2009 m. gegužės 20 d.
Nr. 39
(1731)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai

Džiūgaujančių nusikaltėlių  veidai ekrane

Edmundas SIMANAITIS

Politinių kalinių ir tremtinių suvažiavime Žemės ūkio ministerijos rūmuose buvo kalbama apie tai, kad didžioji žiniasklaida ignoruoja itin svarbius politinio ir visuomeninio gyvenimo reiškinius. Kalbėtojai piktinosi ir teiravosi, kodėl Lietuvos žiniasklaida praktiškai nutylėjo Estijos, Latvijos ir Lietuvos prezidentų  apsilankymą Minaičiuose, kur valstybių vadovai pagerbė generolo Jono Žemaičio, okupacijos metais kurį laiką ėjusio Valstybės Prezidento pareigas atminimą, ir kėlė kitą, ne mažiau aktualų klausimą dėl kontraversiškai vertinamo filmo „Smogikai“, kurio idėją pateikė Genocido centro specialiųjų tyrimų skyriaus vadovas Rytas Narvydas, o filmą susuko vertėjas, kultūros darbuotojas, pastorius švedas Jonas Ohmanas.

Atsižvelgti į teisės normas

Teko dalyvauti šio filmo pristatyme sostinės Mokytojų namuose. Jau pats pirmasis paviršutiniškas susipažinimas su šia kino juosta atskleidė patį didžiausią filmo trūkumą – nėra jokio, net elementaraus paaiškinimo apie vaizduojamų įvykių teisinį vertinimą. Į tokio pobūdžio dokumentinį filmą, siekiant išvengti akivaizdžių nesusipratimų, turėjo būti pažvelgta per tarptautinės, nacionalinės ir partizanų teisės akinius. Privalu buvo nors trumpai priminti, kad dviejų pseudosocialistinių totalitarinių režimų vadeivų Stalino ir Hitlerio susitarimas pasidalinti Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas ir  pradėti  Antrąjį pasaulinį buvo pats didžiausias XX amžiaus karo ir genocido nusikaltimas, kurio produktas buvo smogikai – sulaužytų likimų žmonės.

Neprošal buvo priminti, kad šis nusikaltimas atskleidė, kad Niurnbergo tribunolo nuosprendis buvo niekinis, nes vienas suokalbininkas teisė kitą už tokius pačius nusikaltimus. Derėjo pridurti, kad Europoje būta ne tik  rudojo, bet ir raudonojo genocido apraiškų, o neatkurtas teisingumas – didysis galvos skausmas Europos Sąjungai.

Žmogaus logikos nepakanka – lemia teisė

Tarptautinė teisė nepriklausomų valstybių okupaciją, pavergimą ir genocido akcijas priskiria sunkiems nusikaltimams, kuriems nėra senaties. Nacionalinė teisė konstitucine kalba vienareikšmiai byloja, kad valstybės gynimas yra kiekvieno piliečio  teisė ir pareiga. Partizanų teisė buvo griežtesnė, nes sukurta ekstremaliomis sąlygomis. Už išdavystę, už įskundimą, dėl kurio žuvo ar buvo tremiami žmonės, buvo baudžiama ypač griežtai.

Štai kodėl nederėjo filmo idėjos sumanytojui ir jos realizuotojams formuoti įspūdį, kad iš romėnų teisės perimtas postulatas Justitia est fundamentum regnorum (lot. teisingumas yra valstybių pamatas) jau nebegalioja, kad, pasak J. Ohmano „kiekvienas žmogus turi savo logiką. Lietuviai dažnai smerkia – blogai, ir viskas. Tačiau reikėtų mąstyti apie tai, kodėl žmogus taip pasielgė“.  

Be to, Valstybės Nepriklausomybė ir savigynos teisumas, jau nekalbant apie teisę, yra iš principo nediskutuotinos vertybės. Jos apskritai neturėtų būti svarstomos – tai aksiomos, patikrintos tūkstantmečio istorija.  Štai kodėl, kai nusikaltėliai viešai iš ekrano giriasi savo paklydimais bei nusikaltimais, nereikėtų stebėtis visuomenėje kylančio pasipiktinimo bangomis. Tada savaime kyla esminės svarbos klausimas, beje, taip pat iš Romos teisės lobyno – Cui prodest? (lot. Kam tai naudinga?) Tikrai ne demokratijai stiprinti.

Pasikartojanti „minkštųjų projektų“ grėsmė

Dvidešimtmetis laisvo gyvenimo posovietinės visuomenės sąlygomis, gerokai skirtingomis nuo Švedijos karalystės papročių ir tradicijų, neginčijamai rodo, kad  „artimojo užsienio“ spectarnybos, veikiančios Lietuvos Respublikos teritorijoje, atsitiktinumų nemėgsta. Artėjant rinkimams ar referendumams jos parengia vadinamąjį „minkštąjį projektą“ su vienu ar keliais „gelbėtojais“ („minkštasis“ – t. y. nesiunčiant tankų divizijų ). Sumaišties dėsningai padaugėja. Tokia mūsų tikrovė.

„Kurdamas filmą, stengiausi nieko nesmerkti, bet tuo pačiu ir neslėpti. Manau, kad šis kūrinys padės daugiau suprasti pačią sovietų saugumo sistemą, taip pat – ką anie laikai darė su žmonėmis“, – kalba J. Ohmanas. Drįsčiau pasakyti, kad reikėtų vengti  duoti dingstį spėlioti, ar filmas „Smogikai“ nėra dar vienas „minkštasis projektas“, kuriuo siekiama sumenkinti laisvės kovų vaidmenį tautos savigynos istorijoje.     

Vietoj partizanų – smogikai?!

Nederėtų tarp generolo Jono Žemaičio ir laisvės kovotojų dėti lygybės ženklo – su džiūgaujančiais smogikais. Jokios lygybės tarp jų nebuvo, nėra ir būti negali. Bet  parodyti, kaip buvo laužomi kovotojų likimai verčiant juos tapti nusikaltėliais smogikais, kokiais metodais veikė sovietų emisarai ir iš Rytų atsiųsti galvažudžiai kagėbistai, labai reikėtų. Deja, to daryti net nebuvo mėginta.

Kita vertus, nėra aiški ir  paties pastoriaus J. Ohmano sumanymų kaita. Yra žinoma, kad prieš keletą metų jis filmavo ir kalbino Tauro apygardos partizaną Radvilą, neva kūrė filmą apie laisvės kovas. Gal ir kiti partizanai buvo apklausinėjami ir filmuojami?  Tačiau vietoj filmo apie partizanus atsirado filmas „Smogikai“. Še tau, boba, devintinės!..

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija