusėje. Padirbėkite iš idėjos bent 20 metų visuomenės labui, įrodykite, kad šį tą sugebate, pelnykite visuomenės pasitikėjimą, o tik tada – prašom raudonu takeliu į rūmus Daukanto aikštėje.

Pravartu neužmiršti, kad po 70–90 metų nuo anų laikų reikalavimai politikams ir visuomenės veikėjams gerokai išaugo. Ypač tiems, kurie nori reprezentuoti Lietuvą. Nepakanka norėti, reikia ir sugebėti...

Kazys Grinius (1866–1950) – unikumas tarp mūsų tautos politinių veikėjų. Jis visą savo prasmingą gyvenimą paskyrė tautai, buvo vienas aktyviausių ir produktyviausių pirmojo tautinio atgimimo šauklių, visomis priemonėmis skatino knygnešystę, organizavo knygų platinimą, šiems reikalams aukojo savo pinigus. Jis, kilęs iš liaudies, jos interesais ir gyveno. Tapęs prezidentu, jis ketvirtadaliu susimažino savo algą: „Tauta vargsta, aš privalau būti su ja“.

K. Griniui ėjo 59-ieji, kai jis buvo išrinktas trečiuoju Lietuvos prezidentu. Iki tol jis apie 40 metų kukliai ir tyliai darbavosi tautos ir Tėvynės labui. Amžininkų prisiminimuose jis minimas kaip labai aukštos dvasinės kultūros idealistas, demokratas, varpininkas, tautos žadintojas ir švietėjas, didis patriotas, Vinco Kudirkos bendražygis, jo vardas iškaltas Knygnešių sienelėje. Tautos didvyrių panteone jis stovi šalia S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Basanavičiaus ir V. Kudirkos. Šalia jų rezervuota vieta ir V. Landsbergiui.

K. Griniaus asmenybės žavesys atsiskleidžia jo visuomeniniame testamente: „(...) Mano tikslai gimė Lietuvių kovose dėl žemės ir laisvės baudžiavų laikais. Jie man skiepyti Mikalojaus Akelaičio, didžiojo senų laikų laisvės kovotojo. Mano idėjos tvirtėjo pakartotiniuose sukilimuose prieš rusų caro valdžią ir prieš įvairius dvarų ir miestų nutautintojus. Visuomeniniai tautinę sąmonę man įskiepijo garsioji Petro Kriaučiūno lietuviškoji mokykla, įsikūrusi prie Marijampolės gimnazijos „Aušra“ nušvietė mano būsimuosius kelius. Vinco Kudirkos įkurtoji „Lietuvos“ Draugystė išryškino mano lietuviškas ir demokratines idėjas. „Varpas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuvos žinios“, antinacinės rezistencijos pogrindinė „Nepriklausoma Lietuva“ buvo mano siekimų skelbėjai. (...)

(..) Giliai tikiu Lietuvių Tautos amžinybe. Lietuvių Tauta yra išgyvenusi ir dabar gyvena klaikias dienas, bet ji buvo ir bus gyva, veikli, kūrybinga. (...)“

K. Grinius mirė 1950 m. birželio 4 dieną savo bute Čikagoje. Palaikai sudeginti birželio 8 dieną. 1951 m. spalio 21 dieną urna su pelenais palaidota Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje. Atkūrus Lietuvą, urna su pelenais atgabenta į tėvynę ir palaidota Ąžuolų Būdoje, netoli didžiojo Lietuvio gimtinės. Šiandien šią vietą puošia skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurtas paminklas.

Kaip atsijoti balastą iš pretendentų į prezidentus? Siūlau Vyriausiajai rinkimų komisijai įteikti kiekvienam pretendentui po knygą „Kazys Grinius“ ir paprašyti, kad kiekvienas pretendentas parašytų referatą apie Kazį Grinių. Tikėtina, kad bent dešimtukas pretendentų susigėstų ir atsiimtų savo pareiškimus. Krizės metu būtų taupomi pinigai, o ir tikimybė, kad bus išrinktas neblogas prezidentas, būtų žymiai didesnė.

Kazys BLAŽEVIČIUS

Kaunas

P. S. Straipsnis rašytas dar neužregistravus visų kandidatų į prezidentus.

© 2009 „XXI amžius“