2009 m. gegužės 15 d.
Nr. 38
(1730)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Ten, kur gimė Bažnyčia

Šventasis Tėvas apsilankė Vakarienbutyje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI bučiuoja
kryžių Vakarienbutyje.
Šalia stovi pranciškonai,
kurių globoje yra ši šventovė

Šventasis Tėvas vadovauja pamaldoms
Jeruzalės Juozapato slėnyje

Popiežiaus vizitas ir susitelkimas
maldai prie Raudų sienos Jeruzalėje.
Paskelbtas maldos tekstas pagal
tradiciją paliktas sienos plyšyje

Benedikto XVI susitikimas
su Izraelio vyriausiais rabinais

Šventasis Tėvas su Jeruzalės musulmonų
dvasininkais prie Uolos mečetės

Seserys vienuolės pasitinka
popiežių Benediktą XVI prie
Jeruzalės lotynų katalikų katedros

Pranciškonų Kustodijos istorinės ištakos

Popiežiaus Benedikto XVI vizito Šventojoje Žemėje programa buvo labai intensyvi, kone kiekvieną dieną vyko tarpreliginio pobūdžio susitikimai, pamaldos, buvo lankomos šventos vietos. Gegužės 12-ąją istorinėje Uolos mečetėje jis susitiko su vietos musulmonų didžiuoju muftiju, vėliau susitelkė maldai prie judėjams šventos Raudų sienos ir Hechal Šlomo dvasiniame centre susitiko su Izraelio vyriausiais rabinais. Be to, tą pačią dieną aplankė Jeruzalės lotynų katalikų katedrą ir aukojo šv. Mišias tikintiesiems po atviru dangumi Jozapoto slėnyje prie Evangelijoje minimo Alyvų sodo, kur Jėzus meldėsi prieš Kryžiaus kančią, buvo išduotas ir suimtas.

Savo kelionę Šventasis Tėvas pabrėžtinai vadina piligrimyste, tai yra šventų vietų lankymu. Pirmiausia norėtųsi išskirti jo apsilankymą Vakarienbutyje, kur jis drauge su Šventosios Žemės katalikų ordinarais ir Kustodijos pranciškonais sukalbėjo vidudienio „Regina Caeli“ maldą. Vakarienbutis (lotyniškai „Coenaculum“, vaišių menė arba aukštutinis kambarys, salonas svečių priėmimui) yra krikščionims viena iš švenčiausių Jeruzalės vietų, nes čia Jėzus su apaštalais valgė Paskutinę vakarienę, įsteigdamas Kunigystės, Eucharistijos ir Atgailos sakramentus. Čia pat per pirmąsias Sekmines ant maldai susirinkusių apaštalų nužengė Šventoji Dvasia, suteikdama gausių malonių Bažnyčios kūrimui.

Vakarienbučio pastato pirmajame aukšte yra Dovydo kapo memorialas ir žydų nacionalinės piligrimystės vieta. Tačiau nėra jokių archeologinių ar istorinių patvirtinimų, kad toje vietoje buvo palaidotas karalius Dovydas. Pirmajame aukšte yra koplyčia, dedikuota kojų plovimui (prisimenant, kaip Jėzus plovė apaštalams kojas). Vakarienbučio pastatas dabar yra Izraelio valstybės nuosavybė ir jame negalima aukoti šv. Mišių, nors galimos ir išimtys. Paskutinį kartą tokia išimtis buvo padaryta popiežiui Jonui Pauliui II, kuris Vakarienbutyje celebravo Eucharistiją per jubiliejinių 2000 metų vizitą. Vakarienbutis, kaip ir kitos Šventosios Žemės krikščionių šventovės, nuo XIV amžiaus yra išskirtinėje Pranciškonų vienuolijos globoje. Šio vieno didžiausių Katalikų Bažnyčios ordino, šiemet mininčio 800 metų jubiliejų, veikimo ištakos yra Šventojoje Žemėje. Teigiama, kad šią provinciją įkūrė pats ordino steigėjas šv. Pranciškus, kuris Šventojoje Žemėje lankėsi tarp 1219 ir 1220 metų. Tada, po kryžiuočių pralaimėjimų, Jeruzalė ir visa Palestina buvo užimtos musulmonų ir krikščionybė vos vegetavo. 1339 metais, kai Neapolio karalius Robertas Anžujietis atpirko iš sultono krikščionims keletą Jeruzalės šventų vietų, tarp jų ir Vakarienbutį, jas perdavė teisinei brolių pranciškonų globai, kurie (brolis Rudžeras Garinis) aktyviai dalyvavo šiame sandoryje. 1342 metais popiežius Klemensas VI, teigiamai įvertinęs šią veiklą, paskelbtąja bule įkūrė Šventosios Žemės kustodiją, kurios administravimą pavedė pranciškonams.

1517 metais Šventasis Sostas suteikė Kustodijai visišką bažnytinės provincijos autonomiją su ypatingomis privilegijomis ir teisėmis. Tokiu būdu pranciškonų sielovadinėje jurisdikcijoje atsidūrė visi Šventosios Žemės katalikai (iki Jeruzalės lotynų patriarchato atkūrimo XIX amžiuje). Ir dabar dėl ypatingo Kustodijos vaidmens prižiūrint šventąsias vietas pranciškonų kustodą skiria Šventasis Sostas, pasikonsultavęs su vienuolijos vyresnybe. Šiuo metu kustodo pareigas eina italas tėvas Piebatista Picabala. Jis kartu yra ir Šventosios Žemės pranciškonų provincijolas, kurio atsakomybėje yra broliai pranciškonai, besidarbuojantys visame Artimųjų Rytų regione (Izraelyje, Palestinoje, Jordanijoje, Libane, Egipte, Kipre ir dabar Graikijai priklausančioje Rodo saloje).

Šventosios Žemės krikščionių gyvybiška svarba

Kreipdamasis į Vakarienbutyje susirinkusius Jeruzalės patriarchato ordinarus ir Kustodijos brolius pranciškonus popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad jie atstovauja Šventosios Žemės katalikų bendruomenėms, kurios savo giliu tikėjimu ir atsidavimu Bažnyčiai yra „kaip užžiebtos žvakės, kurios apšviečia šventąsias vietas, pamalonintas Jėzaus, mūsų gyvojo Viešpaties, buvimu“. Toks Popiežiaus, kaip Petro įpėdinio, ir kitų apaštalų įpėdinių susitikimas įgauna ypatingą prasmę toje vietoje, kurioje Jėzus savo kūno ir kraujo aukoje atskleidė „naujos meilės sandoros gylį“, sandoros, kurią Dievas sudarė su savo tauta. Šventasis Tėvas linkėjo, kad Jėzaus Kristaus, kaip „Gerojo Ganytojo, kuris aukoja gyvybę dėl kaimenės“, kaip „Mokytojo, kuris plauna savo mokinių kojas“, asmenyje sielovadininkai rastų pavyzdį savajai Dievo ir žmonių tarnystei.

Jis taip pat priminė iš Vakarienbutyje aukotos Eucharistijos gimusios Bažnyčios misiją „skelbti visuotinę Dievo meilę“ tiek Šventojoje Žemėje, tiek ir tarp visų pasaulio tautų, kad jos „savomis tradicijomis ir savais talentais formuotų vieną Dievo šeimą“. Kalbėdamas apie „bendrystės siekimą įvairovėje“, popiežius Benediktas XVI patvirtino ekumeninio veikimo aktualumą, kuriam naują impulsą davė Vatikano II Susirinkimas (1962–1965). Tam reikia abipusio supratimo, priėmimo ir pasirengimo bendradarbiauti bei Šventosios Dvasios skatinamo vidinio nusistatymo. Tik per tarpusavio vienybės siekimą krikščionys gali įgyvendinti savo misiją pasaulyje.

Kalbėdamas apie Šventosios Žemės krikščionių gyvenimą Popiežius pažymėjo, kad jų buvimas „yra gyvybiškai svarbus visai visuomenei“. Vatikane paskelbtais statistiniais duomenimis, Izraelyje ir palestiniečių teritorijose iš 7,2 milijono gyventojų tik 130 tūkstančių (1,8 proc.) yra katalikai. O juk dar prieš 40 metų katalikai sudarė 20 proc. Šventosios Žemės gyventojų! Šiame regione veikia devynios vyskupijos su 78 parapijomis ir trimis kitokio pobūdžio pastoraciniais centrais. Sielovadoje darbuojasi vienuolika vyskupų, 406 kunigai, apie 200 brolių vienuolių, beveik 1000 seserų vienuolių. Kunigystei ruošiasi 110 klierikų.

Izraelyje ir Palestinoje palyginti nedidelė katalikų bendruomenė pasižymi aktyvia švietėjiška ir socialine veikla. Štai 192 katalikiškose švietimo ir studijų institucijose (nuo vaikų darželių iki universitetų) mokosi beveik 50 tūkstančių vaikų ir jaunų žmonių. Katalikai taip pat išlaiko vienuolika ligoninių, dešimt klinikų, devynis slaugos namus seneliams ir invalidams, vienuolika našlaičių prieglaudų ir kelis kitus socialinės rūpybos bei reabilitacijos centrus. Dauguma vietos katalikų yra arabai, tačiau nedidelė dalis yra žydų kilmės, kurie meldžiasi hebrajų arba rusų (migrantai iš buvusios Sovietų Sąjungos) kalbomis. Pastarieji turi atskirą vikariatą su specifine sielovadine struktūra.

Benediktas XVI ragino regiono krikščionis vengti izoliuotumo, nepagrįstos baimės ir artimai priimti „Jėzaus mokymą dėl glaudaus ryšio tarp Dievo ir artimo meilės“. Jie kartu su visais geros valios žmonėmis turi būti „lojalūs ir atsakingi piliečiai, kurie, nepaisant sunkumų ir suvaržymų, skatintų taikos atmosferą“. Popiežius taip pat patvirtino, kad Šventosios Žemės „broliai vyskupai“ gali pasikliauti jo parama ir padrąsinimu savo socialinėse programose, skirtose vietos tikinčiųjų gerovės stiprinimui, kad nesusiviliotų ieškoti laimės svetur. (Dabar krikščionių migracija iš Šventosios Žemės yra pagrindinė jų bendruomenių mažėjimo priežastis.)

Šventasis Tėvas taip pat išreiškė savo ir Visuotinės Bažnyčios pagarbą Kustodijos broliams pranciškonams už svetingą piligrimų priėmimą ir tėvišką sielovadinį vadovavimą. Šis brangus atminimas išliks daugelio pasaulio krikščionių, aplankiusių Šventąją Žemę, atmintyje ir taps paskata naujoms piligrimystėms. Baigdamas pasisakymą popiežius Benediktas XVI malda kreipėsi į Švč. Mergelę Mariją, Dangaus Karalienę, pasitikinčiai į jos rankas sudėdamas „visų Šventosios Žemės krikščionių gerovę ir dvasinį atsinaujinimą, kad vadovaujami savo ganytojų, jie augtų tikėjime, meilėje ir viltyje, įgyvendindami bendrystės ir taikos skatintojų misiją“.

(Apie kitus Šventojo Tėvo piligrimystės Šventojoje Žemėje įvykius bus rašoma ateinančios savaitės „XXI amžiaus“ numeriuose.)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija