2009 m. gegužės 15 d.
Nr. 38
(1730)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Reklamos ir realybė

Neseniai paskelbta, kad probiotiniai jogurtai „Actimel“ ir „Activia“, ilgai ir plačiai reklamuoti kaip stiprinantys imunitetą ir gerinantys virškinimą, visiškai nėra tokie. Milijonai žmonių visame pasaulyje, raginti vartoti šiuos Prancūzijos pieno pramonės milžinės „Danone“ produktus sveikatai gerinti, sužinojo, kad jokio teigiamo poveikio šiuo požiūriu jie nedaro.

Kažkas panašaus dažnai vyksta ir žmonių gyvenime. Ypač rinkimų kampanijų metu. Kai kas nors per daug reklamuojama, įteiginėjama, giriama, galima įtarti, kad po tuo slepiasi kažkas nešvaraus. Visa rinkiminės ir priešrinkiminės kampanijos technologija, kai į priekį išstumiamas jau lyg ir laimėjęs vienas „nusipelnęs“ kandidatas, t.y. sudaroma tokia situacija, kaip Rusijoje, kai jau iš anksto paskiriamas (bet ne laisvuose demokratiškuose rinkimuose išrenkamas) prezidentas, privertė kai kuriuos politologus šitokį vyksmą pavadinti putiniškos saulės patekėjimu Lietuvoje. Tai – analogija su Rusija: ir komunistiniais laikais Sovietų Sąjungoje, ir Rusijoje šiais laikais į šalies vadovo postą buvęs vadovas paskiria sau priimtiną kandidatą (Jelcinas – Putiną, Putinas – Medvedevą, Medvedevas –?..), o „rinkėjai“jį „išrenka“ tik post factum. Taip ir sukasi ratelis…

Panašiai vyksta Lietuvoje. Pastebėta, kad jau prieš tris mėnesius, t.y. kai eurokomisarė net nebuvo viešai pasakiusi apie savo kandidatavimą į prezidento postą (apie tai ji buvo slapta pasakiusi tik Brazauskui, kurio vyriausybėje dirbo finansų ministre ir po to buvo jo pasiųsta į Europos Komisiją dirbti komisare), provincijoje įvairiems gyventojų sluoksniams, per parinktus žmones jau buvo įteiginėjama apie jos gerus darbus, apie krikščioniškas pažiūras, išpučiami kai kurie jos gyvenimo faktai, paslepiant kitus, svarbesnius, nors ir mažiau žinomus. Artėjant lemiamam momentui, turėjo būti pasakytas sprendžiamasis žodis, bet jis vis buvo atidėliojamas, taip priverčiant tautą, sulaikius kvapą, laukti „išgelbėtojo“ sprendimo. Kai šis buvo ištartas, visi su džiugesiu ištarė: „pagaliau!“ Taip jau iš anksto, sukūrus laukiamo gelbėtojo troškulį, buvo nupieštas „parinkto“ prezidento mistinis įvaizdis: ir daug galintis, ir protingas, ir „nepartinis“, ir gerai dirbantis, ir krikščioniškas, ir dar daug daugiau visokių teigiamų savybių bei galių turintis. Betgi netrukus paaiškėjo, kad konservatorių viršūnėms atmetus Landsbergio kandidatūrą jų parinkta kandidatė, „pasižymėjusi uoliu tarnavimu sistemai ne tik tarybiniais laikais, bet ir būnant finansų ministre, vykdžiusia sistemos nomenklatūros patriarcho A. M. Brazausko valią privatizavimuose, biudžeto lėšų dalinimuose oligarchams ir kituose baruose“ (Z. Vaišvila), nėra priimtina patriotiškai mąstantiems piliečiams. Tačiau vis dėlto būtent ji buvo iškelta kaip „remiama“ (bet ne kandidate) nuo dešiniųjų partijos. Į prezidento postą pradėta rengti eurokomisarė viešai reklamuoti pradėta pernai – trumpam iš Briuselio šoktelėdavusi į Lietuvą, ji nepraleisdavo progos išbarti nepopuliariu tapusį premjerą G. Kirkilą, taip keldama savo populiarumą. Tie trūkumai, kuriuos nurodydavo komisarė, niekam nebuvo paslaptis. G. Kirkilas visiškai teisingai piktindavosi, kad „iš Briuselio atvažiavusi komisarė“ pigiai politikuoja. Sukūrus teisingos komisarės sukurtą įvaizdį, teliko tik pasirūpinti jo nesugadinti. Aišku, jos pačios ar jos štabo narių sukurpti užsakomieji straipsniai, dažnos apklausos, kainavo nemažai. Bet turint galvoje komisarės įgytą turtą (iš visų kandidatų tik komisarė gali pasigirti sukauptais milijonais – jos vieno mėnesinio atlyginimas siekia arti 100 tūkst. litų, o numatoma kompensacija už ketverių metų darbą siekia milijonus). Bet savo lėšų rinkimų kampanijai ir, svarbiausia, įvaizdžio formavimui komisarei leisti nereikia – už ją tai padaro kiti. Tik klausimas – kas tai daro? Nelabai turtinga TS-LKD vargu ar pajėgtų šitaip išpopuliarinti savo remiamą „nepartinę“ kandidatę. O kitos partijos (TPP, LiCS, LS), nors ir skelbiančios remiančios komisarę, prisideda tik žodžiais.

Padėtis Lietuvoje sudėtinga. Todėl visiškai nesuprantami eurokomisarės patarimai premjerui, tik gilinantys krizę Lietuvoje ir netgi stumiantys į dar gilesnę. Komisarės, pristatomos kaip puikiai išmanančios ekonominius klausimus, „patarimai“ Vyriausybę privedė iki to, kad Europos Komisija trečiadienį paskelbė Lietuvos fiskalinio deficito perviršio, perkopusio -3,2 proc. BVP,  procedūrą. (Europos Sąjungoje pagal Mastrichto sutartį metinis šalies biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc. BVP, o valstybės skola neturi viršyti 60 proc. BVP praėjusiųjų fiskalinių metų pabaigoje.) Tai reikštų, kad jei Lietuvos reitingai kristų dar toliau, o skolinimasis brangtų, nukentėtų šalies reputacija, ir vėliau, jei Vyriausybė nesiimtų atitinkamų priemonių, būtų imtasi net tam tikrų sankcijų. Tad po rinkimų, priklausomai nuo jų rezultato, gali atsitikti daug nemalonių dalykų, pvz., būtų skolinamasi iš TVF (ypač jei prezidente taps i eurokomisare finansų srityje dirbusi D. Grybauskaitė), o dėl to būtų apie 15 proc. mažinamos ir pensijos, ir atlyginimai biudžetininkams, trumpinamos motinystės atostogos, didėtų PVM šildymui, spaudai, maistui ir pan.

Be jokios abejonės, be savo jau iš anksčiau įpiršto įvaizdžio komisarė turi vieną tikrą privalumą prieš kitus kandidatus – tai juodąjį karate diržą, kurį gauti tegalėjo tik padedant KGB – net kompartijos rekomendacija čia nebūtų nieko pagelbėjusi. O kuo pasigirti gali kiti kandidatai? Kiekvienas kandidatas vis ką nors žada. A. Butkevičius, nesutikdamas pripažinti, kad socialdemokratų valdymo metais padaryta daug klaidų, žada keisti ir VSD vadovą, ir net jo aplinką. Kartu jis ragina neišsigąsti Tarptautinio valiutos fondo. A. Butkevičius prisipažino, jog kol kas menkai išmano kariuomenės klausimus. Jis pažadėjo artimiausiu metu labiau į juos pasigilinti, nes suvokia, kad tai svarbi Prezidento veiklos kryptis. (Tuo tarpu Grybauskaitė prezidento pareigybei svarbaus klausimo neliečia. Be to, būtų labai įdomu, jei Lietuvos krašto apsaugai vadovauti imtųsi dvi su karo mokslais nesusijusios moterys – tiek dabartinė krašto apsaugos ministrė, tiek be penkių minučių „paskirtoji“ prezidentė, tapsianti ir vyriausiuoju kariuomenės vadu. Įdomu, kokio „režisieriaus“ sukurtas jokioje kitoje valstybėje dar nepasitaikęs variantas?..) Kandidatas A. Butkevičius pripažįsta, kad visada buvo skeptiškas „Leo LT“ atžvilgiu – jam nesuprantama, kaip gali egzistuoti bendrovė, nepaisanti visuomenės interesų ir siekianti pelno sau. Bet labiausiai prieš „Leo LT“ aferą yra nusiteikęs kandidatas V. Mazuronis. Jis teigia, kad šią oligarchinę bendrovę, grobiančią visų pinigus, būtina griauti. Kandidatė K. Prunskienė, turinti pranašumą ekonominiuose klausimuose prieš kitus kandidatus, nusiteikusi ne tik atsisakyti daugiabučių renovacijos, grobiančios iš piliečių dešimtis tūkstančius, bet ir pakeisti Vyriausybę. Dar labiau radikalesnė L. Graužinienė – ji pasiryžusi siūlyti naikinti net pačią Prezidento instituciją. Taigi visi kandidatai, prieš rinkimus norėdami įtikti rinkėjams, švaistosi skambiomis frazėmis, staiga tampa ir krikščionimis, ir patriotais. Bet tik darbai ir, svarbiausia, jų sugebėjimai padaryti tai, ką žada, gali parodyti, ar taip bus iš tikrųjų.

Tad neapsigaukime, taip, kaip apsigavo milijonai pirkėjų, susižavėti stebuklingų jogurtų „Actimel“ ir „Activia“ reklama, nerinkime peršamo kandidato, rinkime artimesnį saviems įsitikinimams, arba, jeigu nerandame sau tinkamo kandidato, yra ir kitos išeitys – nedalyvauti rinkimuose, arba išbraukti kandidatus. Juk turime sulaukti nepriklausomai Lietuvai vertų Prezidento posto siekiančių žmonių!

²  ²  ²

Neseniai minėjome ateitininkės, Sibiro lietuvaičių maldos knygelės autorės A. Dirsytės 100-metį. Ji netekusi sveikatos mirė kančiose toli nuo tėvynės, bet prievartai nepasidavė. Taip mirė ar žuvo daugybė šalies patriotų, pasipriešinusių okupantams ginklu ar spausdintu lietuvišku žodžiu. Prisiminkime J. Žemaičio-Vytauto, A. Ramanausko-Vanago, J. Lukšos-Daumanto, kitų tūkstančių žuvusių už tėvynės laisvę aukas. Ant tėvynės aukuro daug Lietuvos šeimų paaukojo savo sūnus ir dukteris. Jie pasielgė kitaip, nei dabartiniai nepriklausomos Lietuvos kandidatai į prezidento postą, pamiršę savo pareigą tautai sunkiu jai okupacijos metu, ir netgi dar daugiau – tarnavę okupantų valdžios rėmėjai – komunistų partijai. Todėl būtina susimąstyti, ką mes turime pasirinkti. O vakar, kai minėjome tada dar devyniolikmečio R. Kalantos auką už laisvę, supratome, kad svarbiausia yra ištikimybė tėvynei ir tautai sunkiausiuose jos gyvenimo momentuose yra. Todėl būtinai pamąstykime ar mūsų pasirinkimas dėl vieno ar kito kandidato leis teisingai lemti mūsų tėvynės ateitį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija